Slidinėtojams trūksta trasų

Kokia žiema be slidinėjimo? Sniego šiemet tikrai nepagailėta, todėl ir žiemos sporto aistruolių kur kas daugiau nei prieš metus. Kiekvienas didesnis Vilniaus kalniukas išnaudojamas slidinėjimo pramogoms. O ką jau kalbėti apie Liepkalnio ar Rokantiškių slidinėjimo trasas. 

Išpopuliarėjo snieglentės 

Žiemos šaltukas ir didžiulės pūsnys sniego slidinėjimo aistruoliams yra tikra atgaiva. Vos tik iškritus pirmajam sniegui šie žiemos sporto garbintojai skuba traukti slides ar snieglentes ir lekia ant kalno. Gražu pažiūrėti, kaip sezono pradžioje vos ant  lentos pastovintys pradinukai dabar kuo puikiausiai leidžiasi nuo stataus šlaito. 

„Kalnų slidinėjimas visada buvo populiarus Lietuvoje. Jau devintajame dešimtmetyje pirmieji lietuviai susirgo šia žiemos liga“, - sako sporto prekių ir mados parduotuvių tinklo „Sportline“ pirkimų vadybininkas Laurynas Juodeška.

Jau penktąjį sezoną ir pats aktyviai slidinėjantis specialistas tikino, kad gerėjant gyvenimo sąlygoms, vis daugiau žmonių susigundydavo išmėginti žiemos pramogas, o ypač snieglentes, kurios be galo išpopuliarėjo šio dešimtmečio pradžioje. 

„Snieglentės ilgą laiką buvo nepripažįstamos daugelyje pasaulio slidinėjimo kurortų. Vos keli procentai jų įsileisdavo snieglentininkus į savo slėnius, nes jie buvo laikomi kalno chuliganais, nesilaikančiais jokių taisyklių, negerbiančiais paties kalno ir žmonių ant jo. Tačiau vėliau jos buvo pripažintos, ir dabar yra labai populiarios“, - pasakojo žiemos sporto gerbėjas. 

Anot jo, snieglenčių virusas neaplenkė ir Lietuvos. Per pastaruosius porą metų išryškėjo nauja tendencija: žmonės, niekada nečiuožinėję ant kalno,  pirmam kartui dažniausiai renkasi nebe slides, o  snieglentę. 

Trasų nedaug

Žiema jau gerokai įsibėgėjo. Slidinėjančiųjų vis daugėja. Deja, trasų pasirinkimas  sostinėje menkas. Geriausia vieta, pasak L.Juodeškos, yra „Liepkalnio žiemos trasa“.  Ten žmogus gali rasti visą reikiamą servisą: išsinuomoti įrangą, pasisamdyti instruktorių, keltis keltuvu į kalną, pailsėti ir išgerti karštos kakavos ar vyno žiemos trasos kavinėje. 

Kita, jo nuomone, entuziastų pamėgta vieta - Tauro kalnas. Tačiau specialiai slidinėjimui paruoštų trasų čia nėra, o į kalną tenka kopti pėsčiomis.

„Žinoma, labiausiai patyrusiems, taip vadinamiems „jiberiams“ nėra mieste vietos, kur negalėtų čiuožti snieglente. Kiekvienas turėklas, nuokalnė su šuoliu tarp stogų ar kitokių kliučių, yra ieškomas ir trokštamas šių snieglentininkų iššūkis“, - patirtimi pasidalino žiemos sporto specialistas. 

Nepigus malonumas

Sporto prekių žinovas pripažino, kad norint kokybiškai ir saugiai slidinėti reikia pasirūpinti tinkama apranga ir įranga. O tai, anot jo, žiemos sporto gerbėjams reiškia nemenką sumelę pinigų. 

„Slidinėjimas prasideda nuo tinkamos aprangos. Jos neišsinuomosi, o retas draugas turės, ir galbūt nenorės paskolinti, todėl ja reikia pasirūpinti pirmiausia. Apsirengimo kaina priklauso nuo aprangos techniškumo, yra du pagrindiniai rodikliai į kuriuos reikia atsižvelgti, perkant slidinėjimo aprangą: tai yra atsparumas vandeniui ir pralaidumas šilumai. Kuo šie rodikliai aukštesni, tuo pirkinio kaina bus didesnė ir gali siekti iki kelių tūkstančių litų. Tačiau yra ir paprastesnių variantų, kainuojančių porą šimtų litų“, - paaiškino L.Juodeška.

Antras svarbus žingsnis - įranga. Slidinėjimo prekių specialisto teigimu, pradedančiajam,  pirmą kartą  važiuojant slidinėti, įrangą rekomenduojama nuomotis, nes visada yra tikimybė, kad šis laisvalaikio praleidimo būdas gali ir nepatikti. 

„Nuomojant įrangą atsiranda ir trūkumų. Kelionės metu niekas neatsako už įrangos patikimumą, tinkamumą, nusidevėjimo lygį. Pasiryžusiems šio sporto neatsisakyti taip lengvai, pirmiausia reikėtų nusipirkti tinkamus batus, kaip bebūtų keista, tai yra svarbiausia slidinėjimo įrangos dalis, tiek slidininkams, tiek snieglentininkams. Dėvimas tinkamas, patogus batas neturi kelti jokio diskomforto, ir ekstremaliomis aplinkybėmis neapvilti šeimininko“, - su užsidegimu kalbėjo patyręs snieglentininkas.

Žinoma, be snieglentės šis sportas apskritai neįmanomas. L.Juodeška teigia, kad snieglentės turi daugybę tarpusavio niuansų ir skirtumų. Pagrindiniai yra šie: minkštumas/kietumas, ilgis, plotis, pagrindo išlenkimas. 

„Visi šie rodikliai priklauso nuo to, kokiam slidinėjimo stiliui skirta ši lenta: trasoms, bekelei, greitam nusileidimui, laisvajam čiuožimui, šuoliams, turėklams, visam kalnui. Iš karto sunku pasirinkti savo čiuožimo stilių, jis „prilimpa“ snieglentininkui įgijant patirties, pasitelkiant vaizduotę bei norus. Pradedančiajam tinkamiausia lenta yra minkštesnė ir šiek tiek trumpesnė nei priklauso, su tokia įranga naujai kepamas snieglentininkas lengviau ugdo taisiklingą techniką ir progresas vyksta žymiai sparčiau“, - paaiškino specialistas. 

Jo žiniomis, snieglenčių su apkaustais kainos svyruoja labai įvairiai: dėvėtus komplektus galima įsigyti ir už kelis šimtus litų, o naujo sezono, su naujausiom technologijom ir įspudingom grafikom -  už tūkstantį, pusantro ir netgi daugiau. 

Populiaru vykti į užsienį 

Dažnai tikrieji žiemos sporto gerbėjai neatsispiria pagundai nuvykti ir į tikrus kalnus, esančius Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ar Slovakijoje. Tai slidininkams ir snieglentininkams taip pat nemažai atsieina. Bet ko tik nepadarysi dėl tikro ir laisvo skrydžio nuo kalno. 

L.Juodeška sakė, kad labiausiai kelionės į kalnus kaina priklauso nuo pasirinktos šalies ir kurorto. 

„Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos kurortai vienareikšmiškai brangiausi. Tačiau  servisas juose yra aukščiausio lygio. Kainos į šias šalis svyruoja nuo pusantro iki kelerių tūkstančių litų. Truputį pigesni kurortai, kaip Italijos, Slovakijos, Čekijos, taip pat sėkmingai prisikviečia žiemos sporto aistruolių, o aptarnavimas pakankamai geras. Tačiau juose gali tekti taikytis su didesnėmis eilėmis prie keltuvų, todėl per savaitę atostogų mažiau kartų nusileidžiama trasomis nei brangiuose kurortuose“, - patirtimi dalinosi snieglentininkas. 

Labiausiai lietuvių pamėgti, anot jo, yra šie kurortai: Austrija: Kaprun, Zell am see; Italijos dolomitinių Alpių slėniai; Slovakija - Jasna.

Komentarai: 

Vytautas Rumšas (aktorius) 

„Žiemos sportu susižavėjau prieš dvejus metus. Labiau patraukė slidinėjimo lenta nei slidės. Kiekvienais metais važiuoju tobulintis į kalnus. Labiausiai traukia Italijos arba Austrijos kurortai, nes čia geras aptarnavimas ir puikios trasos. Nėra geresnio jausmo, kaip dešimt kilometrų leistis nuo didžiulio kalno, kai šviečia skaisti saulė ir aplink tokia nuostabi gamta. Gaila, kad Lietuvoje neturime tokių gerų salygų šiai pramogai. Todėl pripažinsiu, ant Liepkalnio retai nuvažiuoju“. 

Leonardas Pobedonoscevas (aktorius) 

„Slidinėjimo liga susirgau prieš kokius septynerius metus. Tiksliau reikėtų sakyti snieglentės liga. Mokyklos laikais buvau puikus slidininkas, bet kai pirmą kartą nusileidau su snieglente supratau, kad šios dvi sporto šakos skiriasi kaip diena ir naktis, ir, žinoma, ne slidininkų naudai.

Lietuvoje paslidinėju ir Birštone ir ant Liepkalnio. Tik man labai nepatinka didžiulės spūstys bei greit susidėvinčios trasos. Todėl kiekvienais metais po kartą arba kelis važiuoju į kitą šalį. Šiemet teko aplankyti Austrijos kalnus, bei nedideles, į Lietuvos panašias Lenkijos kalvas. Labiausiai man patinka leistis tais kalno šlaitais, kur nėra specialiai įrengtų trasų. Ten ir sniegas puresnis, ir žmonių mažiau ir pats nusileidimo kelias įdomesnis“. 

Deividas Meškauskas (šokėjas) 

„Kalnų sportu užsiimu jau šešerius metus. Sunku būtų atsispirti tokiai pagundai, kai gimtuosiuose Anykščiuose yra didžiulis kalnas ir puikios galimybės slidinėjimui. Man labiau patinka slidės nei snieglentė. Dažnai su draugais važiuojame paslidinėti į Latviją, kartais į Slovakiją ar Ukrainą. Pripažinsiu, jog dar neatradau savo mėgstamiausios vietos, nes kiekvienas kalnas man yra įdomus. Labai norėčiau nulėkti iki Italijos arba Austrijos, girdėjau ten iš tiesų labai smagu“.