Šimtametės Vilniaus kalėdinės tradicijos

Šalta, snyguriuoja. Kepurėti, pirštinėti miestiečiai skuba su eglutėmis ant pečių ar veža jas rogutėse. Miestas kvepia ne pirmo šviežumo aliejumi. Jaunimas skuba į čiuožyklas. Namų languose dega žvakutės, virtuvėse pluša mamos ir močiutės – jei galėtume keliauti laiku, tokį pamatytume kalėdinį Vilnių prieš šimtmetį.

Per žiemos šventes žmonės linkę atsigręžti į tradicijas, Kūčias ir Kalėdas sutikti kaip savo protėvių laikais. Tačiau kas iš sėdinčių prie stalo išties pamena šimtametes tradicijas? Turbūt kiekviena šeima jas turi savas – jas giminė saugoja ir perduoda iš kartos į kartą, kaip kad močiutės pyrago ar prosenelio šiupinio receptą.

Apie Kalėdas šįsyk pasakojo Vilniečių ainių klubo pirmininkas Kęstutis Šimas, į susitikimą atėjęs su keliais ranka prirašytais puslapiais: juose glūdi jo tėvo, giminaičių ir senųjų vilniečių girdėti pasakojimai apie Kalėdas praėjusiame šimtmetyje.

Prieškalėdinis šurmulys

Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai dar prieš šimtmetį buvo miesto šventės, Vilniuje nė viena kita šventė nebuvusi tokia masinė. Kūčių dieną ir vakare mieste tvyrojo susikaupimas, iškilminga nuotaika, parduotuvėse karaliavo šurmulys ir šventinis judėjimas. Nors miesto valdžia gatvių puošybai dėmesio neskyrė, miestas buvo šviesesnis ir puošnesnis – žmonės patys languose įžiebdavo švieselių, pakabindavo žaisliukų. Suprantama, elektrinių girliandų tuo metu nebuvo, nes elektra buvo naujas ir brangus dalykas.Gatvėse per šventes sklandė šeimininkių gaminamų patiekalų kvapai. „Ypač jausdavosi aliejuje kepamų auselių kvapas – specifinis, kartais šiek tiek senstelėjusio aliejaus, kvapas“, – pasakojo K.Šimas.Mieste nebuvo išskirtinės žmonių susibūrimo vietos, kokia šiuo metu yra Rotušės aikštė, tačiau svarbų vaidmenį tuo metu vaidino bažnyčia. Kiekvienoje jų būdavo statoma Betliejaus prakartėlių, į kurias pažiūrėti rinkdavosi miestiečiai. Gatvėmis vaikštinėjančius gyventojus pasitikdavo orkestras, tiesa, ši tradicija buvo ypač sena – orkestras gatvėse grodavo dar XVII–XVIII a.

Bene didžiausia pramoga tais laikais per šventes buvo čiuožykla Sereikiškių parke, pokario metais – Jaunimo stadione. K.Šimas pasakojo, kad čiuožyklos buvo romantiška vieta, kur žmonės vieni su kitais susipažindavo, taip pat ten skirdavo pasimatymus mylimiesiems.

Šiandien kalėdinis Vilnius be miesto eglės sunkiai įsivaizduojamas, o prieš 100 metų šio Kalėdų simbolio mieste nebuvo. Esą eglėmis žmonės džiaugėsi tik namuose, o jų įsigyti buvo galima prie Rotušės, taip pat Lukiškių, Katedros, dabartinėje V.Kudirkos aikštėje, prie bažnyčių ir turguje.

„Nusipirkę eglutes, žmonės jas namo nešdavosi užsidėję ant pečių ar veždavosi vaikiškomis rogutėmis“, – prieškalėdinį vaizdą piešė K.Šimas.

Plotkeliai į namus

Ir prieš 100 metų Kūčios neapsieidavo be plotkelių, kurie dabar vadinami kalėdaičiais.

„Dabar patys į bažnyčias keliaujame kalėdaičių, o anais laikais Vilniuje prieš šventes juos po namus išnešiodavo zakristijonas. Vilnius buvo daugiatautis miestas, lietuviai – tautinė mažuma, o katalikai nesudarė didžiosios dalies gyventojų. Todėl kunigai gerai pažinojo savo parapijos žmones, juolab kad juos lankydavo“, – pasakojo K.Šimas.

Vyras su šypsena užsiminė, kad pirmasis jo verslas, bene prieš 60 metų, buvo susijęs būtent su kalėdaičiais: „Man buvo 5 metai. Kažkas iš pažįstamų padovanojo man 5 rublius. Tuo metu aš pamačiau, kad bažnyčioje galima paimti ne vieną, o kelis plotkelius, taigi už gautus pinigus paėmiau pluoštelį jų ir po vieną sudėjau į tėvo vokus. Tuomet vaikščiojau pas pažįstamus, siūlydamas juos pirkti.“

Suprantama, žmonės pirko gana noriai, nes sovietmečiu nueiti į bažnyčią dėl ideologijos buvo gana sudėtinga, o Kūčias ir Kalėdas miestiečiai buvo priversti švęsti tik tyliai, beveik pasislėpę. K.Šimas prisiminė, kad tąkart pardavė kelis vokelius po 5 rublius, tačiau apie „verslą“ sužinojęs tėvas sūnų griežtai nubaudė.

„Ir gerai padarė – juk jis buvo lietuviškos mokyklos vadovas. Ką reiškia, kai ideologinio kadro sūnus nešioja ir pardavinėja plotkelius?“ – svarstė jis.

Grįždamas į laikus prieš 100 metų, K.Šimas pabrėžė, kad žmonės egles puošė Kūčių dieną. Kadangi tuo metu stikliniai žaisliukai buvo gana brangūs ir ne kiekvienas galėjo juos įpirkti, egles žmonės taip pat puošė savo gamybos žaislais. Pavyzdžiui, Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygyne miestiečiai pirko spausdintus angeliukus, o juos vaikai paskui patys aprengdavo. Taip pat darydavo popierines girliandas, ant eglutės tarsi sniegą užmesdavo vatos.

Šalia popierinių žaisliukų taip pat buvo kabinami ir meduoliai, riestainiai bei saldainiai. Meduoliai buvo 3 rūšių: bronziniai, t. y. medaus, balti – mėtiniai, oranžiniai – dažyti anilininiais dažais. Meduolius kepė arkliuko, žuvies ir kitų formų.

„Daugiausia kepė Užupyje – sentikiai žinojo meduolių receptą ir jį laikė paslaptyje. Ant meduolių kartais ir su klaidomis užrašydavo žodžius “Myliu„, “Mylėki„, “Ilgiuosi tavęs„, “Atsimink mane„ ir pan. Tuomet meduoliais aprūpindavo parduotuves“, – pasakojo K.Šimas.

Ant stalo – 12 patiekalų

Per Kūčias, šeimos šventę, susitikdavo giminės ir artimieji. Buvo stengiamasi, kad prie stalo sėdėtų lyginis žmonių skaičius – esą tuomet šeima yra laiminga. Per Kūčias stalas būdavo užtiesiamas balta staltiese, po ja padedama šieno, namuose užgesinamos šviesos ir uždegama žvakė. Sukalbėjus maldas, vyriausias arba didžiausią autoritetą turintis šeimos narys imdavo plotkelį ir su visais pasidalindavo, sakydamas žodžius: „Duok, Dieve, sulaukti kitų metų – geresnių metų.“

Kaip pasakojo K.Šimas, tradicija patiekti 12 patiekalų ant stalo gyvavo ir prieš 100 metų. Kūčių dieną iki vakarienės valgyti nebuvo galima, todėl prie stalo visi sėsdavo išalkę.

Patiekalai taip pat pernelyg nesiskyrė nuo tradicinių šių dienų patiekalų: natūrali kapota kepta ir įdaryta silkė, žuvis drebučiuose, kepta ir užpilta saldžiu padažu bei žydiškai įdaryta lydeka.

Ant stalo būtinai būdavo padedama sausų žirnių, kurių reikėjo suvalgyti bent po vieną, taip pat patiekiama žuvienės arba grybienės, giros su perlinėmis kruopomis, blynelių, sklindžių, paplotėlių, lietinių su įdaru, džiovintų grybų, populiarios perlinių kruopų košės. Žmonės gerdavo įvairius kisielius: baltą, padarytą iš avižinių miltų, arba rausvą iš spanguolių, taip pat aguonpienį. Žinoma, Kūčios neapsieidavo ir be šližikų, dabar vadinamų kūčiukais.

„Daugumą patiekalų žmonės gamindavo patys iš naminių produktų ir mažai ką pirkdavo parduotuvėse“, – aiškino pašnekovas.

Po Kūčių vakarienės, apie vidurnaktį, šeimos eidavo į bažnyčią, į Piemenėlių mišias. Tą dieną vaikų prieglaudose taip pat vykdavo kalėdinės eglutės, per jas apsilankydavo lietuvis kunigas, vykdavo vaidinimai kalėdine tematika, buvo dainuojamos dainos, deklamuojami eilėraščiai.

Kitą dieną, per Kalėdas, šeimos paprastai eidavo į svečius arba priimdavo lankytojus. Vaišindavosi mėsos patiekalais, ragaudavo ir alkoholinių gėrimų. Šeimos, žvakes ant eglių užžiebusios dar prieš Kūčių vakarienę, per Kalėdas išpakuodavo dovanas.

Naujieji metai, kaip sakė K.Šimas, buvo tarsi antrosios Kūčios. Vėl susirinkdavo visa šeima, vėl buvo dalijamasi po Kūčių likusiais kalėdaičiais, linkint gerų, sveikų ir turtingų metų. Namų šeimininkės virdavo kisielių su medumi, kepdavo blynelių, šįkart jau riebių, gamindavo įvairių mėsos patiekalų. Taip pat būdavo patiekiama kūčiukų ir aguonpienio.

Slaptos Kalėdos

Sovietų valdžia Kūčių ir Kalėdų nepripažino, jas draudė. Jas švęsdami, ypač lankydamiesi bažnyčioje, žmonės rizikavo mažų mažiausiai ramiu gyvenimu. Todėl šventės vykdavo bene slaptai.

Nepaisant politikos ir prekių deficito, lietuviams Kūčios ir Kalėdos buvo šventa. Nors joms pasirengti buvo sudėtingiau, Kūčių vakarą šeimos sėsdavo prie stalo. Gal ne visuose namuose būdavo dalijamasi kalėdačiu, ne visi ir į Piemenėlių mišias nueidavo, bet šeima susirinkdavo ir 12 pasninko patiekalų ruošdavo.

Beje, sovietmečiu prieškalėdinio vajaus apskritai nebūdavo – šventinės prekės sąmoningai pasirodydavo tik po Kalėdų, ruošiantis Naujiesiems metams. Todėl apsirūpinti net ir tokiais paprastais kalėdiniais atributais kaip eglės nebuvo ypač paprasta – jos prekyboje pasirodydavo tik gruodžio 27-ąją.

„Apskritai eglučių niekas iš žmonių neatiminėdavo, bet oficialaus pardavimo nebuvo. Neretai žmonės eglutes pirkdavo anksti ryte tarpuvartėse, per pažįstamus. Svarbų vaidmenį turėjo kiemsargiai – jie buvo savotiški kiekvienos valdžios agentai nuo caro laikų, todėl reikėdavo su jais susitarti, kad leistų eglutes laikyti už vartų“, – pasakojo K.Šimas.

Jis taip pat prisiminė, kaip kiekvienais metais gruodžio 24–26 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykdavo partiniai susirinkimai, vadinamieji plenumai: „Jau prieš plenumą beveik visas rajonas būdavo apsuptas kariuomenės, o gatvės – nepraeinamos. Rajoną prižiūrėdavo, kad nebūtų pasikėsinimų į partijos narius, vadus.“