Škvalo pamokos: kaip pasodinti medį, kad jo nereikėtų pjauti

Per kelis dešimtmečius kiemuose suvešėję medžiai ne tik užtvindė miegamuosius kvartalus žaluma, bet ir sukėlė nemažai problemų. Priežastis – sodinimo klaidos.

Sodinant reikalingas planas

Neseniai praūžusi audra gerokai praretino Kauno daugiabučių kiemus, kuriuose žaliavo medžiai sulig penkiaaukščiais namais. Juos gyventojai kadaise sodino savo iniciatyva, dažnai nepaisydami taisyklių, rinkosi ne pačių vertingiausias rūšis. Dabar priversti juos retinti, genėti.

Kauno miesto aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė priminė, kad ne tik medžiams pjauti reikia gauti leidimus. Norint sodinti naujus medžius, taip pat reikia gauti specialistų pritarimą.

Jei dėl kokių nors priežasčių sunaikinamas vertingas medis, pasak R.Savickienės, dažniausiai reikalaujama tokį pat atsodinti. Tačiau, norint sodinti naujus medžius, reikia parengti planą, kurį patvirtina vietos seniūnijos specialistas.

Norint estetiškai aukštais medžiais apsodinti kiemą, galima samdyti apželdinimo specialistą. Niekas nedraudžia ir patiems mėginti parinkti augalus ir juos išdėstyti.

Atstumai – teisės aktuose

Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos arboretumo viršininkė Valerija Baronienė priminė, kad, planuojant sodinti sodyboje ar daugiabučio kieme masyvius augalus, privalu laikytis teisės aktų, kuriuose nurodyta, kokių atstumų reikia laikytis.
Antai medžiai nuo daugiabučių namų ar viešųjų pastatų sienų su langais turi būti sodinami ne arčiau kaip už dešimt metrų, krūmai – ne arčiau kaip už pustrečio metro. Privačiame sklype, prie savo namo, juos sodinti galima ir arčiau.

Jei sienos be langų, medžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip už penkių metrų, krūmai – už pustrečio metro. Be to, turi būti išlaikyti atitinkami atstumai nuo elektros stulpų, kitų objektų.

Nuo kaimyninio sklypo krūmai gali būti sodinami ne arčiau kaip vieno metro atstumu, dideli krūmai ir medžiai nuo sklypo ribos turi būti nutolę mažiausiai tris metrus.

Atsižvelgus į nustatytus minimalius atstumus, reikia įvertinti sodinamo suaugusio medžio aukštį ir lajos plotį. Tradiciniai miško medžiai sodybose dažniausiai pasiekia dvidešimties metrų aukštį, o laja išsikeroja keliolika metrų. Apibrėžus aplink duobę šešių–dešimties metrų spindulį, galima įsivaizduoti, kiek užaugęs medis užims erdvės.
Atitinkamu atstumu turėtų būti sodinami gretimi medžiai. Jei norima, kad jų lapijos susieitų, galima sodinti ir kas penkis–dešimt metrų, tačiau siekiant, kad gerai matytųsi kiekvieno medžio vainikas, atstumas turėtų būti didesnis.

Grožį pamatome vėliau

Jei kieme maža vietos, bet vis tiek norima medžių, galima įsigyti įvairių medžių veislių, pritaikytų miestų aplinkai. Jų vainikai siauresni, aukštis nebūtinai toks pat, kaip augančiųjų miške. Juolab kad visas medžio grožis matomas iš toli, o ne prie pat jo stovint.

Medelynuose gausu vadinamųjų stiebinių medžių – į kamieną skiepytų įvairių krūmų, kuriems užtenka kelių kvadratinių metrų ploto.

Griežtų taisyklių, kokie medžiai tarpusavyje dera, kokie ne, pasak V.Baronienės, nėra. Tik medžiams suaugus gali pamatyti, kurios kompozicijos labiau pavykusios. Jei sodinama grupė medžių, nebūtina tarpusavyje derinti vien lapuočius, galima įkomponuoti ir spygliuotį, kuris malonins akį šaltuoju metų laiku. Vien spygliuočių grupė vaizdą darytų nuobodų, nes visais metų laikais jis bus panašus.

Pati didžiausia klaida daugiabučių kiemuose – per arti namų ir vienas nuo kito susodinti medžiai. Dabar, norint nupjauti medį, reikia gauti savivaldybės leidimą. Be leidimo negalima pjauti vertingo medžio net ir privačiame sklype.

Daugiaaukščių kiemuose dažnai kyla nesutarimai tarp kaimynų – pirmieji namo aukštai skęsta tamsoje ir gyventojai nori medžius nupjauti, o viršuje gyvenantys kaimynai pro langus grožisi viršūnės žaluma ir nė už ką tam nepritaria.

Arti prie įvažų ar takų pasodinti medžiai ilgainiui pradeda kliūti, tada jie genimi ir dažnai sudarkomi. Nereikėtų medžių sodinti prie vandentiekio, kanalizacijos įrenginių, nes ne tik šaknys gali jiems pakenkti – krintantys lapai, žiedai, šakos užkemša kanalizacijos angas.

Kokius medžius rinktis

Tuopos, gluosniai: kiemuose reiktų vengti juos sodinti. Jie labai greitai auga, tačiau nuo stipraus vėjo greitai lūžta.

Kaštonai: kai žydi – be galo gražu, tačiau miestuose dabar kaštonai masiškai serga – ruduoja lapai. Be to, reikia gintis nuo gausybės krintančių kaštonų vaisių rudenį.
Liepos: kaimo vietovėse, atokesnėse sodybose jos puikia tinka, bet miestuose liepas labai puola įvairios ligos ir kenkėjai. Nuo jų krentantis lipčius dergia po jomis pastatytus automobilius ar tiesiog grindinį.

Klevai: juos labai tinka sodinti miestuose; galima įsigyti įvairių veislių – ne tik žaliais, bet ir raudonais, margais lapais, įvairių formų vainikais.

Beržai: šie medžiai taip pat tinka miestams, bet su sąlyga, kad yra užtektinai vietos šaknims, kurios plačiai išsikeroja žemės paviršiuje. Šių medžių negalima sodinti į nedidelį lopinėlį žemės, aplinkui apjuostą asfalto ar betoninių plytelių.

Ąžuolai: kodėl gi ne? Jei tik yra jiems vietos, tai – labai dekoratyvūs medžiai. Taip pat yra įvairių veislių, pritaikytų miestams.

Šermukšniai: labai geras pasirinkimas, juolab kad ir lietuvių tautosakoje sakoma, jog šermukšnis prie vartų saugo namus nuo blogųjų jėgų.

Guobos, uosiai: jų sodinti mieste nepatartina, nes labai neatsparūs ligoms.
Eglės, pušys: pasodintos ne prie judrios gatvės, gamyklos ar kito taršos šaltinio, galbūt žaliuos. Tačiau, jei oras užterštas, spygliai pradės  ruduoti. Ypač jautrios pušys, šiek tiek atsparesnės kalninės pušys. Eglių yra įvairiausių rūšių, galima įsigyti itin dekoratyvių, nelabai plačios lajos žaliaskarių.

Tujos: jei jos tinka prie bendro stiliaus, tai – visai geras variantas. Tujų yra įvairiausių spalvų ir formų.

Užkoduota nesantaika tarp kaimynų

Situacija, kuri susidarė V.Krėvės prospekto 30-ojo namo kieme, kartojasi daugelyje senųjų daugiabučių kiemų. Vieni džiaugiasi žaluma, kiti žūtbūt stengiasi medžius išnaikinti.

Minėto namo gyventojas Petras Kaminskas, kuris kadaise su kaimynais, įsikraustęs į naujintėlį namą, sodino medžius, pripažįsta, kad kai kur medžiai galbūt buvo pasodinti per tankiai, užstojo šviesą žemiau gyvenantiesiems, nes buvo pasodinti per arti namo.
Pernai pavasarį gyventojai pasirūpino leidimu dalį medžių nupjauti ir tikėjosi, kad milžiniški augalai daugiau niekam neužklius. Tačiau rudenį, kaip teigė P.Kaminskas, piktavaliai medžių kamienus sužalojo – išgręžė juose skyles. Dėl to šį pavasarį kelios liepos, gluosniai, beržai medžiai nebesužaliavo.

Labiausiai vyras sielojasi dėl keturiasdešimtmečio ąžuolo, kurį vienas kaimynas pasodino sūnaus gimimo proga. Jis mano, kad medžius galėjo sužaloti jų pačių namo gyventojai.

"Dabar jie stovi kaip vaiduokliai ir klausia: "Už ką mus nužudėte?" – už medžius kalbėjo kaunietis. Pasak jo, per neseniai praūžusią audrą  sveiki medžiai aplūžinėjo, o šie taip ir liko styroti. Vyras tikisi, kad mačiusieji medžių naikintojus suteiks naudingos informacijos arba ateityje nebus abejingi ir sudrausmins gamtą žalojančius piktavalius.