Skulptūros Kaune: vargai ir džiaugsmai

Kokios skulptūros stūkso Laisvės alėjoje? Kiek jų skaičiuojama visame Kaune? Ką tokiems meno kūriniams tenka ištverti? Atsakymai į šiuos bei kitus klausimus trumpoje granito ir akmens kvapais persismelkusioje ekskursijoje. 

Skulptūros Laisvės alėjoje

Išėjusius pasivaikščioti Laisvės alėja miestiečius dar jos pradžioje pasitinka Petro Mazūro gerokai apsinuoginusi skulptūra „Žmogus“. Prie kadaise veikusio prabangaus restorano „Metropolis“ praeiviams nusišypso paminklu Romo Kvinto įamžintas Danielius Dolskis. „Nors jis ir labai jaunas, tačiau – tipinis Laisvės alėjos gyventojas. Neretai praeinantys žmonės jam į ranką ir rožę įkiša“, - itin gerai prigijusį ir miesto dvasiai įtikusį kūrinį komentavo Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys.

Muzikinio teatro sodelyje driekiasi skulptoriaus Roberto Antinio jaunojo „Aukos laukas“. Tai – netradicinė skulptūrinė kompozicija, sukurta šioje vietoje susideginusiam Romui Kalantai atminti. Tačiau meno kūrinys dar ir šiandien susilaukia įvairių nuomonių. „Iki šiol kiekvieną gegužės 14-ąją čia stovi pora moterėlių, prašančių Kalantai paminklą pastatyt. Jų nuomone dabartinis įamžinimas – tik „draiskalas“. Tačiau būtent už jį R.Antiniui prieš aštuonerius metus buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija“, - pastebėjo Z.Girčys.

Galiausiai Laisvės alėjos pabaigoje, šalimais dabar įrengtos autobusų stotelės, miestiečius jau maždaug du dešimtmečius iš aukštai sveikina Eriko Daugulio skulptūra „Žinia“. Ja vaizduojama ant stulpo iškelta „dūduojanti“ moteris. 

Statula – pernelyg „nuoga“

Kai kurios miesto centre stūksančios skulptūros yra apsipynusios įvairiomis istorijomis. Viena tokių – Petro Mazūro „Žmogus“, išdidžiai savo nuogumą rodantis pro M.Žilinsko dailės galeriją praeinantiems kauniečiams. Daugiau nei prieš du dešimtmečius šis meno kūrinys buvo nulietas tuolaikiniame Vilniaus dailės kombinate ir atgabentas iš sostinės į Kauną. Žinoma, prieš patupdant skulptūrą, buvo tartasi su Bažnyčios atstovais, mat tarybiniais laikais toks nuogumas šokiravo.

Didžiąją dieną laiptai į galeriją buvo užpilti gruntu, kad užvažiavęs jais kranas galėtų į savo amžinojo stovėjimo vietą pastatyti garsųjį „Žmogų“. Tačiau šiuos darbus regėję praeiviai netruko susikivirčyti ir galiausiai atsistoti į skirtingas barikados puses. Vieniems tai iš tiesų reiškė meną, tačiau kitiems – baisią nuodėmę. „Kaip galima statyti šitokią „nuogą“ skulptūrą priešais bažnyčią“, - rėkė dievobaimingos moteriškės. Nors kranas skulptūrą jau buvo iškėlęs į viršų, tačiau tokios įtampos ir susirinkusiųjų kivirčų neatlaikęs jo vairuotas atsisakė baigti pradėtą darbą. Dar praėjo kiek laiko, kol atsirado kitas „kranistas“, galiausiai ir pastatęs statulą į vietą.

„Po to dar ilgai keli politikai dėl šio meno kūrinio rašė raštus į tam tikras instancijas. Iki šiol neaišku, ar viskas vyko dėl paties paminklo, ar dėl asmeninio politinio populiarumo. Tačiau galiausiai viskas išsisprendė gana taikiai. Dabartinei išprususiai ir visko mačiusiai liaudžiai „Žmogus“ tikrai akių nebegadina“, - sakė Z.Girčys.

Turėjo stovėti kitoje vietoje

Skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas, be kurio šiandieninė Laisvės alėja vargiai beįsivaizduojama, turėjo stovėti visai kitur. Tikroji numatyta vieta buvo šalimais Karo mokyklos Panemunėje, tačiau tuometiniai politikai nutarė, kad būtų tiesiog neprotinga tautos didvyrio statulai atsidurti prie „raudonųjų komunistų“ pastato. Galiausiai nuspręsta ją pastatyti miesto centre iki tol, kol tarybinė armija išeis iš Lietuvos. Nuo to lako praėjo jau keli dešimtmečiai.  „Dabar Vytauto Didžiojo skulptūra Laisvės alėjoje tiesiog tapo miesto  simboliu. Ji puikiai prisiderino tiek prie pačios gatvės, tiek prie aplinkinių pastatų. Architektas Jurgis Bučas puikiai pritaikė šią vietą ir geresnės tikrai nesurasi. Tikėkimės, jog niekas nesiims skulptūros perkėlimo į Panemunę iniciatyvos, nes šis raštas egzistuoja iki šiol“ , - juokėsi Z.Girčys.

Tačiau prieš daugelį metų išrinkti net ir laikinąją vietą šiam paminklui nebuvo taip paprasta. Fanerinės dekoracijos statytos Rotušės aikštėje, Santakoje ir net vienoje erdvių užkilus Parodos kalnu. Galiausiai nutarta, jog tam tinkamiausia – būtent Laisvės alėja.

Kūriniai reikalauja priežiūros

Visos mieste stūksančios skulptūros bei paminklai negali būti palikti likimo valiai. Meno kūriniai reikalauja nuolatinės priežiūros, nes miestiečiai iki šiol nemoka jų saugoti. Verčiau pastarieji bus išdarkomi grafičiais, nudaužiama kokia nors dalis ar kitaip nepagarbiai pasielgiama, nei metamos pajėgos prisidedant prie puoselėjimo ir išlaikymo ateities kartoms.

„Ką tenka statiniams iškentėti? Pavyzdžiui, puiki granitinė Algimanto Šlapiko skulptūra „Bagažas“, nutūpusi priešais kadaise stovėjusį „Merkurijaus“ pastatą, tampa puikiu stalu. Dažniausiai ant jos Laisvės alėjoje vykstančių mugių metu sukraunami parduoti norimi daiktai. Taip pat anksčiau ant statulos buvę bronziniai ragai dabar nuplėšti. Tokie veiksmai žeidžia tiek pačius autorius, tiek ir mane. Galėtų dar kas nors Dolskiui ranką nuimti“, - piktinosi Z.Girčys.

Grafičiais ar įžeidžiančiais šūkiais apipaišytų skulptūrų nušveitimu rūpinasi savivaldybės Miesto tvarkymo skyrius. Tačiau skubama valyti ne tik vandalų suniokotų meno kūrinių. „Turime nedelsdami reaguoti ir tokiais atvejais, kai paukščiukas iš viršaus „aplipina“ kokį Maironį ar Basanavičių. Juk svarbu, kad tai netaptų pajuoka“, - šypsojosi valdininkas.

Kai kurios mieste stūksančios skulptūros kenčia nuo byrėjimo ar smegimo, kitas reikia perdažyti, pakeisti stovus, kad gražiau atrodytu ir aplinka – pasodinti gėlių. Netvarkomi meno kūriniai per laiką gali visiškai sunykti. Įdomu, kad kai kurie statiniai jau ilgus metus stovi ant laikinai įrengtų pagrindų, kuriuos šiandien būtina pakeisti tvirtesniais. Tačiau miesto valdžia pripažįsta, kad lėšų tokiems dalykams skiriama labai mažai.

Problema – dėl vietų

Tarybiniais laikais prieš statant naują didelį pastatą, kartu privalomai buvo projektuojamas ir prie įėjimo veikti turėjęs fontanas, o šalimais - ir atitinkama meninė skulptūra. Tuomet architektai derindavo, kas labiausiai tinka prie visos aplinkos: stengtasi pritaikyti tiek kūrinio temą, tiek medžiagas jam realizuoti.

Tačiau su vietomis naujai kylančioms statuloms buvo paprasta tik anksčiau. Šiandien – tai kelia keblumų. „Vietų ateities skulptūroms iš anksto numatyta nėra, o skulptūrų gali atsirasti ir labai spontaniškai. Šiuo metu ieškoma, kur pastatyti netolimu metu iškilti turėsiančius paminklus, skirtus Antanui Mackevičiui bei popiežiui Jonui Pauliui II. Iš anksto tokių vietų numatyta nėra, todėl kyla tarsi chaosas. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius nuolatos prašo įvesti šioje srityje tvarką“, - problemą įvardijo Z.Girčys.

Skulptūrų Kaune – per šimtą

„Prano Bartulio „Berželis“ ir „Harmonija“, Leono Striogos „Sėdinti moteris“ ir „Sapnas“, Juozo Mikėno „Taika“, Roberto Antinio vyresniojo „Kanklininkas“, Vidmanto Gylikio paminklas „Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinoms“, - galima būtų nesustojamai vardinti  Kauno mieste esančias skulptūras, kurių apskritai įregistruota maždaug šimtas. Taip pat skaičiuojama ir keli šimtai memorialinių lentų.

Prieš penkerius metus Laikinojoje sostinėje vyko simpoziumas „Laisvės alėja – skulptūrų alėja“. Jo metu nemažas skaičius sukurtų meno kūrinių būtent ir nutūpė pagrindinėje miesto centro pėsčiųjų gatvėje. Nepaisant to, kad skulptūros Laisvės alėjoje prigijo puikiai, tačiau į bendrąjį skulptūrų registrą jos nėra įtrauktos.

Kai kurie statiniai yra paminklai, skirti konkretiems žmonėms ar įvykiams atminti, kiti – tiesiog meninės miesto puošmenos. Didžioji dauguma tokio tipo kūrinių pagaminti iš granito arba akmens, rečiau – iš gelžbetonio. Svarbu paminėti ir tai, kad dalis skulptūrų buvo gaminamos specialiai, tačiau kai kurios – Kaunui tiesiog padovanotos.

Tokio tipo statinių yra daug, tačiau siekiant parodyti skirtumą, galima paminėti keletą pavyzdžių. Atminimui skirtos tokios skulptūros, kaip Gedimino Jakubonio paminklas „Maironis“ ar eilė biustų  Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tiesiog meno kūriniais galima įvardinti, pavyzdžiui, daugybę metų Ąžuolyne stūksantį Dalios Matulaitės „Stumbrą“ ar Vytauto Naručio „Šunis“ prie jau minėtojo Karo muziejaus. Viena svarbesnių dovanų Kaunui – granitinis Motiejaus Valančiaus paminklas, sukurtas Leono Žuklio, už kurį sumokėjo vienas Amerikos lietuvis.


Šiame straipsnyje: Gintarė Adamonytė

NAUJAUSI KOMENTARAI

panele Adamonyte

panele Adamonyte portretas
Pasitikrink kas sukūrė Vytautą Kaune ??????????????
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių