Sostinėje prasidėjo 18-asis „Kino pavasaris“

Grįžti į straipsnį

ZI TAD BLINDA

ZI TAD BLINDA portretas
SVEIKINU AKTORĘ NARMONTAITĘ, kuri taip ,,laiku‘ griebė jautį už ragų ir patobulino valstybinę lietuvių kalbą ( gal neišgėrusi ) būdama „VINGIO“ KINO CENTRE ! Ji pasakė : esu tokia kino F A A A N Ė ... po to : J A U S T I tą šventę... Dievulėliau, dovanok, kad atsiverčiau Dabartinį lietuvių kalbos žodyną. Fanum, lotynų k. = šventovė. Fanatikas = įsiutęs neapykanta kitatikiams, kitamanių atžvilgiu. // Jausti = 1) justi jausmus: malonumą, skausmą, meilę, neapykantą...; patirti šaltį, skonį. 2) jausti – jaukti, versti, daryti netvarką drabužių spintoje. // Dyvų dyvai ! Ką AKTOREI bereiškia Seimo narės, signatarės Irenos Andriukaitienės kalba Seimo 2013 m kovo 11 d. posėdyje, ką ten L R T laidos apie kalbos , net tarmių išsaugojimą ! Narmontaitė sako, Narmontaitė žino - geriau už visus. Kino pavasaris ! Netrukus bus ir kačių ,,morčius”. Po to aprilius! Sekite aktorių reklamas ! Bus dyvų margam sviete. IRENA ANDRIUKAITIENĖ. Kiek iš mūsų galėtų sumokėti, kad mes kalbėtume angliškai, prancūziškai, vokiškai, lenkiškai gal būt, bet tik ne Maironio, ne Marcinkevičiaus, ne mūsų visų kalba? ( sumokėti mums ? ) Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet) XX amžiuje visai Europai yra pasakęs: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.“ Ką reiškia tai, ką pasakė A. Mejė? Jis pasakė, kad lietuvių kalba yra ypatingai svarbi Europos kultūros dalis. Tai pamatas. Kamienas, iš kurio išaugo daugybė Europos kalbų. Apmaudu, kad mes patys, kaip ir didžioji Europos dalis, nesuvokiame šito turto vertės. // Iš mūsų gali atimti žemę, gali atimti valstybę, ir tai jau yra ne vieną kartą padaryta. Bet tauta net ir tada liktų gyva, kol bent vienas iš mūsų kalbėtų lietuviškai. Nes tauta ne tik valstybė. Tauta prasideda nuo žodžio. Žodis yra tautos dvasia. Lietuvos dvasia yra kiekviena iškovota lietuviškos abėcėlės raidė. // Šią dvasią gynė Sausio tryliktąją. Ir tie keturiolika žuvusiųjų įrodė, kad J. Marcinkevičiaus Lietuva yra gyva. Jos negali nei nupirkti, nei dovanoti. Ją gali tik perduoti – perduoti savo sūnui ar dukrai. Bet reikia suprasti, kokį didelį turtą mes turime. /// Mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, ji išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Mes iki šiol mes galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmiškumo variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už Lietuvos ribų.

Galerijos

Daugiau straipsnių