Skaudžiai istorijos pamokai – 70 metų

1940 m. birželio 15-osios išvakarėse Lietuvos Vyriausybei pritrūko politinės valios – tai akivaizdu, prabėgus 70 metų nuo sovietinės okupacijos pradžios.

Nesipriešino, nors ketino

Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys savo prisiminimuose rašė, kad 1939 m. Maskvoje derantis dėl Vilniaus ir jo krašto grąžinimo Lietuvai, J.Stalinas pareiškė, kad į šalį bus įvesta kelios dešimtys tūkstančių sovietų armijos karių. Tuomet J.Urbšys sušuko: "Tai okupacija!"

"Taigi, Lietuvos Vyriausybė žinojo, kad sulig Raudonosios armijos dalinių dislokavimu krašte kyla grėsmė valstybingumui, galima Lietuvos okupacija, tačiau adekvačių praktinių sprendimų nesiėmė, – konstatavo Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros docentas, istorikas Algirdas Jakubčionis. – Nepervedė į užsienio bankus pinigų, kad užsienio šalyse galėtų dirbti diplomatinė tarnyba ir pasitraukusi Vyriausybė. Tiesa, būta ketinimų gintis. Štai 1940 m. gegužę Valstybės gynimo taryba nusprendė SSRS agresijos atveju priešintis ginklu, o Vyriausybei ir prezidentui – pasitraukti į Kudirkos Naumiestį ir ten laikytis, kol bus įmanoma ir tik tada pasitraukti į Vokietiją. Tačiau kritiniu momentu, 1940 m. birželį, realių veiksmų visgi nebuvo imtasi."

Protestas paslaptingai dingo

Kai 1940 m. naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvą pasiekė Maskvos ultimatumas, Vyriausybė siekė išeiti iš padėties be išeities. Anot A.Jakubčionio, norėjo išsaugoti valstybingumą, įsileisdama į savo teritoriją 150 tūkst. sovietinės armijos karių, sudarydama Kremliaus padiktuotą Vyriausybę, įvykdydama reikalavimą suimti bei nuteisti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Pastaruosius pareigūnus Maskva kaltino organizavus sovietinės kariuomenės, dislokuotos Lietuvoje, karių grobimus ir žudymus. Tačiau tai buvo tik priekabių ieškojimas, norint pradėti suplanuotą agresiją prieš Lietuvą ir atsikratyti svarbiausių lietuvių karinės žvalgybos ir saugumo atstovų.

Skubiai naktį sušauktame Vyriausybės pasitarime prezidentas A.Smetona kategoriškai pasisakė prieš šių pareigūnų suėmimą ir sutiko tik su vienu ultimatumo reikalavimu – sudaryti naują Vyriausybę. Prezidentas siūlė priešintis sovietų agresijai (ultimatumo priėmimui priešinosi ir krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis bei Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis), tačiau kiti ministrai ir ministras pirmininkas A.Merkys ultimatumą siūlė priimti. Tam pritarė ir generolai Stasys Raštikis bei Vincas Vitkauskas, motyvuodami tuo, kad per kelias valandas neįmanoma pasiruošti gynybai. Kariniu požiūriu jų teiginiai buvo įtikinami, ir ultimatumas buvo priimtas. Beje, buvo nutarta SSRS vadovybei pasiųsti protestą, bet jis pakeliui į Kremlių kažkur dingo.
Prezidentas po tokios įvykių eigos pasitraukė į Vakarus, skubiai pasirašęs pareigų perdavimo A.Merkiui aktą.

Nenuspėjo represijų mastų

A.Smetonos sekretoriaus Antano Merkelio prisiminimuose užfiksuoti Prezidento svarstymai apie tai, kas būtų geriau – vokiška ar sovietinė okupacija? A.Smetonos nuomone, aukštos kultūros vokiškoje terpėje mes ištirptume kaip tauta, o štai rusiškoje – ne, nes tai esą įrodžiusios buvusios okupacijos. "Man atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė neįsivaizdavo J.Stalino represijų mastų, vylėsi, kad jai pavyks kaip nors išsaugoti šalies nepriklausomybę, einant į kompromisus su Maskva. Beje, tokios grėsmės akivaizdoje Lietuva visiškai nesitarė su Latvija ir Estija," – apgailestavo A.Jakubčionis.

Istoriko nuomone, nesuprantamas A.Merkio, grįžusio iš Maskvos birželio 12-ąją, elgesys SSRS agresijos akivaizdoje – kai birželio 13 ir 14 d. J.Urbšys siųsdavo iš Maskvos pavojaus žinias, ministras pirmininkas išvyko į savo ūkį Lapėse. "Arba jis žinojo, kas gresia Lietuvai ir su tuo susitaikė, arba jam buvo pasakyta: nesikišk, tai gal išliksi. Deja, liepos 17-ąją A.Merkys buvo suimtas ir ištremtas į Saratovą, vėliau kalintas. Mirė 1955 m. Vladimire", – priminė istorikas.

Suėmė A.Merkio įsakymu

SSRS ultimatume Lietuvai minimi K.Skučas ir A.Povilaitis tuo metu jau buvo atleisti iš pareigų. Tačiau į paskutinį Vyriausybės posėdį, kuris vyko iš birželio 14-osios į 15-ąją naktį, K.Skučas buvo iškviestas. Čia, Prezidentūroje, A.Smetona patarė jam nedelsiant bėgti iš Lietuvos, bet šis atsakė: "Išbėgus man, kiti turės atsakyti už mane. Nebėgsiu".
Davęs A.Merkiui karininko garbės žodį, kad tikrai nebėgs, paprašė leidimo palydėti šeimą iki sienos su Vokietija. A.Merkys sutiko, bet kartu sankcionavo teisingumo ministro A.Tamošaičio raštą – įsakymą suimti pasienyje. Tame pražūtingame K.Skučui ir A.Povilaičiui įsakyme rašoma, kad yra įtarimų, jog minėti asmenys yra nusikaltę sovietų įgulų kareivių atžvilgiu.

Tuoj pat iš Kauno Jurbarko link nudūmė policijos rezervo autobusas su policininkais, skubančiais suimti A.Povilaičio ūkyje su šeimomis apsistojusius pareigūnus. Gerokai po pietų jie buvo suimti ir kitą dieną atvežti į karo kalėjimą Kaune. Kaip tik tuo metu, birželio 15-ąją po pietų, Kaune nusileido lėktuvas su SSRS vyriausiuoju ypatinguoju įgaliotiniu Vladimiru Dekanozovu, kuris turėjo inscenizuoti Lietuvos okupacijos teisėtumą, sudarydamas marionetinę Vyriausybę. Kitą dieną jo parankiniai nuvyko į karo kalėjimą patikrinti, ar tikrai ten įkalinti K.Skučas ir A.Povilaitis.

Atidavė Maskvai sudoroti

K.Skučą, perkeltą į sunkiųjų darbų kalėjimą, tardė Vyriausiojo tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris. "Į tardymą jis atėjo tarsi svečias į svetainę – apsivilkęs gražiu tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais", – savo prisiminimuose rašė M.Krygeris. Kaltinamasis paneigė visus jam ultimatume mestus kaltinimus – jie nepasitvirtino ir per tardymą. Tai nepatiko Lietuvos saugumo departamentui, kuriame jau tvarkėsi iš Maskvos atsiųsti Lavrentijaus Berijos emisarai.

M.Krygeris buvo priverstas K.Skučo bylą perduoti Saugumo departamentui, kuris tuo metu turėjo viršenybę prieš teismus ir prokuratūrą. Antaną Sniečkų paleidus iš kalėjimo ir jam ėmus vadovauti Saugumo departamentui, K.Skučas ir A.Povilaitis liepos pabaigoje išvežti į Maskvą, į NKVD centrą Liubianką, kur po metų tardymo sušaudyti. Jų žuvimo datas pavyko sužinoti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o apytikrę palaidojimo vietą (šalia Maskvos) – tik visai neseniai.

Teisingumo pakopos

Kelerius metus prieš savo mirtį K.Skučo dukra Birutė (gyveno Floridoje) kreipėsi į prezidentą Rolandą Paksą, prašydama apginti žuvusio tėvo garbę ir orumą –  tuomečio Lietuvos generalinio prokuroro A.Paulausko 1990 m. pasirašytą K.Skučo reabilitacijos pažymą ji laikė niekine – joje remiamasi vien sovietinių baudžiamųjų institucijų jam sukurpta byla, pamirštant Lietuvos Vyriausybės vaidmenį šioje istorijoje.

Dabartinio Lietuvos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus nuomonė yra kita – K.Skučas reabilituotas besąlygiškai, t.y. Generalinė prokuratūra valstybės vardu konstatavo šio asmens nekaltumą Lietuvos Respublikai ir atkūrė visas jo turėtas pilietines teises. Todėl kai kurie K.Skučo represavimo niuansai ir detalės (pavyzdžiui, kieno įsakymu suimtas) sprendimui jį reabilituoti esą neturėjo jokios teisinės reikšmės.

Šie nepatogūs Lietuvai niuansai, detalės – atrodo, jau istorikų, o ne prokuratūros vertinimų ir tyrimų objektas. Juolab kad visi šios istorijos dalyviai jau mirę. Bet istorikams bus nelengva – Maskva iki šiol negrąžina Lietuvai keliolikos prieškario valstybės veikėjų (K.Skučo ir A.Povilaičio – taip pat) archyvinių baudžiamųjų bylų, nors Lietuvos generalinė prokuratūra ne kartą Rusijos generalinės prokuratūros yra prašiusi tai padaryti.

Dar vienu svariu atsaku į B.Skučaitės-Sidzikauskienės prašymą apgintii tėvo garbę ir orumą reikėtų laikyti prezidento Valdo Adamkaus sprendimą apdovanoti K.Skučą Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).