Spektaklyje „Poliklinika" - tikrovė be cenzūros

Kas atsitinka, kai iš realybės išrėžiamas lopinys spalvoto gyvenimo ir perkeliamas į teatro sceną? Kaip jaučiasi žiūrovas, scenoje matantis ne aktorių, o daugiabučio kaimyną, girdintis ne teatrinę retoriką, o keiksmažodžiais prisodrintą gatvės šnektą? Kokias šiuolaikinio žmogaus žaizdas gali pagydyti teatro poliklinika? Apie visa tai - trečiadienį, rugsėjo 17 d., kamerinėje Menų spaustuvės Kišeninės salės aplinkoje - režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Poliklinika".

Režisierius tvirtina, kad idėja sukurti spektaklį be literatūrinio teksto jo galvoje kirbėjo jau seniai. Kasdieninė nesumeluota kalba kuria veidrodinio realybės atspindžio efektą, kuris perkelia žiūrovą į meno realybę, mažai besiskiriančią nuo įprastinio gyvenimo: čia gyvena keturi iki skausmo (at)pažįstami tipai: neįgalus daugiabučio kieme dienas leidžiantis Sieras, „urlaganė" mergina, Björk fanas iki kaulų čiulpų ir panagių bei vaikinas, kurio pagrindinis bruožas tas, kad jis yra joks.

Nedidelėje kvadratinėje scenoje keturių „Poliklinikos" ligonių akistata su žiūrovais vyksta ant raudonais kontūrais nubraižyto Lietuvos žemėlapio, kurio viduryje pažymėtas pagalbos telefonas - 112. Ryškioje prožektorių šviesoje, kuri primena tikrą operacinę (o gal televizinę „operacinę", kurioje kiekvienas pageidaujantis pilietis su visais pagražinimais gali atskleisti savo gyvenimo išklotinę) - „Poliklinikos" personažai pasakoja „barbitūratais", „Hendrixiuko" muzika, svaigiaisiais gėrimais bei Bergmano „Rudens sonata" papuoštas savo ligos istorijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių