S.Kruopis glumina net menotyrininkus

Tapytojas Saulius Kruopis, išgarsėjęs kaip Tarptautinio ekspresionistų plenero Nidoje organizatorius, Vilniaus Rotušėje pristato jubiliejinę parodą „Ateitis jau buvo“.

Tačiau paroda galėtų turėti ir kitą vardą: tokį, kaip vieno joje eksponuojamo S.Kruopio autoportreto - „Nuogas aš“.

Parodoje autorius pristato savo kūrybą nuo pirmųjų bandymų iki brandžių drobių. Pirmajame Rotušės aukšte pristatomi dailininko paveikslai, nutapyti ekspresionistine technika. Ryškios spalvos, greiti, vien emocijomis paremti, potepiai. „Kai įsijungia protas, padedu teptuką ir išeinu iš studijos“, - sako S.Kruopis.

Tarsi gidas vedžiodamas po salę jis išaiškina savo paveikslus, kartu apsinuogindamas ir pats. „Tapyba – tai visų pirma savęs pažinimas. Svarbu neapsigauti ir nesusivilioti netikro menininko įvaizdžiu“, - aiškina S.Kruopis ir kviečia kilti į antrą Rotušės aukštą, kur impresionistinius jo darbus keičia kardinaliai kitokios drobės – istorinė tapyba.

“Lietuvoje klesti stereotipas, kad menininkas turi turėti atpažįstamą stilių, savitą braižą, pagal kurį ir tapo. O man svarbu, kad darbas būtų įtaigus žiūrovui, o tam visos formos ir stiliai tinka. Nesistengiu savęs tiražuoti ir atsikartoti“, - savo filosofiją atskleidė S.Kruopis.

Kad bus dailininkas, jis žinojo nuo vaikystės. Dar nuo tada jo pasąmonėje užsifiksavo nostalgija atvirukams, kuriuose vaizduojami autentiški senų miestų vaizdai: Šiauliai, kuriuose jis gimė, Kaunas, kur studijavo meninę fotografiją, Vilnius, kurio senamiestyje gyvena jau trisdešimt metų, Karaliaučius, kuriame viešint S.Kruopiui užgimė ypatingas noras atkurti tai, kas pražuvo per karą. 
Istorinėje S.Kruopio tapyboje atsiveria jau palaidoti miestai ir miestiečių gyvenimas. Iš atvirukų ir žemėlapių dailininkas rekonstruoja praeitį – pastatus, gatveles, miestelėnų kasdienybę. 

Tai - meditatyvinė tapyba. S.Kruopis - tarsi kriminalistas: iš atviručių perspaudžia vaizdą ant stiklo, jį perpiešia, paskui sukuriu maketus. Iki tol, kol paima teptuką ir ima piešti – ilgas kelias. S.Kruopis įsigilina į istorinį laikmetį: studijuoja vyravusias moterų kostiumo madas, automobilių modelius, kareivių uniformų vingrybes ir veido išraiškas.

„Lietuvių fotografijoje vyrauja architektūra, tačiau neturime reportažinės gatvės fotografijos, kuria gali didžiuotis Berlynas, Paryžius. Į paveikslus aš įkeliu ir žmones. Čia nuotaika – pati svarbiausia“, - pasakojo S.Kruopis. Istorinius paveikslus jis tapo ilgai – kai kuriuos net apie penkerius metus.

„Parodoje matome S.Kruopį kitokį – kaip retro, istorinės tapybos dailininką, kuriam labai brangi kultūros praeitis – romantizuota, atkurta pagal dokumentines nuotraukas, sustingusi seselių laike, apgaubta prabėgusios epochos šydu. Tai – pamatinė Sauliaus gyvenimo dalis“, - pastebėjo menotyrininkė Nijolė Tumėnienė. Tačiau tuoj pat pridėjo, kad S.Kruopis – talentingas ekspresionistas. Jo žavesys didžiuma priklauso nuo spontaniško ir taiklaus veiksmo teptuku ant drobės.

„Pasaulis dualistinis, pilnas priešybių. Aš irgi turiu dvi būsenas: jaunatvišką, pašėlusią, ekspresyvią ir muziejinę, meditatyvinę. Tai glumina net menotyrininkus“, - šypteli S.Kruopis.