Raštingiausios šalies pilietės šiemet - vilnietės

Penktą kartą surengtą Nacionalinį diktantą geriausiai parašė vilnietė biochemijos studentė Monika Glemžaitė.

Raštingiausia moksleive tapo irgi vilnietė Marija Abromaitytė.

Diktanto konkurso finalinio turo 89 dalyviai Lietuvos radijo ir televizijos Didžiojoje studijoje šeštadienį rašė kalbininko Aldono Pupkio tekstą „Kazlai, pilni smėlio“.

Raštingiausia pilietė Taikomosios dailės muziejuje apdovanota Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro įsteigtu prizu - keturių tomų enciklopedija „Lietuva“. Kiti finalo dalyviai pelnė paskatinamuosius „Alma litera“ leidyklos prizus.

Valstybinės lietuvių kalbos komisija paskelbė žmonių išrinktą aktualiausią per 20 nepriklausomybės metų tautinį veiksmažodį - juo tapo žodis „emigravome“, nurungęs veiksmažodžius „tikėjomės“ ir „dejavome“.

Lietuvių kalbos puoselėjimo šventę penktą kartą rengia savaitraštis „Atgimimas“ kartu su Nacionaliniu radiju ir televizija.

Diktanto tekstas

Aldonas Pupkis

Kazlai(,) pilni smėlio

     Kada kaštonai apsikaišo žiedų žvakutėmis ir pro juos Vilniuje tenka eiti į darbą, širdyje prabunda ne tiek pavasarinis nerimas, kiek anų tėviškės kaštonų ilgesys,(: / - / ;) žiedlapių byrėjimo pasaka, niekada daugiau neateisianti ir nebegrįšianti. Kaip negrįš ir tie rudenys, kai vakare prie vartelių pro beržų šakas skaičiuodavau Grigo Ratų žvaigždes ir neatsistebėdavau Paukščių Tako tirštumu ir jo švytėjimu. Niekada negrįš ir žinojimas, kad štai už tų durų ramius sapnus sapnuoja tėtė ir mama, kad rytoj anksti juodu vėl kibs į nepabaigiamus darbus, perpietę gal katras snūstels, paskui vėl bėgs (,) skubės, vakare kalbės, o aš vėl gaudysiu krintančias žvaigždes...   

    Tik vienas žinojimas rodosi tikras: (-) tas smėlis, kuriame maudytasi, piltasi į plaukus ir akis, kurio būdavo pilna burna, pilnos ausys ir kurio buvo, (-) regis, (-) pilni Kazlai, vienądien priglaus ir tave būti amžinybėje. Kai dunksėjo gelsvas smėlis sušalusiais kąsniais į mamos karsto antvožą, pasąmonėje jo spalva susiliedavo su kažkokia panašia spalva (,) ir tik vėliau susizgribau: (-) tai mamos jaunystės kasų spalva - (,) gelsva su rausvumu, bet daugiau į rudumą. Tokią mačiau (,) ir kai roviau sulaukėjusios obels kelmą ir prisikasiau prie to paties gelsvo su rudumu sluoksnio.  

    Dabar Kazluos to paviršinio smėlio beveik nėra, (: / -) kone visur asfaltas ir šaligatviai. Bet pakask mažumėlę kur giliau (,) (-) ir atsivers tas tikrasis klodas. Tai į jį (,) lyg į tarmės žodyną (,) sugulusi ir senolių kalba, (-) į tą gelsvą su rudumu smėlį. Tai lyg iš jo laikau rankose iš mamos lūpų prisirašytų žodžių lapelius (,) ir jie man žydi tėviškės kaštonų žiedais, primena mamos jaunystės kasų spalvą, gimtuosius Kazlus, dabar jau vadinamus ilgesniu (-) Kazlų Rūdos vardu. 

Diktanto teksto skyrybos ir rašybos paaiškinimus galite rasti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių