„Sutiktas Kaunas“ - meilės savo miestui išraiška

Kaunas pasitinka „Sutiktą Kauną“. Į knygynus atkeliavo dviejų kauniečių, pripažintų menininkų meilės savajam miestui išraiška - knyga „Sutiktas Kaunas.“

Svarumu fotografija čia konkuruoja su tekstais. Mat knygos bendraautoriai - žodžio ir vaizdo meistrai. Tai poetas, eseistas Kęstutis Navakas ir fotomenininkas Gintaras Česonis. Vadinti leidinio fotoalbumu neapsiverčia liežuvis, mat G.Česonio (G.Č.) menines fotografijas su ikoniniais, atpažįstamais ir naujais miesto vaizdais čia lydi K.Navako (K.N.) esė, kurias perskaičius ir gerai žinomos vietos įgauna naujų reikšmių.

- „Sutiktas Kaunas“ - fotoalbumas su literatūriniais prierašais prie nuotraukų ar esė knyga su meninėmis iliustracijomis?

G.Č.: „Sutiktas Kaunas“ - tai tarpdisciplininis projektas apie miestą, kuriame gyvename. Gyvas liudijimas be išankstinių vertinimų ir pretenzijų.  Turbūt labiau knyga nei fotoalbumas.

K.N.: Iš vaikystės prisimenu tokį mitinį gyvūną - stūmtraukį. Arklį su dviem galvom. Ir čia savotiškas stūmtraukis, tekstai ir fotografijos. Abu elementai lygiaverčiai, abu turi savaiminę vertę. Tačiau vienas be kito sunkiai įsivaizduojami.

- Kas buvo pirmiau - žodis ar vaizdas? Ir kas svarbiau?

K.N.: Pirmiausia atsirado idėja, tik paskui imtasi ją įgyvendinti, apstatyti žodžiais ir vaizdais.  Galima sakyti, jog tie tekstai glūdėjo manyje, kaip riešutai kevaluose. Bet jei ne nuostabios Česonio nuotraukos, veikiausiai jie būtų dar ilgai neišlukštenti.

G.Č.: Kas svarbiau - turėtų atsakyti kiekvienas skaitytojas ar žiūrovas asmeniškai.  Vieni lengviau perskaitys vaizdą, kiti tekstą.  Vaizdas svarbus, nes iššaukė tam tikrus pasakojimus, priminė istorijas, tekstas kviečia po nufotografuotas teritorijas ir istorijas pasivaikščioti.

- Ar šiais laikais rašytinis tekstas nepaskęsta vizualinės informacijos jūroje?

K.N.: Šių laikų bruožas ir yra vizualumas. Televizija, žurnalai, internetas labai vizualizuoja mūsų gyvenamą pasaulį. Prieš pusantro šimto metų tas pasaulis būdavo užrašomas žąsies plunksna, dabar jau ne. Ir nieko čia baisaus, kas norės, ras ir tekstus. Niekur jie nedingo. Nedingo net ir teksto galia, ir ją suvokiančiųjų - minios.

 - Anot filosofo Gintauto Mažeikio, knygoje surinkti gyvi Kauno ženklai. Kurie iš jų jums svarbiausi?

G.Č.: Svarbūs visi: ir miesto pakampiuose dar gyvi medinukai, ir Čečėnijos aikštėje lakstantys vaikai,  ir vieniša meška zoologijos sode, laukianti draugo iš Rusijos, ir Petrašiūnuose pamesta padanga, ir „Metropolis“ su griūvančiu Merkurijum, ir visos kitos menančios gyvas Kauno ar asmenines istorijas.

K.N.: Kiekviena prakalbinta Kauno vieta ar pastatas yra gyvi, numiršta tik pamiršti dalykai. Kaune labai daug nepamirštino, prakalbintino. Todėl tas miestas man yra labai gyvas. Kai kurių poetų kūryboje kiekvienas akmuo prakalba, tad kodėl mano kūryboje negali prakalbėti kiekvienas Kauno kampelis?

 - Kęstuti, užsiminėte, kad knygoje Kauną pateikiate ne pagal Andrių Kupčinską - labiau pagal miesto pasakininką Julių Kaupą.

K.N.: Na, nepatinka man „oficializuoti“, suatvirukinti miestai. Jei A.Kupčinskas kartais eina duobių gatvėse užlyginti, aš būtent tas duobes norėčiau ir aprašyti. Ne dėl to, kad gražios, dėl to, kad realios. O kad mūsų albumas nebūtų socialistinio realizmo pavyzdys, jame šiek tiek rodome J.Kaupo Kauną. Su savo mistine aura, kurios apstu, su savo poetine energija. Su visu tuo, kas aiškiai matosi pakėlus akis virš kasdienių maršrutų.

- „Sutiktame Kaune“ matome nemažai medinio Žaliakalnio. Ką šios nykstančios architektūros rajonėlis jums reiškia?

K.N.: Žaliakalnyje gyvenu. Man tai gražiausias pasaulio rajonas, jokie paryžiai jam neprilygs. Nuo jo ir pradėjau savo pažintį su Kaunu. Vaikščiodamas, stebėdamas, jausdamas. Tik po to Kaunas ėmė plėstis, atsirado ir kitos miesto dalys. Kartais nueidavau ir iki Šančių ar Panemunės. Tačiau Žaliakalnis man iš tiesų vienintelis. Nes tai labai gražūs, labai energetiškai aktyvūs mano namai.

G.Č.: Tai yra miestas, kuris primena daug: čia gimiau ir tebegyvenu. Mediniame “Žaliakalnyje” telpa ir mediniai “Šančiai”, ir medinė “Panemunė”, ir kitos miesto pakampės. Medį keičia “euro” medžiagos. Natūralias spalvas - sintetinės, žmones keičia pinigai.

- „Gyvas tekstas apie leisgyvį miestą“, - taip „Sutiktą Kauną“ apibūdino internautai.  

G.Č.: Kaunas yra miestas, kurį turi pažinti, kad užčiuoptum pulsą, gyvas tiek, kiek jį nori matyti gyvą, kiek pats tokiu jautiesi. Jei televizorių ar kompiuterį bent dalis besiplūstančiųjų iškeistų į galimybę būti mieste, jis būtų kitoks. Visad norisi, kad kiti jį paverstu gyvu,  patys tik vertiname.

K.N.: Matau šiame mieste problemų, ir gana didelių. Tačiau jos nenužudys miesto, tol, kol jame gyvens jam neabejingi žmonės. O tokių čia daug. Kauno valdininkai padarė tikrai daug klaidų, tačiau miestas per stiprus, kad jie jį visai sunaikintų. Šiaip ar taip, nesirinkčiau jokio kito miesto. Šitas man geriausias.

- Kodėl fotografijose Kaunas toks tuščias, tarsi jame beveik negyventų žmonės?

G.Č.: Jis toks būna kartais. Bet ne šiose fotografijose. Čia jis, tiesa, dažnai tingus, nes nepabudęs - fotografuota dažniausiai 6 val. ryto. Jis toks žavus, nes daug ką gali pateisinti, paslėpti ar pastebėti tai, kas turbūt buvo seniai ir ne visada teisybė, parodyti tai, kas svarbu, nes gali pasirinkti žmones, juos tingiai pasveikinti ar pašnekinti. Nelengva ir man visada pabusti ir išsiruošti, bet turiu pripažinti, kad daug gražių akimirkų tiesiog pramiegame.

- Jūsų akimis, ar fotografijose išvengta atvirutiškumo, „glianco“, tam tikrų fotografinių štampų?

K.N.: Puikios fotografijos. Žiūrėdamas į jas patyriau tam tikrų dalykų, kurių nepatirčiau žvelgdamas į pačias jose įamžintas vietas. O šis bruožas galbūt ir skiria meną nuo gyvenimo.

G.Č.: Pažinti miestą svarbu vaikščiojant nepramintais takais ir ne piko laiku. Paryčiais tvyrantis rūkas suteikia miestui žavesio.  Apie “gliancą” ar atvirukiškumą palikime spręsti žiūrovui.

Niekada negalvojau apie kokius nors “štampus”. Kai norisi kurti, turi nebėgti ar bandyti išvengti - tiesiog būti savimi. Šioje knygoje kalbame ne apie save, bet apie miestą.

- „Sutiktas Kaunas“ - meilės savo miestui išraiška?

K.N.: Klausimas apie tokią meilę primena situaciją, tarsi kiekvieną rytą pas tave ateitų dėmesio stokojanti žmona ir nuolatos klaustų: „Ar tu mane myli?“ Sakyčiau: „Myliu“, galvodamas: „Atsiknisk tu nuo manęs.“

Meilės albume yra. Yra ir „glianco“ - tai rūkai.Bet yra ir visokie užkaboriai. Man tie užkaboriai labai gražūs.

G.Č.: Iš Kauno krausčiausi gal septynis kartus. Bet man visada atrodė, kad išsikraustydamas išduočiau savo draugus, kurių Kaune, deja, vis mažėja. Miestas man mielas, nes nušiuręs. Jei kada išsikraustysiu, tai tik į labiau nušiurusį miestą.

- Gintarai, ar kada imsitės fotografuoti kanalizacijos vamzdžius, šiukšlynus, benamius - ne patį šviesiausią miesto veidą, ko pristatant knygą linkėjo kolega fotomenininkas Aleksandras Macijauskas?

G.Č.: Šioje knygoje parodytas ne pats šviesiausias miesto veidas, nors apie tam tikras detales - nutylėta tiek fotografijose, tiek tekste.  Apie kanalizacijos vamzdžius ir šiukšlynus ir kitas „bėdas” papasakosim tada, kai dienraščiai liausis tik apie tai rašę. Kiekvienam vamzdžiui ar duobei savas laikas ir vieta. Kodėl pats A.M. apie tai nepasakoja, bet kitiems linki? 

- Ką atsakytumėte į kitą A.Macijausko teiginį, kad vos keletas nuotraukų iš šio albumo galėtų įeiti į kūrybos rinktinę?

G.Č.: Ši knyga ne apie autorių, bet apie miestą. Čia gal kalbame apie skirtingus tikslus ir sumanymus. Nors apie jokias rinktines dar nesvajoju.

- Kokiai auditorijai skiriate knygą - žiūrėtojams, skaitytojams, mąstytojams, kauniečiams, turistams?

K.N.: Tai knyga žmogui, turinčiam širdį. Nes tai dvasinis Kauno portretas, ne turistinis ir ne „savivaldybinis“. Skaitytojai jau ją atranda.

G.Č.: Knyga miestiečiams, žiūrėtojams, skaitytojams ir mąstytojams, kuriems rūpi miestas. Menantiems miesto vaizdus ir istorijas. Miesto svečiams, siekiantiems pažinti, kaip gyvena miestai kitur.

Filosofas Gintautas Mažeikis:

"Vartydamas „Sutiktą Kauną“, kuriame miestas daugiausiai fotografuotas dar miegantis, prisiminiau Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant.“ M.Prusto herojus vis negalėjo pabučiuoti savo mylimosios, nes ji tai ne taip pažiūrėdavo, tai būdavo ne tuo užsiėmusi. Galiausiai jis pabučiavo ją miegančią. G.Česonis taip pat „pabučiavo“ - fotografavo - miegantį miestą.

Knygoje matome G.Česonio egzistencinę fotografiją, kur daug vietos suteikiama architektūrai, šviesai, mažiau - žmonėms. Visas albumas persmelktas daugybės gimstančių ir mirštančių Kauno ženklų, pilnų Hanzos, garnizono, sovietinio ir Lietuvos Kauno supriešinimo. Ženklai interpretuoti puikia ironiška, metaforiška K.Navako kalba. Matyti Kęstučio gyvas požiūris į Kauną, truputį bohemiška, nostalgiška maniera.

„Sutiktas Kaunas“ - puikių kūrėjų meninis rezultatas. Tai žymiai daugiau nei turistinis albumas, turintis ir meninės fotografijos, ir eseistinę vertę. O jeigu kalbėtume kritiškai, albumas - truputį subjektyvus, kai kur - kiek neišbaigtos eseistikos, kai kur trūksta tikslumo. Bet kartais pirmosios emocijos fotografija yra geriausia. Tai yra meninė pirmosios emocijos fotografija apie kelių dešimtmečių, o gal net ir visą Kauno istoriją."

Architektas  Audrys Karalius:

"Nesuprantu, kodėl fotografai pravardžiuoja šią knygą fotoalbumu? Jie turbūt pripratę knygas su paveikslėliais vadinti fotoalbumais, be paveikslėlių - poezija.

„Sutiktas Kaunas“ - tai logiška ir produktyvi dviejų menininkų sąjunga. Gintaro fotografija - labai literatūriška, o Kęstučio teksto ornamentai - ganėtinai vizualūs. Žinant grakščią, bet negailestingą sudarytojo K.Navako ranką, įsivaizduoju, kad du trečdaliai G.Česonio pateiktų nuotraukų liko stalčiuj.

Ši knyga - tai vienas įmanomų susitikimų su miestu. Tačiau Kaunas vertas ir daugiau daugiabriaunių susitikimų."