R. Birutis nesijaučia turtuoliu

"Pinigai – tai nepriklausomybė", – įsitikinęs turtingiausias Vilniaus miesto tarybos narys Šarūnas Birutis, deklaravęs 7 mln. litų turtą.

Piniguose nesimaudo

Politiko namuose Kairėnuose "Vilniaus dienos" žurnalistus pasitiko visa šeima: Š.Birutis, jo žmona Rasa ir duktė Rūta Marija. Rasa Birutienė – iš profesijos teisininkė, o jų dukra Rūta Marija šiemet baigė ketvirtą klasę. 

Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovu Seime ir Vyriausybėje dirbantis 49-erių Š.Birutis patikino, kad jie – jokie milijonieriai, o paprasti žmonės, nesimaudantys piniguose.

Nors Š.Birutis sukaupė nemažą kapitalą, jo šeima – senojo būsto patriotė, nepuolė statyti modernesnio, geresnio, erdvesnio.

Šį namą būsimasis politikas surentė jaunystėje. Tuomet čia nebuvo nė vieno gyventojo – plytėjo rugių laukas. Toje vietoje, kur jauna šeima planavo pradėti statybas, telkšojo molinga pelkė.

"Kai nukirto rugius, – buvo 1991 m. rugpjūtis, – tada pradėjome statyti namą. Kasėm duobę, klojom pamatus – čia važinėjom, dirbom kiekvieną dieną. Darydavom plytų krovimo, pamatų mūrijimo talkas. Tais laikais visi buvo labai draugiški. Mes vieni iš draugų statėme namą, todėl visi supuldavo padėti. Kadangi tas pelkes reikėjo nusausinti, iškasėme tvenkinį", – pasakojo Š.Birutis, iš profesijos ne statybininkas, o ekonomistas-teisininkas.

Statybininko praktikos jis įgijo vaikystėje – su tėvu, veterinarijos gydytoju, irgi statė šeimos namą.

"Buto būtų reikėję laukti labai ilgai – tada buvo neįmanoma gauti. Būčiau žinojusi, kad bus taip sunku, nebūčiau prasidėjusi su statybomis. Norėjosi ką kita daryti: pakeliauti, pabendrauti – buvome jauni, neseniai vedę, o čia – tokie darbai prasidėjo", – ne su malonumu namo statybas prisiminė R.Birutienė.

Senienų prieglobstyje

Savo namo šeimininkai nemėgino įrengti moderniai, apstatyti ekstravagantiškais baldais. Jų būste prieglobstį surado paveikslai ir restauruoti senoviniai baldai: bufetas, netilpęs pažįstamų bute, nes ten lubos per žemos, senovinis pianinas, senelio valgomojo stalas su kėdėmis, prosenelio rašomasis stalas. Šeimininko nuomone, senoviniai, artimų žmonių daiktai namams suteikia jaukumo, nuo jų sklinda gera energija.

"Tam pianinui gali būti apie 200 metų. Jis stovėjo mūsų namuose, kai aš buvau mažas. Senelio valgomojo stalą su kėdėmis patys restauravome. Bet tos kėdės pagal dabartinius žmones – labai mažos, bijau ant jų sėstis. Greičiau jos skirtos mažoms moteriškėms", – juokavo Š.Birutis.

R.Birutienė mėgsta sukiotis virtuvėje. "Ir kiekvieną dieną ruošiate valgį?" – paklausiau.

"Žinoma. Kad Rūta prašo: tai blynukų, tai virtinukų, tai dar ko nors. Ir gaminu. Man patinka", – šeimininkės dalios nesikratė R.Birutienė. Moteris keliasi apie pusę septynių. Užuot ilgai gražinusis prie veidrodžio, šeimai ruošia pusryčius – košę, omletą arba karštų sumuštinių.

Uždirbti milijoną – sunku

Kol ponia Rasa ruošė arbatą ir sumuštinius su upėtakiu, kalbinau Š.Birutį. Aišku, apie pinigus, kurie, anot jo, suteikia žmogui nepriklausomybę.

– Jūs deklaravote 7 mln. litų turtą. Iš ko jis susideda?

– Į tai įeina akcijų, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto – namas, mano ir žmonos kontoros, abiejų automobiliai.

– Kurių įmonių akcijų esate įsigijęs?

– Spaudos, turizmo, biotechologijų bendrovių akcijų. Kai kurių bankų valdomų vertybinių popierių paketų, Vyriausybės obligacijų. Kaip aš sakau, kad nebūtų viskas vienoje kišenėje.

– Ar labai nustebote, kai išaiškėjo, kad esate turtingesnis už merą Artūrą Zuoką?

– Nenustebau. Lietuvos politikų deklaracijas seku. Jos yra viešos. Kai buvau europarlamentaras, buvau turtingiausias, nors nesijaučiau toks. Save visada laikau prie vidutinės klasės. O kad čia, miesto taryboje, toks būsiu – kodėl ne, jei taip rodo oficialiai pateikti skaičiai?

Stebiu mūsų deklaravimo sistemą ir matau: tai – formalus deklaravimas. Beveik mažuma, deklaruojančių butą Vilniuje, rodo tikrąją jo rinkos vertę. Jeigu žmogus turi penkių kambarių butą Vilniaus centre – tai jau milijonas. 1 kv. m renovuoto buto centre kainuoja 10 tūkst. litų. Taigi 100 kv. m ploto butas – maždaug penkių kambarių – Vilniaus centre kainuoja milijoną litų. Jeigu turi bet kur namelį su žemės sklypu – tai jau milijonas. Jeigu visi teisingai deklaruotų savo turtą, tų milijonierių turėtume labai daug.

– Ar sunku uždirbti milijoną?

– Sunku.

– Ko reikia, kad jį uždirbtum?

– Galvos. Kantrybės. Nuoseklumo. Užsispyrimo. Sėkmės.

– Kas iš šio paketo svarbiausia?

– Ko gero, darbštumas. Tuo metu, kai galėjau ramiai sudėjęs rankas sėdėti ir gauti valdišką algelę, dirbau kokiuose penkiuose darbuose vienu metu. Mano, ekonomisto, profesija – labai plati. Dirbau ir knygų leidyboje, ir prekyboje, ir konsultavimo įmonių steigimo, ir turizmo versle. Buvau vienas pirmųjų, kuris Vakarų turistus atviliojo į Lietuvą, Kaliningrado sritį. Bet tam buvo skiriamos dienos ir naktys – 24 valandos per parą, nors galėjau ramiai atidirbti valdišką aštuonių valandų darbo dieną. Tada – namo, žiūrėti sau televizoriaus ir skaityti laikraščių.

– Ar jūsų tikslas buvo uždirbti milijoną?

– Ne. Tokio tikslo niekada neturėjau. Tai – tiesiog procesas. Paskui viskas vyksta savaime. Tu nekeli sau tikslo uždirbti tam tikrą pinigų sumą. Keli tikslą gyventi turiningą, normalų gyvenimą ir maksimaliai panaudoti savo gebėjimus.

– Kas yra pinigai?

– Priemonė turėti nepriklausomybę.

– Nuo ko?

– Nuo aplinkinių žmonių, politikų, valdžios, aplinkybių. Pinigai suteikia galimybę jaustis laisvam, nepriklausomam ir nestumdomam. Iš kitos pusės, turtas suteikia ir nelaisvę. Apie jį turi vis galvoti, o tai užima daug laiko. Tai yra našta.

– Bet nepriklausomybė – perkama. Norite pasakyti, kad viską galima nupirkti?

– Ne. Tai – jausmas. Turėdamas pinigų, tu gali jaustis, ypač politikoje, drąsiai. Tavęs niekas negali nupirkti, nes tau nieko nereikia. Jei ateini į politiką be pinigų ir kai matai kitus – turtingus, kyla daug pagundų. Politikoje visada yra pagundų, įvairių siūlymų.

– Jūs sulaukėte tų siūlymų?

– Tiesiogiai – ne. Aišku, kad man 100 litų, tūkstančio ar milijono…

– Nepakaks?

– …nereikia. Ir iš viso nereikia.

– O jeigu ranką pridėjus prie širdies – tikrai rizikingų siūlymų nesulaukėte?

– Na… Visko būna. Bet kadangi visiems aišku, kad aš visko turiu užtektinai, kad būčiau laisvas, tų pasiūlymų būna mažiau. Šantažo, spaudimo visada būna. Per politinius priešininkus, žiniasklaidoje. Bet kai drąsiai jautiesi, kai turi pagrindą po kojomis, dėl tokių dalykų nebaisu.

– Darant politiko karjerą jums pačiam nieko neteko pirkti, papirkti?

– Ne, neteko. Ir, tikiuosi, niekada neteks. Dėl savęs esu tikras.

– Ko, jūsų nuomone, už pinigus negalima nupirkti?

– Meilės. Draugystės. Sveikatos. Tikrų draugų.

– Kas yra pats šlykščiausias daiktas, kurį galima nupirkti?

– "Falšyvi" draugai. Kai turi pinigų, jie – draugai, kai neturi – tave palieka.

– Ar teko tokioje situacijoje atsidurti?

– Kaip čia pasakius? Niekada nebuvo, kad pinigų tai turiu, tai neturiu. Visada jų yra užtektinai, tai ir į tokias situacijas neteko patekti.

– O kas, jūsų nuomone, yra svarbiau – žmogaus piniginė ar jo išsilavinimas?

– Be abejo, išsilavinimas. Nepalyginami dalykai. Jeigu turi normalų išsilavinimą – ne popieriuką, o galvoje, tai pinigų visada uždirbsi.

– Bet tie mokslai brangiai kainuoja.

– Mokslai – tai ir yra, ko gero, pagrindinis turtas. Mokslas, kurį perki, kurį investuoji į save arba į savo vaikus, – tai pati teisingiausia investicija, kokia tik gali būti. Visa kita – blizgučiai. Po nemokamų sovietinių studijų mokiausi teisės. Už mokslą mokėjau. Dar mokiausi užsienio kalbų.

– Ką jums apie pinigus sako žmona: ar "nereikia tų milijonų", ar "daugiau tų milijonų"?

– Ta tema mes nekalbame. Mes tų milijonų niekur nematome gulinčių. Kai susituokėme, gyvenome 8 kv. m dydžio kambariuke bendrabutyje.

– Bet visi milijonieriai taip kalba – kad buvo vargšai. Kokia buvo žmonos reakcija, kai sužinojo, kad miesto tarybos narių sąraše jūs – pats turtingiausias?

– Jai tie dalykai nepatinka. Esmė – kitur. Jau minėjau apie tų deklaracijų teisingumą – tuo labai abejoju. Vertinimas, ypač nekilnojamojo turto, yra labai subjektyvus. Mes gyvename milijonierių kvartale – čia visi turi namus.

Aš neturėjau tikslo uždirbti milijoną, bet pastatyti namą – taip. Dirbome ir patys, nes taip pigiau. Kai statėme, nebuvo galimybių daryti kitaip. Jeigu statytume dabar, tikrai nestatytume patys. Ir laiko tiek nėra, ir galbūt tokio didelio entuziazmo jau nebūtų. Žmogus darai tai, ką geriausiai moki. O jei nemoki gerai statyti, verčiau pasamdyti tuos, kurie moka.

– Koks yra jūsų brangiausias pirkinys?

– Nėra čia brangių pirkinių. Na, nekilnojamasis turtas – mano darbo kontora. Miesto centre. Bet tai yra darbo priemonė – tai nėra kažkas tokio.

– Ką dovanojate žmonai per gimtadienį?

– Tą patį dalyką – 20 metų. Tai – jau tradicija. Kadangi žmonos gimtadienis sausio 1-ąją, Naujųjų metų rytą, – kaip toj pasakoj "Išvažiavo žiemą žibučių", – važiuoju ieškoti gėlių. Ir ne bet kokių, o orchidėjų. Kad žiemą ilgai namie žydėtų. Miestas – absoliučiai tuščias. Turguje atrandi kokią vieną moteriškę. Prieš 10 metų esu išvažinėjęs visą miestą ir niekur orchidėjų neradau. Prisibeldžiau į kažkokį kioskelį. Ten miegojo pavargusi kioskininkė po naujametės nakties. Ji ištraukė dar neišpakuotas gėles. Ten buvo tik viena šaka, bet su daug žiedų. Ir kai Rasa pabunda – prieš ją orchidėja ir puodelis kavos.

– O kodėl gimtadienio proga žmonai nenuperkate deimanto?

– Kad ji nelabai veržiasi prie tų deimantų. Jeigu žinočiau, kad jai tai būtina, susikaupčiau ir tam deimantui. Kokį žiedelį, auskarus jai padovanoju įvairiom progom. Tai turi būti kas nors tokio, kas nors įsimintino, su kuo nors asocijuotis. Ne tik nueiti į "Auksinę dovanėlę" ir nupirkti. Geriausia, kad tai būtų pagamintas daiktas, su energija.

– Žiūriu, jūs ir pats papuošalus mėgstate. Su deimantu. Ar paisėte, kiek karatų, kokio skaidrumo tas deimantas būtų?

– Tai – vienintelis mano papuošalas. Jis buvo kitoks, bet tapo vestuviniu žiedu. Mūsų draugo, juvelyro, perdarytas. Kadangi tas draugas – vienas geriausių mineralogų, taip pat juvelyras, jis – to žiedo garantija. Kokybės, švarumo prasme.

– Nepuoselėjate kokių nors beprotiškų idėjų, kurias galima įgyvendinti už pinigus?

– Apvažiuoti aplink pasaulį įvairiom transporto priemonėm. Labai traukia ir įdomu. Tik kol kas tam nėra laiko. Laikas – brangiausias turtas. Ir sveikata.

– Bet sakėte, kad mėgstate keliones. Kokias pinigų sumas išleidžiate, pavyzdžiui, savaitės slidinėjimo kelionei su šeima? Kokį aptarnavimą renkatės?

– Svarbiausia, kad būtų gera kompanija, kad būtų smagu. Viešbutis – ne esminis dalykas. Esminis – kalnai, jeigu važiuoji slidinėti. Pernai važiavome slidinėti į Austriją savo mašina. Už savaitę sumokėjome 500 eurų (apie 1700 litų). Su visu maitinimu, gyvenimu, treniruotėmis, mankšta, keltuvais ir net treneriais. Tai buvo sporto stovykla entuziastams. Filmuoja, rodo tavo klaidas, paskui viskas aptariama. Rytinė mankšta 6 val. ir vakarinė treniruotė. Šiemet vėl planuojame važiuoti į tą stovyklą.

– Gal turite idealą iš finansų, verslo pasaulio, kurio knygas skaitote, kurio mintimis, patarimais vadovaujatės?

– Daug tų finansinių knygų skaitau. Bet visose atrandu tam tikrų trūkumų. Kad vienas autorius būtų supergenijus, tokio kol kas neradau. Bet man imponuoja Jackas Welchas, "General Electric" vadovas. Jo knyga – fantastiška. Bet tai – vadybos knyga. Vis dėlto tos knygos man nėra esminis dalykas. Aš viską išėjęs praktiškai – nuo socializmo iki kapitalizmo, išbandęs pereinamąjį laikotarpį.

– Pats knygą apie verslą ir finansus galėtumėte parašyti?

– Laisvai. Man įdomiau skaityti Bibliją arba indų vedas. Tokie dalykai mane labiau "veža". Ten išminties – kur kas daugiau, ir tai galima pritaikyti gyvenime ir finansuose. Juk vedos – pradžių pradžia. Jeigu tu viską teisingai sudėlioji, tada ir finansai susidėlioja.

– Kas jūsų gyvenimo filosofijoje – pirmoje vietoje?

– Manau, kad šeima. Gal bus labai sentimentalu, kai pasakysiu "tėvynė", bet tai tikrai labai jaučiu. Jeigu kiekvienas pasistengsime, pradėsime nuo savęs, savo kampelio, medžio, namo, aplinkos, požiūrio į darbą, tada niekam iš čia nereikės išvažiuoti.

Kai buvau Europos Parlamento narys, daug važinėdavau po Lietuvos mokyklas ir vedžiau pilietiškumo pamokas, kalbėjau seminaruose, diskusijose. Jei kuo daugiau kalbėsi, kaip savo rankomis uždirbti pirmą litą ar tą milijoną, kokie yra prioritetai, tada kas nors vyks. Jeigu žmogaus prioritetai bus, kaip ką nors sukombinuoti arba patekti į politiką ir ten uždirbti, tai jie bus labai neteisingi. Pirma uždirbk, tada bandyk patekti į politiką. Tada jausiesi tvirtai. Galėsi spręsti, kokią politiką reikia vykdyti, kad ir kiti galėtų uždirbti. Jeigu to nesupranti ir nesugebėjai padaryti, tai negali ir pačios politikos formuoti.

– Kas jūsų šeimoje finansų ministras? Gal dominuoja jūsų autokratinė valdžia?

– Ne. Jokiu būdu. Rasa pati atsakinga už savo įstaigą. Jeigu ji vadovauja įstaigai ir darbuotojams, vadinasi, savo srityje irgi gana gerai viską dėlioja. Toje vietoje mes nesistumdome.

– Norite pasakyti, kad ką uždirba žmona – žmonos, ką uždirbate jūs – jūsų?

– Jokiu būdu taip nėra. Bet kažkaip natūraliai viskas išeina. Mes nenešame pinigų į vieną krūvą. Bet tiesiog pasitariame, ką darome, kur investuojame. Ekonominis išsilavinimas mane įpareigoja imtis daugiau atsakomybės.

– Ar padedate finansiškai savo tėvams, artimiesiems?

– Be abejo. Jauniems didžiausia pagalba – patarimai, palaikymas. O mamai, kuri visą gyvenimą dirbo gydytoja, bet šiandien iš pensijos nepragyventų, padedu finansiškai. Formos labai įvairios: kelionės, sanatorija, poilsio namai, vaistai. Dar kas nors. Ji – išdidus žmogus, turi savo principų, nepasakysi: "Mama, paimk pinigų", todėl reikia atrasti subtilią pagalbos formą.

– Ar aukojate labdarai?

– Taip. Bet kam konkrečiai – nesakysiu. Labdarą suprantu plačiau: tai ir nekomercinių knygų leidybos parėmimas, tam tikrų datų paminėjimas. Pavyzdžiui, minime Lietuvos įstojimo į ES dieną – 2004 m. gegužės 1-ąją – gimusių vaikų gimtadienius, sukurta jų bendrija. Iš visos Lietuvos suvažiuoja 50 vaikų. Jiems rengiu šventę. Tai – malonu.

– Ką darytumėte, jei vieną dieną prabudęs sužinotumėte: nėra jūsų milijonų, dingo?

– Būtų labai lengva gyventi.

– Manau, kad tektų viską pradėti iš naujo. Ar tuo pačiu keliu eitumėte?

– Su dabartine galva ir amžiumi kelias būtų kitoks.

O štai ir arbata, ir besileidžiančios saulės spinduliai vos vos lyžteli terasą. R.Birutienė, kaip ir dauguma verslininkių, į nuosavą notaro kontorą skrieja visureigiu.

"Nedidelis mano džipukas. Šarūnas išrinko, sakė, visureigis – saugesnė mašina. Pripratau sėdėti aukščiau. Atsisėdu į žemą mašiną ir pradedu jausti diskomfortą. Man patogiau sėdėti aukščiau", – sakė moteris.Gal tas visureigis – vyro dovana?

"Darbinės veiklos rezultatas", – nusijuokė R.Birutienė.

Š.Birutis vairuoja vidutinės klasės BMW automobilį. Kodėl ne "Mercedesą"? Todėl, kad jam patinka sportiškesnės mašinos. Į "Mercedesą" persės po 10 metų.

Tačiau kai savaitgaliais Biručiai susiruošia kur nors važiuoti, kyla debatai: kuria mašina?"Aną savaitgalį pasiūliau: "Sėdam į mano "Hondą", – pasakojo Rasa. – O Šarūnas sako: "Į tavo dėžutę? Tai jau ne. Sėdam į mano "bemsą"."

Bet labiausiai Š.Biručiui patinka jų kelioninis autobusiukas, kuriuo važiuoja į kalnus: "Autobusiukas – va, čia tai tobula. Mėgstu jį vairuoti. Jis senas, bet pasidažom, pasitvarkom, pasiremontuojam ir važiuojam. Tai mūsų atostogų mašina."

Kaip jaučiasi milijonieriaus žmona?

"Aš nesijaučiu milijonieriaus žmona. Šarūnas nepanašus į milijonierių", – sakė R.Birutienė. Moteris prisiminė, kaip gyveno kaime Švenčionių rajone: visą vasarą būdavo lauke, su paprasta suknele, basa, o pirkti batono važiuodavo dviračiu septynis kilometrus. Savo tėvui ji ir dabar padeda bitininkauti – abu kopinėja medų, abu tvarko avilius.

"Aš galiu išgyventi paprastomis sąlygomis. Prie manęs ta sąvoka – "milijonieriaus žmona" – nelimpa", – pridūrė R.Birutienė.

"Prie mūsų abiejų ji nelimpa", – šio skambaus žodžio kratėsi ir Š.Birutis.

R.Birutienė tarė: "Bet kokie mes milijonieriai, aš nesuprantu."