Š.Černiauskas: kam naudingas lietuvių ir lenkų kiršinimas?

Nieko neturiu nei prieš lenkus, nei prieš Lenkiją. Netgi priešingai – esu didelis lenkų kultūros gerbėjas, mielai vartoju šią kalbą. Tačiau niekaip nesuprantu Lietuvoje veikiančių lenkų politikų, kurių veiksmai smarkiai kenkia pagaliau nusistovėjusiems dviejų valstybių santykiams.

Pastarasis pavyzdys – Šalčininkų rajono mero pareiškimai Lenkijos spaudai, neva Lietuvoje už interviu davimą užsienio kalba galima gauti baudą. Taip mūsų šalis prilyginta kažkokiam fašistiniam režimui, kuriame, atsiprašant už leksiką, negalima net oro pagadinti nevietiniais papročiais. Tenka sutikti su Vyriausybės atstovu Vilniaus apskrityje Jurgiu Jurkevičiumi – tai šmeižtas. Mūsų valstybei dirbantis (ar tokiu besiskelbiantis) meras Lietuvą drabsto purvais.

Regis, tai tampa tradicija, paveldėta iš kryžiaus žygį prieš Lietuvą jau ir Briuselyje tęsiančio Valdemaro Tomaševskio. Prieš rinkimus lenkų politikai staiga ima skalambyti apie tautiečių engimą Lietuvoje: jie tas mintis išsako lenkiškai žiniasklaidai, o kai lietuviška žiniasklaida imasi aptarinėti šiuos pareiškimus – tai jau neva politinis užsakymas. Susidorojimas. Antilenkiška kampanija.

Absurdas! Esu buvęs Seinuose, lietuviškose gyvenvietėse. Neperdėdamas pasakysiu, kad lenkų sąlygos Šalčininkuose, palyginus su tuo, ką lietuviams suteikia Lenkija, yra tiesiog pasakiškos. Bet kažkodėl lietuviai kandidatai į Lenkijos savivaldybes prieš rinkimus nepradeda masiškai skųstis savo padėtimi, nebėga mojuodami rankomis ir kojomis prašyti užtarimo Vilniuje ar Briuselyje. Kodėl? Galbūt todėl, kad jie turi šiek tiek daugiau savigarbos ir nenaudoja savo tautiečių politiniams žaidimams?

Kaip jau minėjau, tikrai nesu prieš lenkus. Užaugau Alytaus rajone, nedideliame kaimelyje. Kadangi Lenkijos siena pakankamai netoli, galėjau mėgautis lenkiška televizija, kuri mano vaikystėje animacinius filmus. Taip išmokau lenkų kalbos. Mano pirma išvyka į užsienį: dešimtoje klasėje buvau deleguotas į stovyklą Lenkijoje, nors mano pagrindinė užsienio kalba buvo prancūzų. Po poros metų išvykau studijuoti į tarptautinę mokyklą JAV, kur vieni geriausių mano draugų buvo bendramoksliai lenkai. Lig šiol klausau lenkiškos muzikos, o po vestuvių medaus mėnesį su žmona praleidome Zakopanėje, nuostabiame miestelyje kalnų pašonėje, į kurį grįšime dar ne kartą. Taigi turbūt suprantate, kokį juoką man kelia V.Tomaševskio kaltinimai.

Neseniai jam skambinau paprašyti komentaro dėl jo partijos kuro kortelėms išleistų beveik 400 tūkst. litų. Ir iškart buvau apkaltintas politinio užsakymo vykdymu.

Argumentas: labai daug apie mus rašote. Ką gi, ponas Valdemarai, aš čia niekuo dėtas – čia jūs daug prisidirbate. Ir tai ne vienintelis neva politinis užsakymas. Kai kilo skandalas dėl lietuvių kalbos nevartojimo Lenkų rinkimų akcijos plakatuose – ir vėl, girdi, diskriminacija. Aiškiai buvo pažeistas įstatymas, ir visai nenustebčiau, jei nevartojant lietuviškų rašmenų buvo sąmoningai siekiama konflikto. Ir kone kaskart, kai Lenkų rinkimų akcijos ar V.Tomaševskio vardas nuskamba neigiamame kontekste – tai jau provokacija. Aplinka kalta, ar ne, ponas Valdemarai?

Neskirstau žmonių pagal tautybę. Tuomet būčiau panašus į vieną žmogų. Skirstau žmones pagal nuopelnus. Ir dėl to niekaip nesuprantu, už kokius nuopelnus lenkų bendruomenei Lietuvoje vadovauja tokie veikėjai, kurie savo darbą sugeba parodyti tik priešindami dvi tautas.