S.Novikovo našlė negali susitaikyti su netektimi

Nuo advokato Sergejaus Novikovo nužudymo praėjo daugiau kaip pusė metų. Tačiau žmona ir trys sūnūs iki šiol negali patikėti, kad jo nėra. Našlė stengiasi išlaikyti namų aurą tokią, kad jaustųsi, lyg vyras vis dar čia būtų – gyventų su šeima.

Saugotis tuštumos

„Jau kiti metai, bet aš neatverčiau naujo gyvenimo lapo. Stengiuosi, kad vaikai nepajustų tuštumos. Aišku, jie turi savo sielas, jausmus, mintis. Bet labai norėčiau padaryti viską, kad jie jaustų, jog tėvas yra šalia. Dabar galiu pasakyti, gal tai ir nuskambės baisiai: aš gyvenau dėl jo“, – „Vilniaus dienai“ kalbėjo nužudytojo žmona 39 metų Marija Novikova.

Žinomas advokatas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, verslininkas 47 metų S.Novikovas buvo nužudytas praėjusių metų birželio 1 d. Brutali žmogžudystė įvykdyta vidury baltos dienos pačiame Vilniaus centre, prie „Citadele“ banko K.Kalinausko gatvėje, netoli Vokietijos ambasados. Galima sakyti, ir netoli aukos namų.

Įtariama, kad advokatas nužudytas dėl verslo interesų – jis ketino įsigyti kontrolinį Vilniaus laidojimo rūmų akcijų paketą.

Tikėjo, kad viskas prieš akis

Nors jo nėra, jis – šalia. Namuose jo fotografijos, daiktai. Motina su vaikais daug kalbasi apie tėvą. Marija nori išlaikyti namų aurą tokią, kad jaustųsi, jog Sergejus čia yra – gyvena su savo šeima.

Tačiau po tragedijos visą praėjusią vasarą nei ji, nei vaikai namuose negalėjo būti, – ten buvo tuščia. Vasarai šeima pasislėpė gamtos prieglobstyje.

„Gal tai man padėjo, – mano M.Novikova – Ten dirbau visokius darbus. Visą vasarą pradirbau, o vaikai buvo šalia. Gerai, kad nebuvom namie. Mums visiems sunku be Sergejaus – man, vaikams, jo motinai, seseriai.“

S.Novikovo santykiai su sūnumis buvo labai artimi, šeimos ryšiai – glaudūs. Vyriausiam sūnui Pavelui trys dienos iki tėvo mirties buvo sukakę 18 metų. „Taip gražiai, šeimyniškai šventėme tą gimtadienį. Tikėdami, kad viskas gyvenime dar tik prasideda“, – pasakojo motina. Nikitai taip pat ką tik – gegužę – buvo suėję 16 metų. Jauniausiam Konstantinui tada buvo 11 metų. Dabar Pavelas – pirmo kurso studentas, mokosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

Per žiemos atostogas su jauniausiu sūnumi Konstantinu motina kelias dienas praleido Laplandijoje – vaikui ji norėjo parodyti Senelio Šalčio tėvynę.

„Man tai buvo kaip pasaka. Kelioms valandoms, kai atsidūriau tame kaime, kur gyvena Senis Šaltis, pamiršau apie viską – atsidūriau savo vaikystėje. Tik išvažiavome iš to kaimo, ir kuo labiau artėjome prie Lietuvos, tuo darėsi sunkiau. Suprantu viena: man be jo nėra gyvenimo. Bet gyvenu. Ir gyvensiu. Vaikams taip pat labai sunku. Sakoma: motina – nepakeičiama, vienintelė, o tėvą esą kartais galima pakeisti. Mūsų šeimoje ir motina, ir tėvas buvo lygiaverčiai – nepakeičiami“, – kalbėjo M.Novikova.

Buvo šeimos galva

Marija priminė, kad savo motinai Sergejus buvo ypač geras sūnus, ja labai rūpinosi. Jis sakydavęs ne tai, kad reikia nuvažiuoti pas mamą, bet tarsi klausdavęs: o kaip mama laikosi? Reikia tai sužinoti, todėl šiandien turi užsukti pas mamą. Savo močiutę labai myli vaikai. Dažnai pas ją nueina. Ir ne dėl to, kad reikia nueiti – ji jiems reikalinga.

"Sergejus buvo labai protingas, išmintingas – tai buvo duota gamtos. Bet jis turėjo dar tokį retą bruožą – galėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis. O žmonės su juo bendravo kaip su lygiu, nes jis buvo kuklus žmogus. Jis mokėjo išspręsti bet kokią problemą taip, kad niekas nepastebėdavo, jog viską sutvarkė jis. Paskui suprasdavau, kad reikalai susitvarkė, o kaip – nežinodavau. Jis mokėjo bendrauti. Gal todėl turėjo daug draugų, pažįstamų.

Man atrodė, kad aš – savarankiška, kad sugebu viską daryti. Tačiau Sergejus buvo mūsų šeimos galva, nors visus sprendimus mudu priimdavome dviese. Aš priimdavau jo sprendimą ir manydavau, kad tai – mano. Jis tai darė ne priverstinai ir ne gudriai, o viską man taip išdėstydavo, kad būdavo aišku: viską taip ir reikia daryti. Tarkime, tvarkau kokį nors reikalą, bet visada skambindavau jam ir tardavausi. Visada norėjau gauti jo pritarimą, nes jis buvo mūsų šeimos galva, viskuo rūpinosi", – neslėpė M.Novikova.

Su vyru nespėjo atsisveikinti

Vyro žūties dieną – praėjusių metų birželio 1-ąją – M.Novikova prisimena iki smulkmenų. Tą dieną vyriausias sūnus Pavelas laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą.

„Aš turėjau būti vykdytoja tame egzamine. Tą rytą mudu su Sergejumi atsisveikinome labai greitai – išlėkiau jo nepabučiavusi. Visada norėdavau pajusti, kad su juo atsisveikinu – pabučiuoti, pažiūrėti į akis, nusišypsoti. Negalėjom kitaip“, – kalbėjo Marija.

Bet tą rytą kieme ji vyrui greitai šūktelėjo, kad bėga, nes vėluoja, ir atidavė šunį, kurį buvo išvedusi pasivaikščioti.

„Kai supratau, kad su Sergejumi neatsisveikinau taip, kaip visada, atsigręžiau, o jo jau nėra. Lauko durys buvo užtrenktos, Sergejus su šunimi jau buvo viduje. Tai truko sekundę, pamaniau: o gal sugrįžti? Bet nubėgau į mokyklą“, – šio savo žingsnio gailisi Marija.

Sutuoktiniai iš anksto buvo susitarę, kad tvarkys reikalus, galbūt apie 16 val., ir žmona jam paskambins. Tačiau ji užstrigo mokykloje, – juk egzaminas. Telefonu juodu susitarė, kad ši jam paskambins apie 17 val. – tada, kai Konstantinui baigsis futbolo treniruotė ir jį veš namo.

Ji atvežė vaiką į futbolo treniruotę. Šis nubėgo į aikštę, o motina pasiliko jo laukti visą valandą mašinoje.

„Užmigau. Man niekada taip nebūdavo. Staiga pabudau – galva trenkiausi į vairą. Buvo 25 minutės po keturių. Išlipau iš mašinos ir iš karto paskambinau vyrui. Bet jo telefonas buvo išjungtas, – lemtingas akimirkas prisiminė M.Novikova. – Tuo metu jis buvo nužudytas – gal 20, gal 22 minutės po keturių, o gal pusę penkių. Tikslaus laiko iki šiol nežinau. Manau, tai buvo tas momentas, kai aš galva trenkiausi į vairą ir pabudau.“

Kai moteris važiavo į Tauro kalną, paskambino vyriausias sūnus ir pasakė: „Mama, parvažiuok greičiau namo.“ – „Kas atsitiko?“ Tačiau Pavelas padėjo telefono ragelį. Motina pamanė, gal vaikui nepasisekė per egzaminą.

Tada ji pravažiavo pro Vokietijos ambasadą – namai beveik šalia. Netoli cerkvės J.Basanavičiaus gatvėje vėl suskambo mobilusis telefonas. Šįkart skambino Sergejaus sesuo: „Maša, prijezžai bystreje domoj, Serioniu ubili“ („Maša, greičiau parvažiuok namo, nužudė Serionią“ – rus.). Sergejų ji vadino Serionia nuo vaikystės.

"Jos žodžiais nebuvo galima nepatikėti. Sustabdžiau mašiną prie Santuokų rūmų ir pradėjau staugti kaip vilkas. O, pasirodo, jis dar gulėjo ant šaligatvio K.Kalinausko gatvėje – 200, gal 500 metrų nuo manęs. Jeigu būčiau žinojusi! Gal būčiau spėjusi su juo atsisveikinti?

Man už nugaros sėdėjo mažas vaikas – Kostia. Aš rėkiu, o jis klausia: „Mama, kas atsitiko? Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad tėvą nužudė. Ir jis pradėjo rėkti. Buvo baisu", – tragedijos siaubą prisiminė M.Novikova.

Tėvas vaikams buvo viskas. „Grįžusi namo, Pavelo akyse įžvelgiau, lyg būtų atėjusi gyvenimo pabaiga. Ir – jokios vilties. Beviltiškas žvilgsnis. Tuščias“, – sakė motina.

„O gal Sergejus dar gyvas, gal dar yra vilčių?“ – klausė Marija jo sesers ir norėjo bėgti į tą vietą. Tačiau šiai pareigūnai jau buvo pasakę: „Jokių vilčių.“

Vengė bendrauti su žmonėmis

Tragedijos siaubą tomis dienomis našlei ir vaikams padėjo išgyventi artimieji, draugai, kolegos. Visi jais rūpinosi, pirmas kelias dienas buvo šalia.

Per šermenis, kai Marija sėdėjo šalia vyro karsto, visi prieidavo, sakydavo užuojautos žodžius, primindavo: jeigu kas, kreipkitės. Priėjo ir miesto meras Artūras Zuokas, ir Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas. Pareiškė užuojautą, gerų žodžių pasakė. Tačiau po to – po laidotuvių – tik vienas žmogus jai atsiuntė SMS žinutę. Moteris tiksliai neprisimena, bet labai gražią – apie Sergejaus kelionę į amžinybę ir apie tai, kad jis vis tiek su mumis. Žodžiai pataikė našlei tiesiai į širdį. Tai buvo Vilniaus mero A.Zuoko žinutė.

Daugiau tokių paguodos žinučių jai niekas neatsiuntė. Moteriai buvo taip blogai, kad ji net pradėjo vengti artimiausių draugų. Visada gerai nusiteikusi, linksma M.Novikova užsisklendė savyje.

„Susivaldžiau, susitvarkiau su savimi, nors buvo labai sunku. Bet negalėjau bendrauti su žmonėmis, – paaiškino moteris. – Šypsena buvo mano veido vizitinė kortelė. Supratau, kad nustojau šypsotis. Kolektyve negaliu būti tokia, kokia buvau.“

Pradingo draugai ir pažįstami

Dabar ji pripažįsta, kad tokia – užsisklendimo savyje – pozicija ją nutolino nuo bendrų jos ir Sergejaus draugų, jos pačios draugių. Paguodą ji rasdavo tik savo vyresnės sesers Irinos ir jos vyro Roberto namuose. Buvo momentų, kad Marija vengė ir su jais bendrauti, bet šie jos nepalikdavo vienos.

„Jie suprato, kad vis tiek man reikia skambinti. Gyvenime bendravau su daug žmonių, bet jie žinojo, kad esu uždara – į mano širdį jie neprasiskverbdavo. Gal tai liko po mamos mirties – kai ji mirė, man buvo trylika, – pasakojo Marija. – Kai žmonės buvo ar nelaimėje, ar džiaugsme, aš visada buvau su jais – su draugėmis, su pažįstamais. Mudu su Sergejumi visada būdavome šalia jų.“

Rudenį M.Novikova pajuto: draugai, pažįstami jos akiratyje pradėjo rodytis vis rečiau. Kodėl? Kai apie tai elektroniniu laišku papasakojo Maskvoje gyvenančiai draugei, sulaukė tokio paaiškinimo: „Visiems baisu tau skambinti. Baisu ką nors ne taip pasakyti, baisu ko nors ne taip paklausti. Žmonės bijo tave įžeisti.“

"Problema ne tai, kad jie bijojo mane įžeisti, bijojo paskambinti. Klausimas kitas – atsiliepsiu aš ar ne, kalbėsiu ar ne? Tačiau žmonės beveik ir nebandė skambinti. Jie iš karto galvojo apie rezultatą. Tai – baisu. Apie tai daug galvojau. Bet nieko nekaltinu. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą.

Paskambinti visada nesunku, parodyti žmogui, kad jis reikalingas. O juk mudu su Sergejumi turėjome daug įvairių pažįstamų, mudu buvome reikalingi visiems. Daugiausia tai buvo Sergejaus draugai. Vienu momentu pajutau, kad aš jiems nelabai ir reikalinga. Bet sugebėjau tai išgyventi", – kalbėjo našlė.

Džiaugiasi puikiais vaikais

Kai Marija susipažino su S.Novikovu, jai buvo 18, jam – 27 metai. Vyras jau buvo įgijęs teisininko profesiją Vilniaus universitete ir dirbo advokatu. Jis gavo vadinamąjį raudoną Vilniaus universiteto diplomą.

"Tai buvo pirma ir vienintelė mano meilė visam gyvenimui. Mes buvom kaip vienas žmogus. Gyvenime mums pasisekė – mes suradom savo antrąją pusę. Aš be jo negalėjau gyventi ir jis be manęs negalėjo gyventi. Čia net tas dalykas, kad meilė, kad myli. Mes negalėjom būti vienas be kito. Labai mažai mačiau šeimų, kur būtų buvę tokie atviri santykiai. Aišku, meilė – pirmoje vietoje. Bet, be to, mes labai gerbėme vienas kitą ir pasitikėjome vienas kitu. Absoliučiai. Be pasitikėjimo, manau, šeimoje negali būti tokių santykių.

Dabar galiu pasakyti, gal tai ir nuskambės baisiai: aš gyvenau dėl jo. Taip, aš labai myliu savo vaikus. Manau, niekada nebūčiau pagimdžiusi tiek vaikų, jeigu taip nebūčiau mylėjusi savo vyro", – atviravo M.Novikova.

Kai gimė vyriausias sūnus Pavelas, Marija dar buvo studentė. Jauni tėvai patys auklėjo vaikus, auklių nesamdė. Motinos požiūris buvo toks: jeigu ji pagimdė vaikų, tai ji juos turi ir auklėti, duoti jiems viską, kas įmanoma. Ir išauklėti taip, kad būtų laiminga – va, turiu tokius puikius vaikus. M.Novikova džiaugiasi, kad su vyru sugebėjo juos taip išauklėti.

Niekada nekėlė pasitikėjimo

S.Novikovas buvo užsivertęs darbais: dirbo advokatu ir su partneriais buvo atidaręs kontorą „Novikov, Baranskis ir partneriai“, tvarkė verslo reikalus. S.Novikovas buvo vienas turtingiausių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių. Pagal deklaruoto turto ir piniginių lėšų sąrašą buvo trečioje vietoje – po Šarūno Biručio ir mero A.Zuoko.

Kai jis pasuko į politiką, žmona tam nelabai pritarė. „Supratau, kad politika – absoliučiai kitas pasaulis. Sergejus nepriklausė jokiai partijai. Jo kandidatūrą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą iškėlė Darbo partija, tačiau jis nebuvo jos narys. Jis pats nenorėjo būti jokios partijos narys, jam buvo svarbu likti nepriklausomam“, – vyro nuostatą priminė žmona.

Praėjus daugiau kaip pusei metų nuo tragedijos M.Novikova mano, kad jos vyras buvo nužudytas dėl verslo interesų. S.Novikovas turėjo Olandų gatvėje esančių Laidojimo rūmų akcijų. Žmona tvirtino, kad šiame versle jis sukosi seniai – akcijų buvo įsigijęs bene prieš 10 metų.

„Buvau vienintelis žmogus, kuriam Sergejus galėjo papasakoti viską, bet aš pati nenorėjau lįsti nei į jo darbo reikalus, nei į verslo, – sakė M.Novikova. – Du tris kartus mačiau jo verslo partnerį Vitalijų Gasperovičių (Vilniaus laidojimo rūmų direktorius ir Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos vadovas; suimtas kaip įtariamasis S.Novikovo nužudymo byloje – red. past.). Bet jis man nekėlė pasitikėjimo. Niekada. Nužudymu įtariamas Jonas Dambrauskas. Jo iš viso nepažinojau. Jo nuotrauka laikraštyje man nieko nepasakė – niekada nemačiau to žmogaus. Bet manau, kad siūlų kamuoliukas išsivynios ir nuves toliau. O kur, nežinau.“


Šiame straipsnyje: Sergejus Novikovas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Zydrone Egliniene

Zydrone Egliniene portretas
Linkiu Jums stiprybes, labai gerai jus suprantu, nes pas mane tokia pati situacija prasidejusi pries 7 metus tesiasi ir baiseja, svarbiausia nepraraskite draugu palaikymo nes tik bendraujant vel sugrysite i gyvenima.

dd

dd portretas
Grazuole :)

Palaikanti

Palaikanti portretas
Stiprybes jums. Jus labai grazi moteris. Siunciu pozityvias mintis jums ir tikiu, kad viskas bus gerai. Laikykites.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių