Susigrąžintas M.K.Čiurliono šedevras laukia lankytojų

Kaip jau skelbėme, į Lietuvą sugrįžo paskutinės Mikolajaus Konstantino Čiurlionio tapytos „Piramidžių sonatos" paveikslas „Andante".  Pirmadienį nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje paveikslas buvo pristatytas žurnalistams. Visuomenė šį tapybos darbą galės apžiūrėti gruodžio 23 - sausio 18 dienomis. Po to kūrinys keliaus į restauratorių rankas, bus išvalytas, konservuotas ir tik tada nuolat eksponuojamas.

Buvo pradingęs nuo 1928 metų

Į paveikslo pristatymą buvo pakviesti M.K.Čiurlionio anūkė Dalia Palukaitienė, Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis.

 „Šio, kaip ir visa Čiurlionio kūryba, reikšmingo paveikslo sugrįžimas į Lietuvą - ypatingas įvykis, dovanojantis šaliai neįkainojamą nacionalinę vertybę. Jos radimas - tikra detektyvinė istorija, kuri tęsėsi beveik šimtą metų", - sako nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Muziejaus žiniomis 1910 m. „Piramidžių sonatos" dalį „Andante" M. K. Čiurlionio kūrinių parodoje, vykusioje žurnalo „Apollon" patalpose, įsigijo Rusijos misijos Olandijoje sekretorius Pavelas Konstantinovičius Pustochkinas ir 1913 m. išsivežė į Hagą.

Nesugebėjo sumokėti 200 dolerių

Pirmą kartą šį paveikslą sugrąžinti Lietuvai bandyta XX a. III dešimtmetyje. 1928 m. M.K.Čiurlionio galerijos direktoriui Pauliui Galaunei atėjo raštas nuo pirmojo sekretoriaus J.Urbšio, kuriame buvo minima, jog dailininkas M.Dobužinskis, būdamas Hagoje, susitiko su Rusijos diplomatu P.K.Pustochkinu ir sužinojo, kad pastarasis yra įsigijęs „Piramidžių sonatos" tapybos darbą „Andante" (M. Dobužinskis patvirtino jo autentiškumą).

P.K.Pustochkinas tuo metu sunkiai vertėsi materialiai ir norėjo paveikslą parduoti už 200 dolerių. Lietuvos Švietimo ministerija tarėsi su savininku, norėdama jį nupirkti ir prijungti prie likusios kolekcijos Kaune, bet kaina buvo pakankamai didelė ir paveikslo nupirkti nepavyko.

Vėliau daugelį metų muziejaus tyrinėtojų pastangos surasti paveikslą Olandijos muziejuose buvo bevaisės.

Padėjo straipsnis žurnale

2000 m. žurnale „Lithuania in the World" buvo publikuotas muziejaus darbuotojų Nijolės Adomavičienės ir Vaivos Kavaliauskaitės straipsnis „Vis dar nežinomas Čiurlionis" (angl. „Čiurlionis Yet Unknown"), kuriame buvo paminėti keli dingę be žinios M.K.Čiurlionio darbai.

Tik prabėgus septyneriems metams į šį straipsnį atsiliepė Hagoje gyvenantis Rusijos diplomato anūkas Paulius Poustochkine‘as ir patvirtino, kad ieškomas jo senelio nupirktas darbas „Sonata Nr.7. Andante" yra pas jį.

Savo laiške P.Poustochkine‘as rašė: „Aš iš karto supratau, apie kokį paveikslą kalbama straipsnyje. Tai keisčiausias (mano akimis) kūrinys senelio namuose. Aš visada stebėjausi, iš kur jis ir nežinojau, kokio įdomaus menininko jis sukurtas. Paveikslas tiesiog stovėjo kampe, laukdamas sprendimo, ką su juo darysime. Kūrinys ne mano skonio, tačiau neturėjau nė minties jį parduoti. Ir tik suradęs M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, nusprendžiau, jog Lietuvos žmonėms tai turėtų būti įdomu".

Po ilgai trukusio susirašinėjimo su P.Poustochkine‘u, 2008 metų gruodžio 10 d. įvyko ilgai lauktas susitikimas. Su „FlyLAL" ir Lietuvos atstovybės Olandijoje darbuotojų pagalba M.K.Čiurlionio „Piramidžių sonatos" paveikslas „Andante" buvo sėkmingai pargabentas į muziejų.

M.K.Čiurlionio palikimo istorija

Beveik visas menininko kūrybinis palikimas yra sukauptas M. K.Čiurlionio muziejuje. Šiuo metu jame saugoma 220 tapybos kūrinių, antra tiek grafikos, rankraščių, eskizų, fotografijos darbų. Tik trys muziejai pasaulyje gali didžiuotis turintys po keletą Čiurlionio kūrinių: Varšuvos Nacionalinis, Vilniaus dailės muziejus ir Rusų dailės muziejus Peterburge.

1911 metais, praėjus trims savaitėms po dailininko mirties, Lietuvos šviesuomenė, suprasdama, koks neeilinis menininkas yra M.K.Čiurlionis, pradėjo rūpintis jo kūrinių likimu. Operatyviai buvo surengtos kelios pomirtinės kūrybos parodos Vilniuje, Kaune, Maskvoje, Peterburge, o 1912 m. keli jo kūriniai eksponuoti Graftono galerijoje Londone. Tuo metu subrendo idėja supirkti visus įmanomus Čiurlionio kūrinius Lietuvos valstybei. Tačiau tam sutrukdė prasidėjęs I Pasaulinis karas, stigo lėšų. Vokiečiams bombarduojant Vilnių, iškilo reali grėsmė kūrinių išlikimui, todėl jie buvo evakuoti į Maskvą ir saugomi tuometinio diplomato poeto Jurgio Baltrušaičio bute. 1920 m. Čiurlionio darbai grįžo į Lietuvą. 1922 m. jie buvo nupirkti iš menininko žmonos Sofijos Čiurlionienės. Tai tapo dabartinio muziejaus pagrindu.

Laikinoji M.K.Čiurlionio galerija pirmuosius lankytojus pakvietė jau 1925 m. 1936 m. darbai buvo perkelti į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kuriame - visos sąlygos juos eksponuoti, tinkamai saugoti, tyrinėti. Tačiau karas ir vėl nutraukė šią veiklą. 1942 m. vertingiausi muziejaus kūriniai buvo nugabenti į Lietuvos banko saugyklą ir tik 1946 m., po didžiojo potvynio, buvo susirūpinta jų likimu. Kai kurie Čiurlionio darbai nuo bombardavimo sukeltos vibracijos atsidūrė vandenyje. Tačiau realiausia grėsmė jo kūrybai iškilo 1950 metais, kai Čiurlionis buvo pripažintas dekadentu, formalistu, menininku, neatitinkančiu Tarybinio meno reikalavimų. Iškilo klausimas, ar iš viso kada nors bus galima eksponuoti jo kūrinius. Prireikė 20 metų, kad vėl būtų galima reabilituoti Čiurlionio kūrybą.

Po ilgų tyrinėjimų ir kartais tikrai „detektyvinių" istorijų į muziejų paskutiniais dešimtmečiais grįžo keli darbai. Taip 1972 m. atsirado „Žinia" (1904/5). Jo paieškomis rūpinosi dailininko sesuo V. Čiurlionytė-Karužienė, kuri ieškodama paveikslo lankėsi netgi JAV. 1989 m. iš privačios prof. A.Čiudnovskio kolekcijos Leningrade parvežtas paveikslas „Kapinių motyvas".

Aštuoni darbai yra dingę be žinios ir vis dar ieškomi. Jų sukūrimo, pirkimo, dovanojimo, eksponavimo istorijos yra žinomos, tačiau paieškos kol kas - bevaisės. Pavyzdžiui, žinoma, kad paveikslą „Juodoji saulė" 1910 m. iš parodos nupirko A.Benua ir padovanojo kompozitoriui I. Stravinskiui, šiam išvykstant iš Peterburgo. Šį paveikslą I. Stravinskis laikė savo dvare Ustiluge (Ukraina). Tolimesnis likimas nežinomas. „Ilgesys" buvo M. K. Čiurlionio padovanotas O. Pleirytei - Puidienei. Ji paveikslą paliko Čeliabinske. 1920 m. paveikslas tebebuvo Čeliabinske arba Maskvoje. Tolimesnis likimas nežinomas.

„Gėlės prie vandens" pateko į Paryžių. Tolimesnis likimas nežinomas.„Berželiai" buvo Vileišių nuosavybė, laikytas jų bute (V. Putvinskio g., Kaunas) iki 1944 m. liepos. Butas buvo apiplėštas, paveikslas dingo.


Šiame straipsnyje: Čiurlionispaveikslas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių