Startuoja pirmasis tarptautinis fotografijos festivalis Vilniuje

Vilniuje startuoja pirmasis tarptautinis meninės fotografijos festivalis „In Focus". Festivalis prasidės rugsėjo 3 dieną „Vilniaus fotografijos“ gelerijoje Emilios Stefani-Law ir Veronique-Hequet Grotard parodos „Šiuolaikinė Prancūzijos fotografija“ atidarymu.

Parodos atidaryme dalyvausianti autorė Emilia Stefani-Law pasakoja: „kai studijavau fotografiją, gavau užduotį sukurti seriją tema „Atmintis“. Beveik nesąmoningai peržvelgiau savo asmeninę istoriją, iki galo nesuvokdama, ką darau. Mano tėtis mirė, kai man buvo penkeri, taigi natūralu, kad nelabai jį prisimenu. Tik keli neryškūs fragmentai apie bendrai praleistą laiką. Mano tėtis labai mėgo fotografuoti, tad žiūrėdama jo fotografijas, atrinkau keletą, kurias jis užfiksavo keliaudamas po pasaulį ir kelias, kuriose tiesiog įprasti kasdieniai įvykiai. Naudodama paprastą fotokopijavimo mašiną, sujungiau jo ir savo fotografijas, taip pat atspindinčias mano kasdienybę. Taip montažo būdu sukūriau neryškių vaizdų rinkinį“.

Autorė pripažįsta, kad jos darbai nėra lengvai suvokiami. „Tai tarsi laike išblukęs praeities prisiminimas. Kažkas panašaus į tai, kaip veikia atmintis. Manau, man pavyko sukurti bendrą atmintį tarp jo ir manęs ir taip leisti jam išeiti. Tai pirmas projektas, kuriame atradau save, kaip fotografę. Tuo metu neįsivaizdavau, kad yra tokia kalbėjimo rūšis. Jausmams, kurių niekada negalėjau išreikšti verbaline kalba, suteikiau materialią formą. Po šio projekto smarkiai pasikeitė mano fotografinis požiūris. Aš buvau nustebinta ir savotiškai paskatinta to, kad žmones sukrėtė ne mano ir tėvo asmeninė istorija, bet to, ką jie iš savo gyvenimo galėjo emocionaliai atpažinti mano darbuose. Supratau, kad įmanoma kalbėti universaliu būdu, pradedant nuo intymumo, asmeninių istorijų. Kalbėdamas kitiems apie save, iš tiesų gali kalbėti apie kitus“, - pasakoja Emilia Stefani-Law .

Kita parodos dalyvė Veronique Hequet Grotard atvirauja: „Tarp manęs: portretai savęs atradimui“ - tai vienerius metus trukęs ir labai asmeninis autorės darbas, kurį pradėjo 2004 m. Po didelės gyvenimo krizės, tai buvo tam tikra terapija, būdas atrasti save:  „sirgo ir mano širdis ir protas, lindo labai niūrios mintys“.

„Negaliu paaiškinti kodėl, bet man buvo labai skaudu, negalėjau išsakyti savo abejonių, problemų, baimių.  Po metų paėmiau savo fotokamerą ir pradėjau fotografuoti save. Pirma, visose fotografijose buvau aš pati – norėjai sužinoti, kas tas žmogus, kurį matau veidrodyje.  Nepažinojau jos, buvau pametusi save. Niekada nenorėjau prarasti savęs, prarasti šeimą. Žinojau, kad jeigu nieko nedarysiu, išprotėsiu, liksiu įstrigusi tarp abejonių. Žinojau, kad aš myliu gyvenimą, aš mėgstu susitikti su žmonėmis, myliu savo vyrą ir šeimą, tad aš privalau šypsotis, privalau būti laiminga. Taigi kamera tapo mano trečiąją akimi, ji leido man pamatyti fotografijose tai, kaip aš jaučiausi ir suprasti, kodėl buvau niūri ir liūdna. Sukūriau apie tūkstantį autoportretų“, - paskoja menininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių