Senoji Marvelė liudija žiaurius žirgų aukojimo ritualus

Kauno priemiestis Marvelė, šiandien žinomas valymo įrenginiais ir žirgynu, po žeme saugo išskirtinai didelį mūsų protėvių paaukotų žirgų kapinyną.

Marvelė – unikali vieta, tikina archeologai. Ne tik dėl čia visą tūkstantmetį laidotų protėvių – Didžiausiame Baltijos šalių kapinyne rasta apie 1,5 tūkst. senųjų baltų kapų. Marvelėje randama ir išskirtinai daug paaukotų – gyvų palaidotų arba užkapotų – žirgų kapų.

Tačiau beveik du dešimtmečius trukusiems kapinyno kasinėjimams vadovavęs archeologas, Kauno technologijos universiteto mokslinis darbuotojas, mokslų daktaras Mindaugas Bertašius neranda vienareikšmio atsakymo, kodėl proistoriniai baltai taip žiauriai ir dažnai į kitą pasaulį siųsdavo tokį svarbų ir artimą lietuvių dvasiai gyvūną. Archeologas neskuba ir daryti išvadų, ar II-XII a. Marvelėje gyvenusią žmonių bendruomenę galime vadinti senaisiais prokauniečiais.

– Dėl kokių savybių Kauną, pakaunę archeologai vadina ypatinga vieta?

– Pirmiausia, čia, dviejų didžiųjų Lietuvos upių santakoje, visais laikais susikirsdavo keliai, upėmis vyko intensyvus judėjimas. Šias vietas gana greitai pasiekdavo techninės ir kultūrinės naujovės, atkeliaudavo idėjos, mados. Ji išsiskiria ir savitu landšaftu – nuolatine upės tėkme, plačiu horizontu ir saulės apšviestumu. Specifinės landšafto ypatybės labai įtakojo ankstesnių laikų žmogaus gyvenseną, buitį, tikėjimus. Vanduo, ugnis, medis, kalva, akmuo ir kitos vietos turėjo specifines, kartais – sakralines reikšmes, jos tvarkė visą pasaulį. Dabar mes orientuojamės kitaip – mūsų pasaulį į savo vietas sudėlioja keliai, komunikacijos.

Marvelė yra pateikusi daugybę unikalios medžiagos, nemaža dalis jos dar neapibendrinta. Medžiaga unikali ir tuo, kad čia aptiktas toks didelis skaičius kapų, ir tuo, kad čia visą tūkstantmetį nepertraukiamai laidota.

– Kiek svarbi seniesiems Marvelės gyventojams buvo Nemuno ir Neries kaimynystė?
– Susisiekimas ir prekyba upėmis buvo labai svarbūs. Čia buvo patogu prekes atplukdyti nuo jūros ir platinti jas krašto gilumoje keliaujant mažesnėmis upėmis (Dubysa, Nevėžis, Šušvė ir kt.). Ryšius su tolimomis šalimis liudija ir auksuotų stiklo karolių gausa, kurie turėjo būti parvežami iš Artimųjų Rytų (Sirijos ir aplinkinių kraštų). Buvo vystomi įvairūs amatai, bene labiausiai ištobulinta – juvelyrika. Marvelės kapuose randame iš atvežtinių žaliavų puikiai pagamintus bronzinius ar sidabrinius papuošalus. Kaip rodo naujausi tyrimai – iš vietinės geležies rūdos gyventojai gaminosi įvairiausius geležinius įrankius, ginklus, o kartais ir papuošalus. Paaiškėjo, kad tiems laikams tobulą geležies apdirbimo techniką vietos gyventojai greičiausiai perėmė iš pietinių kaimynų sūduvių ar galindų. Kai kurie puikiai pagaminti vietiniai gaminiai, pavyzdžiui, labai puošnios žirgų kamanos, greičiausiai pasiekė ir Švedijos krantus. Kartkartėmis aptinkami ir prekybai būdingi atributai – mainams naudotas kapotas sidabras, monetos.

Žinoma, upių slėniuose verstasi ir žemdirbyste, vešlios paupių pievos tiko ganykloms. Beje, žirgų tyrimai atskleidžia galimai čia vykdytą sąmoningą selekciją. Randame apibrėžto dydžio, vieno fizinio tipo žirgų palaikus. Tai liudija sąmoningą siekį dauginti stiprius tam tikros veislės palikuonis. Šie žirgai galėjo būti žemaitukų „protėviai“.

– Kaip apibūdintumėte proistorinius Marvelės gyventojus?

– Amžių bėgyje jie kito. Pradžioje čia buvo laidojami kelių nedidelių kaimų gyventojai. Žmonės skyrėsi savo kilme, tai yra, į čia buvo atsikėlę iš skirtingų vietų. Atrodo, kad I–II a. iš Prūsijos bangomis plūstelėjo didesnės grupės vietos genčių – sambų, galindų – atstovų.

Visi atvykėliai atsinešė savitas tradicijas. Palaipsniui Marvelėje nusistovi ryškūs laidojimo papročiai, jų visuotinai laikomasi, kapų aplinkoje atliekami sudėtingi ritualai. Nuo VII a. galiojo visuotinis deginimo paprotys. Deginant laikytasi tam tikrų taisyklių. Dalį sudegintų žmonių kaulų randame suvyniotus į drobulę, sudėtus į medines ar odines dėžutes. Ir žmonės buvo deginami ne kapinyne, o tam skirtoje vietoje kažkur šalia. Dalis sudegusių palaikų buvo susemiama, surenkama ir supilama į žemę arba išbarstoma žemės paviršiuje. Minėtu laikotarpiu individualių kapų nebelieka, bet lieka ritualas – bendrame kapinyno plote išpilami palaikai.


– Ar II-XII a. Marvelėje gyvenusią žmonių bendruomenę galime laikyti senaisiais prokauniečiais?

– Šis klausimas neturi vienareikšmio atsakymo. Mes nežinome, kur gyveno Marvelės kapinyne artimuosius laidoję žmonės. Kažkur netoliese. Iš paskutinių metų tyrimų Kaune randu vis daugiau argumentų apie tai, kad Kauno senamiesčio teritorijoje buvo įsikūrusi bendruomenė, kuri artimuosius galėjo laidoti Kaune tyrinėtuose kapinynuose. Būtent tų kapinynų dydis ir kompleksiškumas atskleidžia buvus apgyvendintas upių pakrantes (Marvelė, Veršvai, Sargėnai, Eiguliai). Šios bendruomenės gyveno panašiu ritmu, visose aptinkami labai artimi papročiai. Tačiau tai ne miesto gyventojai, tikėtina kad vėliau dalis jų giminaičių virto viduramžių miesto gyventojais. 

– Tūkstantį metų čia gyvenusi bendruomenė nepamiršo senųjų kapaviečių: nerasta kapų, kurie būtų susimaišę su anksčiau čia palaidotų žmonių palaikais, kiekvieno amžiaus kapavietės driekiasi viena šalia kitos. Ką tai reiškia – ypatingai sėslią, ypatingai praeitį ir protėvius gerbiančią bendruomenę?

– Bendruomenė gyveno sėsliai, bet tai nereiškia, kad ji buvo nejudri. Kapų išsidėstyme, papročių kaitoje buvo nuoseklus tęstinumas – tai mums kelia sėslumo įspūdį. Tačiau iš radinių bei papročių matyti, kad į bendruomenę įsiliedavo įvairios naujos, iki tol nežinotos tradicijos, atklydėliai ar sugrįžtantieji iš tolimų išvykų parnešdavo naujų tradicijų, madų. Galėtume kalbėti apie ypatingą vietos, kurioje laidojami artimieji, sakralumą. Greičiausiai čia buvo susirenkama ne ve vien palaikyti ryšį su protėviais.

Tokia įvairių kartų atminties ženklais prisodrinta erdvė naudota telkiant, jungiant ir formuojant bendruomenę. Greičiausiai, čia turėjo vykti ne tik laidojimo ir mirusiųjų minėjo apeigos, bet ir šeimų atstovų susirinkimai sprendžiant svarbius klausimus – čia buvo prisimenamas istorinis mitas, klausant gyviesiems ir mirusiesiems skelbiamos pagrindinės tiesos ir sprendimai. Lietuvos tyrinėtojų darbuose gausu svarstymų apie sakralią Ramovės – senosios baltų šventyklos – vietą. Vienas žymiausių  XVII a. Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas ir mitoligijos tyrinėtojas Matas Pretorijus savo užrašuose apibūdina senovės prūsų pagoniškų apeigų vietas – Ramoves. Jo pateiktas apibūdinimas visiškai sutampa su mano pateikiama Marvelės archeolginių tyrimų duomenų interpretacija. Jis nurodo, kad nadruviai gerbia kalvą prie Gumbinės dėl ten augančių ąžuolų, kalva yra prie upelio ir aikštės; jos žemė panaši į grynus pelenus, nes čia sudeginta daug aukų, čia išariama ir daug radinių, susuktų sidabro gabalų, taip pat išariama daug sudegintų žmonių ir gyvulių kaulų – čia esą buvusi Ramovė.

Visa tai matome ir Marvelėje: neaukšta kalvelė, kurioje buvo aukojami žirgai, ją supa upelis. Didelėje kalvelės dalyje susiformavęs tamsios žemės su degėsiais ir pelenais sluoksnis, jis susimaišęs su degintais žmonių, kai kuriose vietose išmėtytais aukotų žirgų kaulais. Tarp jų gausu įvairiausių apdegusių ir neapdegusių papuošalų, susuktų sidabro gabalėlių, žirgų kamanojimo įrangos likučių. Netoliese būta ir pilkapių, žinoma šaltinio vieta, kurioje gausiai priversta papuošalų. Tai ir yra šios vietovės išskirtinumas.

– Vis dažniau pasigirsta nuomonių apie tai, kad terminas „vikingas“ neturėtų būti taikomas etniškai, tik skandinavams. Tai esą tam tikro socialinio sluoksnio atstovus apibrėžiantis terminas – žmones, keliaudavusius vandeniu, atplukdydavusius naujų daiktų ir papročių. Ar baltų vikingų būta ir Marvelėje?

– „Vikingas“ yra kultūrinis terminas, apibūdinantis savita veikla užsiimančius žmones, kurie keliaudavo, prekiaudavo, plėšikaudavo, įsikurdavo svetur, sukurdavo šeimas, dalis grįždavo, parveždami naujus papročius. Duomenų apie baltų vikingus turime ir Marvelės medžiagoje, kai kuriais atvejais labai įdomu atpažinti, kaip tampriai susipina akivaizdžiai atneštiniai ir vietiniai ritualai. Mat baltų genčių atstovai prisidėdavo prie skandinavų vikingų.

– Marvelė – viena gausiausių Rytų Europoje žirgų aukojimo vietų. Tai – atsitiktinumas ar – tendencija, liudijanti apie išimtinai baltams būdingą reiškinį?

- Žirgų kapai yra išskirtinis Kauno apylinkių gyventojų (tiksliau – Vidurio Lietuvos gyventojų), čia gyvenusių baltų, bruožas. Tik prūsų papročiai jiems prilygsta. Vien Marvelėje randame apie 300 paaukotų žirgų palaikus, datuojamus VI–XII a. Kitapus Nemuno, Veršvuose, randame dar per 200, o Vidurio Lietuvos teritorijoje su Kėdainių apylinkėmis ir iki Gelgaudiškio panemunėje – per 1500 paaukotų žirgų palaikus. Kai tuo tarpu visoje likusioje Lietuvos teritorijoje randame tik beveik 300 paaukotų žirgų kapų. Tokias gausias ir sudėtingas aukas (aukojant atliekamas ilgas ritualas) kol kas sunku paaiškinti. Galime tai vėl sieti su svarbia vietovės sakraline reikšme – tai lyg ritualo atlikėjų kraštas.... Tačiau tai galėtume sieti ir su politinio administracinio aparato formavimusi – būtent jam reikalingas aiškus, ryškus, visuotinis ir visus įtraukiantis ritualas. Būtent tokį mes galime įsivaizduoti iš tos gausios žirgų kapų tyrimų medžiagos.  

– Koks tai ritualas ir kas jį atlikdavo – žyniai, vaidilos ar eiliniai bendruomenės nariai?

– Mes jau nebepajėgsime jų atpažinti. Tačiau tam tikras ritualo apibrėžtumas, nuoseklumas ir kartotinumas byloja apie asmenis, įvaldžiusius šį amatą, galėjusius tai greitai ir tiksliai atlikti. Tam būdavo iškasamos duobės su gilesne dalimi Vakarų pusėje – tenlink žiūri daugelio paaukotų žirgų galvos. Įtempiant žąslus ir vadeles, kuriomis būdavo supančiojamos kojos, žirgas būdavo priverčiamas įšokti į specialiai iškastą duobę, savo svoriu prispausdamas galvą ir nebepajėgdamas iššokti. Šiam darbui reikėjo įgūdžių. Greičiausiai ir užkapojant žirgą tą atlikdavo patirties turintys asmenys.
Daugelis pavyzdžių liudija, kad žirgai buvo laidojami gyvi, kartais, galbūt kapo duobėje, – nužudomi. Kitas paprotys liudija galbūt  ritualinės puotos likučius – tam tikrose vietose kapinyno paviršiuje sumetama aukojamų sukapotų žirgų skerdiena, kartu metama ir raitelio įranga – kamanų dalys, balnakilpės, žąslai.

– Palaidoti gyvi, užkapoti, nukapotom galūnėm žirgai – šie žiaurūs ritualai lyg ir neatitinka mūsų supratimo apie taikias baltų gentis...

– Tai niekaip nesusiję su taikumu. Ispanija ir dabar tebeturi koridą, kur negyvai užbadomi jaučiai, bet vien dėl to negalime tvirtinti, kad ispanai – žiaurūs. Ikividuramžių ir viduramžių visuomenės neturėtume vertinti savo masteliais. Viešos kruvinos bausmės, kankinimai ir nukirsdinimai toje visuomenėje atrodė norma. Mūsų akimis vertinant – ir visos bausmės, ir gyvų žirgų aukojimas yra žiaurus paprotys. Bet gyvulių aukojimas labai daug kur pasaulyje buvo paplitęs. Jis pakeitė iki tol dominavusį žmonių aukojimą. Beje, yra duomenų ir apie Marvelėje aukotus žmones. Tai – unikali medžiaga, ją dar tik ketinu pristatyti visuomenei.

– Ko galėjo būti siekiama tokiais ritualais?

– Žirgų aukojimo ritualai atliepia svarbias tam metui būdingas iniciacines arba įšventinimo apeigas – tai galėjo būti berniukų įšventinimo į vyrus apeigos. Iniciacinės apeigos sietos su mirtimi ir atgimimu – po kūno suplėšymo, sukapojimo, palaidojimo arba jo gabalai suvalgymo sulaukiama atgimimo.

Marvelėje nerandame įrodymų, kad žirgai laidoti šalia karių. Tradicijos laidoti žirgą šalia kario laikytasi kitur Europoje. Tačiau baltiškoji Marvelės tradicija kiek kitokia – čia labai ryšku, kad jie yra aukojami. Ir nebūtinai su kariu – gali būti su bet kuriuo bendruomenės nariu: moterimi, vaiku. Galbūt tai buvo vėlinių paprotys – prisimindami mirusiuosius, dabar mes ant kapų degame žvakeles, o anksčiau į mirusiųjų pasaulį tuo tikslu galėjo būti pasiunčiamas žirgas. Ir tai nebūtų visiškai unikalu – apie žirgų aukojimą pirmosiomis lapkričio dienomis yra išlikę užuominų Romoje.

– Ką žirgo simbolis reiškia senojoje baltų kultūroje ir religijoje?

– Žirgo sakralumas baltų kultūroje – ypatingas. Baltų mitologijoje tai vienintelis žemės gyvūnas, galėjęs skraidyti. Jo simbolika pripildyta įvairiausių prasmių. Labai ryškus žirgo vaidmuo palydint į mirusiųjų pasaulį, juk jie visi kapuose galvomis nukreipti į vakarus ar šiaurės vakarus ištikimi mirusiųjų palydovai „joja“ jūros linkui, ten kur leidžiasi Saulė, ten kur už horizonto gęstančios Saulės gaisuose slypi mirusiųjų pasaulis.

– Jūsų monografija „Marvelės žirgų kapinynas“ išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis. Kodėl  – ar lietuvių kalba tokia knyga nesulauktų pakankamai skaitytojų?

– Didžiąją knygos dalį sudaro iliustracijos ir planai – tai lyg pasakojimas visiems suvokiamu tekstu. Viena, Lietuvoje tikrai nėra tiek daug skaitytojų, antra – nenoriu, kad baltų kraštai su savo proistore užsienio archeologams ir toliau liktų balta dėme. Lietuvos archeologai per mažai dalyvauja tarptautiniame diskurse – per mažai rašo užsienio kalbomis, o užsieniečiai juk lietuvių kalba neskaito.


Kultūrologas Algirdas Patackas:

Žirgas senojoje lietuvių kultūroje buvo labai svarbus. Visų pirma  kaip sakralinis simbolis –baltas žirgas perneša vėlę iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį. Jei senovės graikų mitologijoje Charonas kelia vėles per Letą valtimi, tai lietuvių mitologijoje į mirusiųjų pasaulį jos keliauja ant žirgo – toks būtų archainis, senasis Vyties provaizdis. Matyt, M.Bertašiaus atradimai yra tiesiogiai susiję su šiuo tikėjimu - kitaip žirgų aukojimų negalima racionaliai paaiškinti. Juk kam žudyti sveiką, 4–10 m. žirgą, kuris anų laikų žmogui reiškė tą patį, kas šiuolaikiniam – puikus, gerai važiuojantis mersedesas? Tam turėjo būti labai svarbi priežastis. Žirgų aukojimas galėjo ženklinti gilius kultūrinius pokyčius. Senojoje baltų kultūroje moteriškasis pradas yra absoliučiai dominuojantis. Tuo tarpu žirgų aukojimai liudija naujos, vyriškos, kultūros invaziją arba radimasi. Žirgo epocha susijusi su užkariavimais, žygiais ir kitais vyriškais dalykais. Gaila, kad žirgo simbolika mūsų mokslininkų yra dar labai mažai tyrinėta, daugiausiai – tautosakininkų. O kur istorikai, hipologai (mokslininkai, tyrinėjantys arklius – aut. past.)?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių