Rašytojas A.Angela kviečia į kelionę po senovės Romos imperiją

„Kai rašau knygas, visada įsivaizduoju, kad jas rašau mamai, seseriai ar draugui, kuriems noriu papasakoti istorijų. Tas mano pasakojimas – tai lyg pasakojimas draugams prie vakarienės stalo“, - sakė Vilniaus knygų mugėje viešėjęs Alberto Angela.

A.Angela –  italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas. Italijoje jis geriausiai žinomas kaip „Rai tre“ televizijos kanalo mokslo populiarinimo laidų vedėjas.

Knygų mugėje buvo pristatytos dvi  A.Angelos knygos „Viena diena senovės Romoje. Kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės“  ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuriose aprašoma senovės Romos imperija imperatoriaus Trajano laikais. Knygas  iš  italų kalbos  išvertė Aurelijus Katkevičius, išleido leidykla „Tyto alba“.

Apie kelią iš dabarties į antikos griuvėsius ir jų paslaptis, apie keliones po pasaulį ir „televizinį“  rašymo  stilių -  „Vilniaus dienos“ žurnalistės interviu su A.Angela.

- Gerbiamas Alberto, daugelį metų gyvenate Romoje, esate puikiai ištyrinėjęs antikinius jos griuvėsius. Ar tai paskatino parašyti šias dvi puikias knygas?

- Daugiau nei 10 metų domėjausi  paleontologija ir atlikdavau įvairius kasinėjimus. Kai pradėjau dirbti televizijoje, supratau, kad yra daug klišių, daug mitų apie Romą, apskritai apie antikinius miestus ir kad realybė visiškai kitokia. Apie 15 metų  dirbdamas įvairiose archeologinėse ekspedicijose, sukaupiau įvairios medžiagos ir pagalvojau: „Ne, aš negaliu tos medžiagos laikyti sau pačiam, vienam“. Tai turi sužinoti ir kiti.

-  Atskleiskite paslaptį – kaip jums pavyko taip šiltai ir įtaigiai parašyti tas knygas? Pavyzdžiui, skaitydamas knygą „Viena diena senovės Romoje“,  tarsi pats vaikštai po tą miestą – matai, kaip romiečiai apsirengę, tarsi valgai su jais drauge prie vieno stalo, girdi, kaip publika šėlsta gladiatorių kautynėse Koliziejuje.

- Rašydamas šias knygas, naudojausi tam tikra televizijos technika: lyg vaizdo kamera slinktų drauge su manimi ir tyrinėtų, filmuotų žmones. Ir kartu panaudojau tuos penkis mūsų gyvenimo pojūčius: tiek žvilgsnį, tiek jutimus, tiek lietimus ir panašiai.

Kai jūs vaikštote, pavyzdžiui,  po Romą ar Pompėjus, juk įsivaizduojate, kaip ten  žmonės gyveno?  Kai rašiau šias knygas, tiesiog norėjau paimti žmogų už rankos ir lydėti vaikštant  po tuos miestus. Taip įkūnijau jūsų vaizduotę, jūsų įsivaizdavimus.

Dar vienas dalykas: tikrus istorinius, archeologinius faktus sujungiau su visiems suprantama, paprasta kalba.  Ir tai galbūt buvo raktas į tą istorinį pasaulį. Raktas, kai mes kalbamės vienas prieš kitą: aš pasakoju jums, o jūs klausotės. Mano knygos – lyg muziejaus mito sugriovimas. Lyg muziejuje būtų nuimtas stiklas nuo eksponatų, o žmonės tuos eksponatus galėtų paliesti rankomis, pačiupinėti. Tai buvo mano pagrindinis tikslas.

Iš tikrųjų raktas – tai kontaktas, ryšys su skaitytoju. Kai rašau knygas, visada įsivaizduoju, kad jas rašau mamai, seseriai ar draugui, kuriems noriu papasakoti istorijų. Tas mano pasakojimas – tai lyg pasakojimas draugams prie vakarienės stalo.

- Papasakokite, kaip rašote?

- Rašau spontaniškai. Niekada nesusidarau tam tikro plano. Sakyčiau, žinau, iki kur turiu nukeliauti, bet nežinau, kokiu keliu ten nusigausiu. Jūs įsivaizduokite, kad mano rašymas yra toks, kaip vasarą jūros bangų mėtoma valtis su burėmis, plaukiojanti aplinkui įvairias salas. Ji žino, kad reikia apiplaukti tas salas, bet nežino, kokiu keliu plauks, nes priklauso nuo vėjo, nuo bangų, nuo srovių ir panašiai. Taigi mano rašymas – kas nors panašaus į tą burlaivį, plaukiojantį  jūrose.

Jei aprašau moterį, kuri vaikšto Romos gatvėmis, matau ją, bet nežinau, ką ji už kampo sutiks. Žinau, kur ji turi nueiti, bet noriu, kad ji užuostų visus Romos kvapus,  pamatytų net purvą ir panašiai.

Noriu pabrėžti, kad nieko neišgalvojau. Visus istorinius faktus per 15 metų surinkau ir paskui tiesiog norėjau juos papasakoti skaitytojui suprantama kalba lyg jis sėdėtų, kaip minėjau, prie vakarienės stalo ir klausytųsi. Taigi aš sujungiau istorinius įvykius ir tam tikrą savo pasakojimo stilių. Juk ir Kristupas Kolumbas, nuvykęs į Ameriką, neišrado naujų dalykų. Jis tiesiog turėjo papasakoti, ką pamatė. Jo istorijos buvo labai patrauklios skaitytojams. Lygiai tokios dabar tikriausiai yra ir mano istorijos.

Tai, kas buvo senovės Romoje, iš dalies galime patirti tam tikrose kultūrose ir šiandien. Visų pirma – Viduržemio jūros regiono, taip pat kai kuriose Artimųjų ir Tolimųjų Rytų kultūrose. Šiais laikais, kai jūs nuvykstate į Indiją, ten matote tai, kas vyko senovės Romos laikais. Matote žmones, vilkinčius tuniką, avinčius sandalais, stiprius vyrus, vyro kultą, moterį, apipiltą auksu. Juk taip gyveno ir senovės romiečiai.

- Ar pavyko aplankyti tą grandiozinę senovės Romos imperiją, kuri  imperatoriaus Trajano  laikais driekėsi nuo Škotijos iki Kuveito, nuo Portugalijos iki Armėnijos? Savo knygose būtent apie Trajano valdymo laikus ir rašote.

- Antrojoje knygoje – „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“ – keliauju po Romos imperiją, žinoma, įsivaizduojamą, bet ji tokia egzistavo. Pasirenku monetą, kuri eina iš rankų į rankas, ir aš su savo įsivaizduojama vaizdo kamera tos monetos kelionę seku.

Visose vietose, kad galėčiau jas apibūdinti, apie jas papasakoti,  buvau. Šios knygos originale yra Romos imperijos žemėlapis, jame pažymėti svarbiausi taškai, kuriuose lankiausi. Aš buvau Anglijoje, Škotijoje, Egipte, Graikijoje, Irane, Portugalijoje, Ispanijoje  ir daugelyje kitų šalių. Visa galėjau parašyti  tik pamatęs, pažinęs, rankomis pačiupinėjęs. Būtent todėl ir stengiuosi, kad ir mano skaitytojai tuos dalykus galėtų paliesti rankomis.

Žinoma, aš buvau netgi Libijoje. Viename skyrelyje aprašau, kaip viename Libijos miestelyje marmuras atsispindi tamsiose tos šalies gyventojų akyse.  Bet tai – jau mano, kaip stebėtojo, atradimas.

-Kurie senovės Romos griuvėsiai  jums labiausiai patinka?

-Man labai patinka Pompėjai, Oplontis, Erkolanas. Pompėjų mieste gyveno Nerono meilužė Pompėja, ten jai buvo pastatyta vila. Pompėjų miestas man patinka todėl, kad jis dar gyvas. Ten patiri gerų emocijų.

Kai vieną kartą ėjau į senovinius romiečių namus, pamačiau mažą veidrodį. Ir tame veidrodyje, kuriam tiek daug amžių, išvydau savo atvaizdą. Veidrodis buvo daug žemesnis - žmonės tais laikais buvo mažesnio ūgio. Bet jame matyti savo atvaizdą – tai lyg paduoti ranką per veidrodį tam iš anų amžių ateinančiam žmogui. Lyg apsikabinti, pasisveikinti su juo.

Dar galėčiau paminėti senovės Ostiją. Iš tikrųjų Ostiją mažai kas pažįsta, mažai kas lanko, nes nežino jos istorijos. Ostijoje daug freskų, daug požeminių termų.

Man patys gražiausi tie griuvėsiai, kuriuose būni su tam tikru žmogumi, kur atsineši tam tikrą nuotaiką, nuojautą. Ten ir patirsi gražiausių emocijų.

Žinoma, yra daug problemų su restauravimo darbais. Italijoje sunku tam rasti finansavimo šaltinių. Bet pagalvokite, Pompėjai pastatyti daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų. Juk dabar sunku suremontuoti būstą, kuriam 30 metų, tai ką kalbėti apie tokius senovinius pastatus?

-Tyrinėjate, rašote apie tolimą praeitį. Kiek tam darbui padeda dabartis? Ar tiesiate vaizduotės tiltus iš šių laikų į praeitį?

- Roma - tam tikras kultūros lopšys. Kalbėdamas apie senovės civilizacijas, kartu labiau pažįstu ir mūsų dabartį. Pažiūrėkime, mūsų alfabetas - lotyniškas, jį sukūrė romėnai. Lygiai kaip ir teisės sistemą. Kaip traukinius.  Juk traukinių ratai buvo nukopijuoti nuo romėniškų karučių ratų.

Romos imperijos laikais buvo nutiesta per 100 tūkst. kilometrų kelių. Tais keliais buvo gabenami laiškai, prekės. Tuo metu tai veikė lyg dabartinis internetas. Dabar internetu viską siunčiame, o tais laikais buvo Romos kelių tinklas visoje Europoje.

Dar daugiau: mūsų grožio salonai - kas juos sukūrė? Taip pat romiečiai. Jų termos – pirtys  atkeliavo iki mūsų laikų ir tapo grožio salonais, SPA centrais.

Gyvenimas Romoje  padeda suvokti save, o kartu iš tikrųjų padeda rašyti, kurti. Meilė miestui padeda rašyti.

Bet niekada nėra aprašytas, pavyzdžiui, Romos klimatas arba Romos šviesa. Kokie nuostabūs Romoje saulėtekiai ir saulėlydžiai! Savo knygose apie tai parašiau - nuo kalvų stebėjau, kaip įvairiomis spalvomis „užsiliepsnoja“ pastatai. Aišku, į tekstą įpyniau istorinių faktų.

-Gal sužinojote kokių pritrenkiančių istorijų, rinkdamas medžiagą toms knygoms? Pavyzdžiui, apie imperatorių ir imperatorienių meilužes ir meilužius? Ar imperatorių žmonos gimdydavo nesantuokinius vaikus, kaip tokį šeimos narį priimdavo imperatorius?

- Parašiau ir trečiąją knygą apie meilę ir seksą antikinėje Romoje („Amore e sesso  nell‘ antica Roma“). Ji Italijoje išleista praėjusių metų pabaigoje. Šioje knygoje atsiveriu 360 laipsnių kampu - kalbu apie meilę ir seksą, apie žmonos ir vyro, meilužių santykius. Tie santykiai, kurie vyravo senovės Romoje tarp vyro ir moters, vyrauja ir dabar - šiandienos visuomenėje.

Visos trys knygos sudaro trilogiją. Pirmoji knyga pasakoja senovės Romos kasdienybę.  Antroji - lyg ekonomikos knyga, bet viskas pasakojama per monetos – sestercijaus - istoriją. Na, o trečioji knyga kalba apie tam tikrus vidinius, intymius dalykus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių