Stoties istoriją gaubia paslaptingas sprogimas

Baigiantis karui Vilniaus geležinkelio stotyje nuaidėjo sprogimas, kurio atgarsiai buvo juntami net Šnipiškėse. Tačiau iki šiol neaišku, ar pati stotis tuomet buvo sulyginta su žeme.

Sugriovė, bet ne stotį

1945 m. sausio 12 d. 16.35 val. Vilniaus geležinkelio stotyje nuaidėjo milžiniškas sprogimas, sulyginęs su žeme ne vieną pastatą, o Šnipiškėse iškūlęs namų langus. Pagal oficialią Lietuvos geležinkelių muziejaus versiją stoties pastatui didesnės žalos sprogimas nepadarė. Bent jau tokios, kad būtų reikėję griauti pastatą, tikrai nebuvo.

„Stotis buvo apgadinta sprogimo jau po karo. 1945 m. čia susprogus pro šalį važiuojančiam sąstatui su sprogmenimis, nukentėjo nemažai pastatų mieste, tačiau pats keleivinės stoties pastatas nebuvo sugriautas tiek, kad jį būtų reikėję sulyginti su žeme. Pavyzdžiui, Kauno geležinkelio stotis buvo labai smarkiai suniokota ir ją tikrai reikėjo griauti“, – oficialią muziejaus poziciją pateikė viena jo darbuotojų.

Sprogimą bandė nuslėpti

Ilgai informacija apie sprogimą buvo slepiama, tvirtinant, kad geležinkelio stotis ir aplinkiniai namai nukentėjo po Vokietijos aviacijos antpuolio. Tačiau ilgainiui informacija tapo viešai prieinama. Žlugus Tarybų Sąjungai, archyvuose saugomi to meto sprogimo liudininkų atsiminimai rodo baisią katastrofą.

„Pagaliau... Vilniaus priemiestis. Dešinėje šmėkštelėjo Aušros vartai, o kairėje, už stoties,.. griuvėsių dykvietė. Tai sprogimo padariniai, kurį sukėlė geležinkelio vagonų su „katiušų“ sviediniais avarija. J. Piłsudskio (dabar Geležinkelio) gatvės viduryje iš grindinio styrojo garvežio ašis su ratais. Sprogimo banga praslinko virš senamiesčio stogų, bet Šnipiškių priemiesčio pakilumose išmušė visus langų stiklus“, – rašoma nežinomo autoriaus prisiminimuose.

Kituose prisiminimuose užfiksuotas pats sprogimo momentas. Juose taip pat užsimenama apie nuo žemės paviršiaus nušluota stoties pastatą.

„Tą sausio dieną, maždaug 16 val., miestiečiai virš miesto patamsėjusiame danguje išvydo grybo formos liepsnos stulpą. Sovietų ešelonas su sprogmenimis, skirtais frontui, sprogo geležinkelio stotyje. Nė vienas karo metų bombardavimas nesukėlė tokių siaubingų sugriovimų, kaip šis sprogimas. Ešelonas sprogo ne iškart – visą naktį sproginėjo pavieniai vagonai, nors kareiviai nepaisydami mirtino pavojaus bandė nutempti vagonus tolyn nuo sprogimo epicentro. Regis, traukinys vežė ne paprastus sprogmenis – ugnies viesulas nušlavė stoties pastatą ir aplinkinius namus“, – rašoma nežinomo liudininko atsiminimuose.

Prisiminė dūžtančius langus

Apie sprogimą nemažai papasakoti gali ir fotomenininkas, fotografijos ekspertas Stanislovas Žvirgždas. Savaitraščio pašnekovas šventai tiki, kad sprogimas buvo nušlavęs stotį nuo žemės paviršiaus. Šį savo įsitikinimą vyriškis grindžia ir archyvuose matytais dokumentais, ir artimųjų prisiminimais.

„Tikrasis tos tragedijos mastas lig šiol nėra visiškai atskleistas. Oficialiai per sprogimą žuvo 94 žmonės, 311 buvo sužeista, bet iš tikrųjų žuvusių buvo daug daugiau. Apie sprogimą ir tai, kas dėjosi mieste, pasakojo ir mano uošvė“, – dėstė S. Žvirgždas.

Pašnekovo žodžius patvirtina ir nežinomo liudininko žodžiai: „Visi stotyje buvę žmonės virto pelenų krūvelėmis. Giminės juos atpažindavo tik iš beveik išsilydžiusių laikrodžių, raktų ar kitų metalinių daiktų. Miestas labai smarkiai nukentėjo, dar daugiau buvo žuvusių, ilgą laiką po sprogimo gatvėse galėjai išvysti laidotuvių procesijas, nešančias mažyčius karstelius, – aukštoje temperatūroje iš žmonių liko tik pelenai."

Pirmas rimtas griovimas

„Tai buvo pirma katastrofa taip smarkiai pakenkusi stoties pastatui nuo pat jo pastatymo 1863–iaisiais“, – tikino S. Žvirgždas.

Pasak geležinkelių istorija besidominčio pašnekovo, likimas stotį saugojo ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinį karą. „Per karą geležinkelius bombarduodavo. Tai tiesa. Tačiau stočių pastatai mažai ką domino. Vilniaus geležinkelio stotis sėkmingai išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą. Anuomet nukentėjo tik Naujosios Vilnios geležinkelis ir stotis – juos subombardavo dirižabliai. Vilniečiai išgirdę šią žinią puolė važiuoti pažiūrėti, tačiau atvykę nieko įdomaus neberado, lavonai jau buvo surinkti“, – ištraukas iš archyvų citavo S. Žvirgždas.

Pasak fotografijos eksperto, to meto bombardavimai, palyginti su šių laikų technika, labiau priminė vaikų žaidimą. Tačiau kartais šie cepelinais praminti agregatai galėdavo sėti mirtį ir nušluoti pastatus.

„Lietuvoje dirižablių antskrydžių nebuvo daug. Bombardavo Naująją Vilnią, Šiaulius. O į Vilnių dirižabliu, rodos, 1915 m. buvo atskridęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas“, – kalbėjo pašnekovas.

Sugriovė geležinkelininkų aplaidumas

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir iš Vilniaus pasitraukus vokiečiams, stotis taip pat stovėjo sveikut sveikutėlė ir, S. Žvirgždo nuomone, būtų stovėjusi ligi šių dienų, jeigu ne lemtingas krovininis ešelonas iš Tiraspolio.

Lietuvoje karo veiksmai jau nebevyko, tačiau sovietų kariuomenė vis dar kovėsi su vokiečių armijos likučiais Latvijoje. Taip pat visu pajėgumu buvo naudojamas Zoknių karinis aerodromas prie Šiaulių.

„Tas sąstatas su šaudmenimis ir keliavo iš Tiraspolio į Šiaulius. Atvykęs į Vilnių jis pirmiausia buvo pastatytas Kirtimų krovinių stotyje. Tuomet garvežys jį turėjo pro keleivinę stotį nutempti tolyn. Leidžiantis nuo kalno, nesuveikė garvežio stabdžiai ir į pačią keleivinę stotį sąstatas su garvežiu atlėkė 60 kilometrų per valandą greičiu“, – pasakojo fotografas.

Atlėkęs į stotį sąstatas rėžėsi į čia važiuojantį manevrinį garvežį – kilo gaisras, sprogimai. „Apie katastrofą buvo pranešta tuomečiam Lietuvos vadovui Antanui Sniečkui. Buvo nuspręsta informaciją nuslėpti, nors buvo sunku – sudegė ne tik stotis, bet ir depas, elektros stotis, daugybė kitų pastatų“, – kalbėjo S. Žvirgždas.

Įgyvendino stalinizmo sumanymą

Nuo žemės paviršiaus nušluota stotis, pasak pašnekovo, tapo nauju pretekstu „stalininiam ampyrui“ atsirasti. Vietoj senosios pastatyta stotis visiškai nebuvo panaši į senąją savo architektūra.

„Cariniais laikais net nebuvo kreipiama dėmesio į interjerą. Nesu matęs to meto stoties nuotraukų iš vidaus. Visur domindavo tik išorė. Kai buvo statoma nauja stotis griuvėsių vietoje, jau buvo stalinizmo apogėjus, todėl naujajame pastate atsispindėjo visi to meto architektūros bruožai – lipdiniai, atributika, didingi interjerai. Senajame pastate to nebuvo“, – pasakojo fotografas.

Tiesa, oficialiai geležinkelių muziejaus atstovai tikina, kad pastatas nebuvo statomas naujai. Tiesiog vykdant remonto darbus buvo rekonstruotas senasis. Geležinkelininkų tvirtinimus pagrindžia ir tas argumentas, kad stoties statybų imtasi ne 1945, o 1950 m., tai yra praėjus penkeriems metams po sprogimo.

„Pastatas buvo apgadintas ir ji reikėjo rekonstruoti. Taip ir buvo padaryta. Jis buvo išplėstas į miesto pusę. Atsirado kitokių puošybos elementų, tačiau senojo tikrai niekas negriovė“, – tikino muziejaus darbuotoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

j

j portretas
Jokios Pilsudskio gatvės tuo metu jau nebuvo. Dar 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, gatvės buvo pervadintos.

gf

gf portretas
Straipsnis suveltas. Tai teigiama, kad stotis nušluota buvo, tai kad apgriauta. Faktas Nr. 1. Stotis per sprogimą mažai nukentėjo ir tą liudija išlikusios nuotraukos, kurių galima surasti ir internete. Tik vėliau buvo ji buvo išplėsta į miesto pusę.

Rimvydas

Rimvydas portretas
Jei straipsnis perkeltas iš Vilniaus dienos, tai ir nuotraukos galėjo būti įkeltos visos. Beje, nepatingėjau pagooglinti, radau daug medžiagos apie Vilniaus stotį svetainėje miestai.net/forumas ir įsitikinau, kad senoji, carinė stotis yra gana panaši į dabartinę. Žurnalistas tik rašė, savo nuomonės nepateikė ir apie tai, ką rašė, visai nesidomėjo. Na, čia visų "dienų" vienoda problema...
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių