Restoranas „Neringa“ švenčia 50 metų jubiliejų

Penktadienį sukanka lygiai 50 metų, kai duris pirmąkart atvėrė legendinis restoranas „Neringa“. Metai bėga, o „Neringa“ išlieka tokia pati – apipinta legendomis ir apgobta šilta aura.

13 rublių - ir privalgęs!

„Jūs nežinote, koks „kaifas“ turėti tokią vietą“, - tirpdama iš malonumo pareiškė muzikologė Zita Kelmickaitė. Ji bus jubiliejaus proga penktadienio vakarą „Neringoje“ surengtos šventės vedėja.

Klausantis Z.Kelmickaitės justi, kad tinkamesnio žmogaus šiam vaidmeniui ir nerastum. Greitakalbe ji beria tokius prisiminimus, kurių klausantis iš tikrųjų darosi apmaudu, kad „Neringa“ jaunajai kartai reiškia ne daugiau nei kuris kitas miesto restoranas. Dar liūdniau suvokus, kad jaunimas tokios vietelės greičiausiai niekada ir neturėsi, nes šiandienos restoranai interjerus ir valgiaraščius keičia greičiau nei spėji priprasti prie senųjų.

„Būdavo, ateini į paskaitą konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), o dėstytojo nėra. Tačiau žinai, kur ieškoti. Ateini į „Neringą“, pamojuoji, primeni apie save. Gerai gerai, sako, ateinu. O po egzaminų privaloma tvarka vesdavomės dėstytojus į „Neringą“ pavaišinti Kijevo kotletu. Ir šnekėdavomės šnekėdavomės... Arba - šeštadienis, pirma valanda. Sutariame su bičiuli Vyteniu Pauliukaičiu susitikti pietų. Negi pats gaminsi – 13 rublių ir privalgęs! Nepigu, bet tada viskas buvo įmanoma“, - pasakojo Z.Kelmickaitė.

Popietė prie plaktos grietinėlės

„Neringa“ – tai klasika, istorija, tradicijos. „Jei toks restoranas būtų Paryžiuje, jame iš anksto neužsisakęs nerastum laisvos vietos. Ten žmonės kartomis eina į tą patį restoraną suvalgyti triufeliuko, kurį kadaise valgė jų seneliai. Tai vertybė. Ir jei turėtų daugiau pinigų, visos tos mūsų ponios pelargonijos čia tik ir sėdėtų, ir dar kokius šokių vakarus surengtų!“ – įsitikinusi Z.Kelmickaitė.

Restorano rūbinėje dirbantis Bronius yra pastebėjęs, kad kartą per mėnesį „Neringą“ aplanko vis tos pačios poniutės. Pasipuošusios, pasidažiusios. Užsisako plaktos grietinėlės ar želė.

„Virtuvės šefui šie gardėsiai atrodo jau savo atgyvenę, tačiau aš sakau stop – taip turi būti. Žinau, nes pats įsitikinau. Prieš beveik penkerius metus atėjęs vadovauti „Neringai“ irgi buvau pasišovęs atnaujinti meniu. Išėmiau blynelius, nes maniau, kad restoranui jie per prasti, dar šį tą. Žiūriu, klientai nepatenkinti, juk „anuomet buvo taip“. Jie nori to paties blynelio su sultiniu kaip prieš 30 metų. Greitai persiorientavau ir ištaisiau klaidas“, - prisiminė restorano direktorius Jurgis Žukauskas.

Dar ir šiandien pats populiariausias restorano patiekalas – firminis kepsnys „Neringa“. Tas pats Kijevo kotletas, tik kalbininkams reikalaujant pervadintas kitaip.

Be A.Nasvyčio – kažkas ne taip

Beveik kasdien pietų į „Neringą“ užsuka architektas Algimantas Nasvytis. Valgo Mažojoje salėje prie stalo, kurį restorano personalas taip ir vadina - „Nasvyčio staliuku“. „Sekmadienį ateina su šeimyna – vaikais, būna, ir anūkais. Kai nėra A.Nasvyčio, reiškia, kažkas ne taip“, - kalbėjo J.Žukauskas.

„Neringos“ neužmiršta ir kiti. „Tomas Venclova – piligrimas, bet kai tik grįžta į Lietuvą, „Neringa“ tampa jo štabu – susitikimai su draugais čia beveik kasdien. Mėgsta užeiti ir Kazimieras Motieka – žino, kokį maistą čia gaus. Ponia Alma Adamkiene, žiūrėk, jau su kuo nors šnekučiuojasi, užbėga ir režisierė Janina Lapinskaitė. Tik štai Justino Marcinkevičiaus jau kelis mėnesius nemačiau, matyt, sveikata sušlubavo“, - svarstė J.Žukauskas.

Sužadinti prisiminimai

J.Marcinkevičius pranešė, kad restorano šventėje greičiausiai nedalyvaus. Tačiau joje turėtų būti dauguma tų žmonių, kurie „Neringą“ atvedė iki šių dienų. Bus ir naujai užaugusi „Neringos“ karta.

Svečius linksmins „Neringos“ scenos artistai: Rasa Kaušiūtė, Rasa Rapalytė, Birutė Dambrauskaitė, Viktoras Malinauskas ir kiti.

Vakaro metu „Neringos“ gimdytojams – architektams, dailininkams, skulptoriams - pagerbti šalia restorano rūbinės bus pakabinta spalvoto metalo lentelė.

„Po oficialiosios dalies pasiliksime jaukiam pokalbiui, bendravimui, prisiminimas. Tikimės, kad jausmas bus panašus kaip prieš kelias dešimtis metų“, - vylėsi J.Žukauskas.

Bohemos klubas

„Neringa“ atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Kavinės projekto ir pavadinimo autoriai - Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. „Neringos“ projektas buvo pirmasis didelis Nasvyčių darbas.

„Neringa" mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo „Neringą". Atrodytų, kas čia tokio - kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis“, - spaudoje yra pasisakęs architektas A.Nasvytis.

Taip pat „Neringos" interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis, Neringos ir Naglio motyvais ištapę restorano didžiosios salės sienas. Skulptorius Juozas Kėdainis sukūrė mažosios salės puošmeną – pano.

1970 m. lapkričio 5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.

„Neringa" buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta: čia rinkdavosi ir inteligentija - mokytojai, gydytojai, aktoriai. „Tai buvo tarsi vieta protui treniruoti, nes ateidavo įvairių profesijų atstovų", - yra sakęs rašytojas Romualdas Lankauskas.

2001 m. atliktas kapitalinis restorano remontas. Šiandien „Neringa" lankytojus pasitinka su dvejomis šviesiomis, jaukiomis 150 vietų salėmis, 25 vietų banketų sale bei 80 vietų kavine-baru, įsikūrusiu rūsyje.

KGB ypač mėgo „Neringą“

Du dešimtmečius visi į „Neringos“ viešbutį ir restoraną įeinantys žmonės buvo filmuojami specialiai įrengta kamera. Iš čia buvo nuolat tiesiogiai transliuojama į KGB rūmus.

Tokį faktą apie sovietmečio Vilniaus istoriją atskleidė istorikas Arvydas Anušauskas, prieš pora metų pakvietė vilniečius į paskaitą, kurioje pasakojo apie slaptųjų KGB agentų veiklos sostinėje ypatumus.

KGB dėmesio nuolat sulaukdavo užsieniečiai ir „Neringos“ restorano lankytojai. Klausymosi įtaisai esą buvo įmontuoti kiekviename „Neringos“ viešbučio restorano staliuke.

„Nėra abejonių, ir „Neringoje“ sėdėjo saugumiečių. Svečius iš užsienio lankytojai paprastai vesdavosi į didžiosios salės „dyzelį“, kur yra „boksai“. Turbūt ten visur buvo pritaisyta mikrofonų“, - spaudoje svarstė poetas Algimantas Baltakis.

 


Šiame straipsnyje: restoranas Neringa

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių