Senamiesčio šventė: buvo ir meilės, ir bulvių, ir pykčio

„Mačiau, kad kažkokia scena pastatyta, vaikai dainuoja. O kas čia vyksta?“, – trūktelėjo pečiais Vilniaus gatvėje pakalbintas vyras. Jam turbūt nebuvo įdomios senojo Kauno legendos, bet kas norėjo, penktadienio vakarą šventę Senamiestyje tikrai surado.

Vasariškai lengvos balto lino suknelės ir Joninėmis jau kvepiančiais žolynais apkaišyti stulpai tapo šventės simboliais.

„Jau kokios skanios tos šviežios bulvės“, – glostydama naują derlių kibirėlyje džiūgavo garbaus amžiaus kaunietė. Visa M.Valančiaus gatvelė prakvipo šviežiais bazilikais, pomidorais ir braškėmis.

„Jau atplaukia laiveliu paslaptingoji Yakata, ir netrukus čia tarp jos ir turtingo pirklio Kauno įsižiebs meilė“, – paslaptingai prasitarė gūžę salotų sverdama Brigita Sabaliauskaitė. Mobilaus Purienų turgelio skanėstais – pirmuoju šių metų derliumi – besidominčius praeivius moteris kvietė pažiūrėti teatralizuotų vestuvių.

„Ar jaučiate, kad ore tvyro meilės kvapas?“ – šelmiškai šyptelėjo galerijos „Balta“ direktorė Jolanta Šmidtienė. Balta meilės palapinė, baltoje gėlių puokštėje besiplaikstantis meilės aukuras kvieste kvietė prisėsti ant baltumu švytinčių suolelių ir išreikšti meilę vienas kitam. 

„Žmonės vaikšto ir džiaugiasi tuo, kas čia vyksta. To reikia, nes visi paskendę buityje, nori kažkur išeiti“, – šventės prasmę įžvelgė „Skiautinių“ parduotuvės vadovė Rita Mikšienė. Kas seilę varvino prie švelnių atspalvių vasarinių lino suknelių, kas gobėsi pečius šilta vilnone skara. Tarp audinius glostančių moterų ir jais prekiaujančiųjų mezgėsi kažkokie nenusakomi neprekybiniai ryšiai – jos mėgavosi buvimu čia ir dabar. „Nenuperka dabar, ateina kitą dieną“, – nenusiminė R.Mikšienė.

Tik šuniukų amsėjimas ir mažų katinėlių kniaukimas išdavė, kas slepiasi žmonių būryje. Gyvūnų globėjų asociacija su savo globotiniais Vilniaus gatvėje traukte traukė praeivius. Švelnius, gailiomis akimis žiūrinčius šuniukus ar kačiukus vaikai buvo pasiryžę neštis namo tuoj pat.

„Bet kam nedovanojame. Pirmiau įvertiname žmogaus ketinimus“, – perspėjo asociacijos narė Džiuginta Vaitkevičienė. 

 „Būsim tol, kol bus žmonių“, – šypsojosi drabužių parduotuvės pardavėjos. Ant virvių kaip skalbinius iškabinusios prekes ir jų kainas moterys nesitikėjo daug parduoti, tačiau nesiskundė, kad penktadienio vakarą leidžia ne kur nors prie ežero.

Šventės pradžioje apytuštė buvusi Vilniaus gatvė, vakarėjant vis pilnėjo. Kas mėgavosi alumi, o kas saldžiais pyragėliais lauko kavinėse, kas šmirinėjo po parduotuves pasidairyti ar ką reikalingo susirasti, kas tiesiog džiaugėsi šurmuliu. Dvi scenas okupavę dainuojantys ir šokantys vaikai linksimo savo tėvelius, senelius ir močiutes, kitus šventės dalyvius.

Senojo Kauno legendų atgarsiai atgimė ant grindinio šalia užeigos „Crazy House“. Viduramžių muzika, puošnūs apdarai viliojo ne tik akis paganyti, bet ir senųjų šokių žingsnelių pramokti.

„Yra dalykų, kurie numarins gražią šventės idėją“, – prasitarė juostų pynėja Vilija Ratautienė. Ji ir šalia įsikūręs senovinių papuošalų iš žalvario kūrėjas Rimantas Ordinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkam užkliuvo jų edukacinė veikla. „Atėjome gaivinti Senamiestį, o mus norėjo iš čia išvaryti“, – šyptelėjo papuošalų meistras. Pasirodo, kažkurios parduotuvės prekybininkai nusprendė, kad jie negali nieko prekiauti.

„Praėjusį kartą tiek visiems aiškinau apie juostas, jų pynimo tradicijas, kad net užkimau. Per penkias valandas pardaviau juostelių už 20 litų. Negi aš griaunu ekonomiką?“ – stebėjosi V.Ratautienė.

„Stovėčiau čia kasdien ir gaivinčiau Lietuvą, bet mes juk esame liaudies priešai“, – ironizavo R.Ordinas.

Galima nuspėti, kad ne visi prekybininkai buvo labai patenkinti, nes išparduota ne tiek, kiek norėtųsi. Tačiau bene svarbiausias šventės rezultatas tikrai pasiektas – žmonės tiesiog pabuvo vieni su kitais, ir tai jau yra šventė. Nebūtinai ji turi būti pompastiška.