Rimantas Rudzkis pavargo būti negirdimas

Iš solidžių pareigų banke nusprendęs trauktis Rimantas Rudzkis žada atsiduoti pagrindinei savo aistrai – matematikai. Kalbėti apie ekonomiką, pasak jo, pasirodo, tik burnos aušinimas.

– Žinia, kad traukiatės iš banko, buvo gana netikėta ir daug ką nustebino. Kas paskatino tokiam žingsniui?

– Pajutau tam tikrą nuovargį – su amžiumi daraisi vis mažiau darbingas. Kai esi trisdešimties, gali dirbti po 12 valandų per dieną, kai šešiasdešimties – tenka lėtinti tempą. Dar pavasarį pradėjau mąstyti, kad vertėtų siaurinti veiklos ribas. Kalbėjausi su kolegomis, tarėmės, tačiau atsistatydinimo laikotarpis užsitęsė: yra suplanuotų darbų visiems metams, lapkritį laukia rimta prezentacija apie kelių Baltijos šalių makroekonomiką. Norisi pasitraukti taip, kad kuo mažiau nepatogumų patirtų kolegos, kad nenukentėtų bendri darbai. Todėl galutinai su analitiko darbu atsisveikinsiu, matyt, tik gruodį.

– Ar yra būdas jus perkalbėti? Gal dar apsigalvotumėte?

– Niekada nesakyk „niekada“, nežinia, kas dar gali nutikti. Tačiau iš esmės esu rimtai apsisprendęs trauktis, mažinti krūvį. Esu matematikas ir visą gyvenimą toks buvau, nors pastaruosius 15 metų dirbau ir prie makroekoniminių tyrimų. Vaizdžiai kalbant, sėdėjau ant dviejų kėdžių. Taip jau atsitiko, kad visuomenė mane geriau žino kaip makroekonomikos tyrinėtoją nei matematiką. Teoremų įrodymas niekam neįdomus, o samprotavimai apie tai, kas laukia Lietuvos, kas darosi su mūsų eksportu ir kainomis, aišku, žmonėms daug aktualiau. Deja, priklausau tam analitikų sparnui, kuris Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs gana pesimistiškai. Atsibodo dalytis neigiamomis įžvalgomis, kartotis...

– Galbūt atokvėpiui planuojate ilgesnes atostogas: kur nors keliausite, o gal tiesiog mėgausitės laisvu laiku su šeima?

– Vaikai jau užaugę, jauniausiam sūnui 28-eri. Kol kas turiu vieną anūką, tačiau netrukus turėčiau sulauki ir antro. Negaliu sakyti, kad labai stokojau laiko, tačiau privačiam gyvenimui jo bus daugiau.

Dėl kelionių daugiau sprendžia žmona. Esu ramus, sėslus žmogus. Kiti veržiasi į dykumas, į savaną, o aš – ne. Man visai pakanka Lietuva: mėgstu atostogauti Nidoje, Druskininkuose. Tačiau žmona yra aistringa keliautoja, todėl manau, kad kitai vasarai ji jau ką nors planuoja. Pirmenybę teikiu gamtai, ne miestams ar architektūrai, bet šiuo atveju jau lems žmonos pageidavimai (šypsosi). Šiaip esu gana nemažai pasaulio išmaišęs, tačiau tos kelionės labiau susijusios su darbu nei malonumu.

– Negi pasinėręs į matematiką nepasiilgsite viešumo, auditorijos – tai buvo neatsiejama jūsų, kaip banko analitiko, darbo dalis?

– Niekada nemėgau rampos šviesos, mano širdžiai artimesnis tylus, nematomas kabinetinis darbas. Bendravimas su žiniasklaida niekada nebuvo mielas, tai tiesiog man priklausė pagal pareigas.

– Negi nuoširdžiai matote, kad būsite užmirštas? Priešingai – dar geidžiamesnis, nes galėsite vadintis visiškai nepriklausomu ekspertu.

– Oi, ne viskas taip paprasta. Pasitraukęs neseksiu ekonominės situacijos taip, kaip dabar. Žinoma, skaitysiu spaudą ir domėsiuosi, tačiau viena yra tam skirti keliolika minučių per dieną, perbėgant naujienas, ir visai kita dirbti analitiko darbą. Pastarajam apdoroju milžiniškus informacijos srautus ir tai man leidžia daryti apibendrinančias išvadas. Dabar seku viską: daugybę specializuotų straipsnių, statistinę informaciją ir pan. Daugiau domiuosi Lietuva, tačiau stebiu ir tai, kas dedasi pasaulyje, žiūriu specialias televizijos laidas, domiuosi, kas vyksta Rusijoje, kaip svyruoja naftos kainos. Tai didelis krūvis, darbas tikrai nesibaigia penktą valandą po pietų. Tai – savotiškas gyvenimo būdas. Pasitraukus iš banko, mano požiūris pasikeis iš karto, todėl nebus prasmės ką nors komentuoti žurnalistams – tiesiog stokosiu informacijos. O tam tikrą vidinę laisvę kalbėti tai, ką manau, visada turėjau.

– Tai atsakykite tiesiai šviesiai, ar atsiris antroji krizės banga? Jei taip, kiek turime laiko jai pasirengti?

– Europos valstybes slegia milžiniškos skolos, prarastas konkurencingumas su Azija – ji šiuo metu kaip niekada spurtuoja. Europiečiai vartoja daugiau, nei turėtų, palyginti su tuo, koks jų gamybos indėlis į pasaulio ekonomiką. Todėl kelerių metų perspektyvoje vėl reikėtų laukti valstybės biudžetų varžymo, deficitų mažinimo. Tai reikštų, kad bus ir mažesnis vartojimas, visai sulėtės gamybos augimas ar netgi apims sąstingis – jis, mano galva, labiausiai tikėtinas. Sulėtėjusi gamyba turės įtakos naftos kainoms, vadinasi, Rusijos irgi laukia savotiškas diržų veržimosi laikotarpis, greičiausiai po prezidento rinkimų 2013 m. Tada mūsų eksportas gaus neigiamą impulsą. Spartaus eksporto augimo ateityje nenusimato dėl kelių dalykų: pirma, sumažės paklausa užsienio rinkose, antra, Lietuvos įmonės, net ir pati valstybė, per mažai investuoja į gamybos modernizavimą, naujas technologijas. Jei peržvelgsime valstybės investicijas, paaiškės, kad daug daugiau dėmesio kreipiama į įvairius ambicingus projektus, kurie siejami su politiniais tikslais, o ne su šalies konkurencingumo didinimu, pagalba eksportuotojams. Trečia, mums niekaip nesiseka pritraukti rimtesnių tiesioginių užsienio investicijų srautų. Čekija, Slovakija, Estija pritraukia kelis kartus daugiau nei Lietuva. Ketvirta, ES mes smarkiai išsiskiriame jaunų žmonių emigracijos tempu – šalyje mažėja energingos darbo jėgos išteklių. Visi šie neigiami reiškiniai leidžia prognozuoti, kad mūsų spartaus eksporto augimo variklis užges ir iki 2013 m., gal ir anksčiau, susidursime su rimtomis problemomis. Tiksliai nežinau, kada tai prasidės. Labiausiai tikėtina, kad 2013–-2014 m., bet dabar pasaulyje tokia nervinga situacija, kad krizė gali kilti net ir 2012 m. pabaigoje ar viduryje. Nesinori būti blogio pranašu, tačiau mūsų valstybės vadovai neturi jokios aiškios programos, kaip pertvarkyti valstybės finansus, kad būtų galima sušvelninti ar pakeisti skaudžią minėtų veiksnių įtaką.

– „Barclays“ atėjus į Lietuvą tikėtasi, kad šis garsus vardas pradės pritraukti ir daugiau užsienio investuotojų. Bet „Barclays“ sniego gniūžtė taip ir netapo kamuoliu...

– Vis dėlto reikia pripažinti: „Barclays“ yra sėkmės istorija. Malonu, kad Vyriausybė šioje srityje pasistengė. Deja, makroekonominiu požiūriu tai labai menkas indėlis: garsus vardas ir viso labo keli šimtai gerų darbo vietų. Tačiau ką reiškia tie keli šimtai, kai darbo rankų turime apie 1,5 mln. Nežinau, kiek kartų tiesioginių investicijų į Lietuvą srautai turėtų būti didesni, kad tai padarytų pastebimą įtaką mūsų raidai ir pakeistų tą niūrų scenarijų, kurį ką tik nupiešiau. Tam neužtenka vien aktyvių premjero veiksmų, reikėtų kryptingos politikos, kaip pakeisti verslo aplinką, specialistų rengimo sistemą.

Kad ir kiek švietimo ir mokslo ministras trimituotų apie sėkmingai vykstančią reformą, iš tikrųjų tai viso labo menka reformėlė, kuri taip ir neišsprendžia pagrindinių sistemos ydų. Profesinių mokyklų tinklas iš esmės miręs, specialistų rengimo pasiūlos ir paklausos verslui atitikties nėra, universitetinių žinių kokybė kritusi. Potencialūs investuotojai nemato, kas galėtų dirbti tose jų gamyklose.

– Tai kad visi šalyje siekia aukštojo mokslo, diplomų. Jei stotum į profesinę mokyklą, kad, tarkime, taptum geru elektriku, mechaniku ar pagaliau batsiuviu, visuomenėje būtum nurašytas kaip visiškas nevykėlis.

– Tai ydingos švietimo sistemos sukurtas vaisius. Man visada patinka pateikti Vokietijos pavyzdį. Vokietija – tvarkinga, kryptinga, disciplinuota šalis. Jos ūkio struktūra daug kuo primena Lietuvos – abiejose valstybėse labai svarbi apdirbamoji pramonė. Dabar palyginkime, kaip atrodo specialistų profesinis rengimas Lietuvoje ir Vokietijoje. Atrodytų, kad abiejų šalių sistemos beveik identiškos. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: Vokietijos piramidė pas mus apversta žemyn galva. Didžioji dalis vokiečių, baigę mokyklas, eina į profesinio rengimo tinklą – tai neužkerta kelio vėliau stoti ir į universitetą, o pas mus į aukštąsias mokyklas priimama maždaug tiek žmonių, kiek baigė mokyklą. Atsakykite man į klausimą: kam jaunuoliui, kuris, tarkime, turi talentą remontuoti automobilus, aukštasis išsilavinimas? Deja, pas mus klesti nuostata, kad tie, kurie renkasi profesines mokyklas, yra arba tinginiai, arba turi kokių nors priklausomybių, sveikatos sutrikimų. Išplėtę į universitetus priimamų žmonių gertas, pasiekėme dvi blogybes: nepaprastai sumenkinome kvalifikuoto darbininko prestižą ir devalvavome universiteto diplomą. Šiandien universiteto diplomas yra ne tiek įgytų žinių liudijimas, kiek žmogaus asmeninių savybių iliustracija. Jei sugebėjai baigti universitetą, vadinasi, esi darbštus, pareigingas, organizuotas.

– Ar turite receptą, kaip tą piramidę atversti į normalią padėtį?

– Siūlyčiau du būdus. Pirmas, įvesti valstybinių egzaminų laikymo viename specialiai tam įkurtame centre, kuriame būtų tikrinamos bendros universitetų absolventų žinios, sistemą. Šių egzaminų rezultatai lemtų tolesnį švietimo įstaigos finansavimą: neparengei specialisto, kokio reikia valstybei, negauni pinigų. Esant tokiai kontrolės sistemai, universitetai būtų suinteresuoti ne auklėtinių kiekybe, bet jų žinių ir įgūdžių kokybe.

Be to, siūlyčiau į specialistų rengimą profesinėse mokyklose (ir gal net kolegijose) įtraukti verslą. Pavyzdžiui, po metų teorinių studijų, antrame kurse, studentas pradėtų dirbti kokioje nors įmonėje pagal savo specialybę. Už tą studentą įmonė gautų dotacijas iš valstybės. Įmonei gerai, nes ji gautų ne tik pinigų, bet ir užsiaugintų specialistą. Valstybė išloštų, nes turėtų gana aukštos kvalifikacijos žmones, kurie nuo studijų pradžios kokiame nors fabrike dirbo su moderniausia įranga. O jaunimas turėtų daugiau motyvacijos, nes atsivertų perspektyvos įsidarbinti prestižinėse įmonėse – tai padidintų profesinių mokyklų patrauklumą.

– Dažnai kalbama, kad jaunimas svajoja apie valstybės tarnybą, o ne apie nuosavą verslą. Mokate dirbti su skaičiais, nestokojate loginio mąstymo. Įdomu, kodėl pats netapote verslininku?

– Tiesą sakant, manau, kad turiu tam tikrų prigimtinių gabumų verslui, tačiau visiškai nejaučiu tam potraukio. Mėgstu tyrinėti, galvoti, ir man tai gerai sekasi.

– Jei būtumėte 25–30 metų žmogus, kaip projektuotumėte savo ateitį – ar drįstumėte imti paskolą?

– Jei ir imčiau, tai su labai didele atsarga. Paskola pririša, o man labai svarbi psichologinė laisvė. Jei turėčiau milžinišką paskolą, šiandien negalėčiau leisti prabangos samprotauti, kaip pavargau sėdėti ant dviejų kėdžių. Laimė, esu visiškai abejingas komfortui, daiktams, prabangai. Man daug svarbiau dirbti širdžiai malonų darbą, išeiti į gamtą ramiai pasivaikščioti, pailsėti. Atsimenu tokį ginčą su kolega. Jis klausia: „Bet  zaporožiečiu juk nevažinėtum?“ Važinėčiau, jei tik jis man kas antrą dieną negestų. Pirmą savo žigulį pakeičiau tik tada, kai jis visai subyrėjo. Vis dėlto esu principo „pirma taupyk, tada pirk“ šalininkas.

– Leiskite jus paprovokuoti. Traukiatės iš banko – iki kitų Seimo rinkimų liko maždaug metai. Gal jums tiesiog reikia laiko jiems pasiruošti? Ar yra nors menkiausia tikimybė, kad pasuksite į politiką?

– Niekada nesakyk „niekada“, tačiau politikoje savęs visiškai neįsivaizduoju. Nebent galėčiau dalyvauti politinėje veikloje kaip patarėjas, kaip strateginių tyrimų centro, jei toks būtų įkurtas, narys. Esu sukaupęs nepaprastai daug žinių, kurios tikrai galėtų praversti. Buvo laikas, kai atmintinai žinojau daugelio stambiausių šalies įmonių vadovų pavardes, jų veiklos rodiklius, perspektyvas. Pasitraukus iš ekonomikos šios žinios tiesiog dings.

– Rinkdamasis vieną darbą galėjote likti banke. Ar galima apibendrintai sakyti, kad traukiatės, nes pavargote būti negirdimas?

– Jūs nė neįsivaizduojate, ką reiškia metų metus kartoti tą patį, kaskart nurodyti tas pačias blogybes, vedančias į prarają. Būna, perskaitau interneto komentarus. Žmonės pastebi, kad tą patį jau esu kalbėjęs. Tikra tiesa – bet ką daryti, jei ankstesnės problemos niekur nedingo? Apie jų priežastis dar gali iš naujo kalbėti, bet kartoti tas pačias rekomendacijas kaip pernai ir užpernai – jau visai nepatogu. Neoriginalu. O jei nieko nepatari, skaitytojas, žiūrėk, pastebi: „Jis tik kritikuoja ir nieko nesiūlo.“ Taip ir norisi sušukti: siūliau, tik niekas neatsižvelgė!

Pagrindinė grėsmė Lietuvai yra ne šalių kaimynių negeros užmačios, apie kurias taip dažnai kalbama tarp politikų ir žiniasklaidoje, bet gyventojų emigracija. Mes tiesiog prarasime tautinę valstybę ne todėl, kad mus kas nors okupuos, o todėl, kad siaubingai sumažės gyventojų ir neliks nieko kita, kaip įsileisti imigrantus.


Šiame straipsnyje: Rimantas Rudzkis

NAUJAUSI KOMENTARAI

lina

lina portretas
Puikus analitikas. puikus žmogus.Gaila, kad tokios asmenybės traukiasi. Manau, kad yra ir nepakeičiamų, ir labai išmintngų, gabių...gerb. p. Rudzkis -- vienas iš tokių.Deja, mūsų "erdvę' vis daugiau ir agresyviau užvaldo agresyvūs NEIŠMANĖLIAI.Ne kažin koks rezultatas

666

666 portretas
aplodismentai . kaip patarejas gal ir gerai jei zinant zmogu ,. bet jei jis snipinetojas tai labai pavojingas

marius

marius portretas
Gaila, kad tokie žmonės nevadovauja vyriausybei.
VISI KOMENTARAI 17
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių