„Pergalės“ angare – elektroninė D.Ibelhauptaitės opera

Netrukus „Pergalės“ angaras Kaune virs teatro scena. „Dabar mes esame industrinėje teritorijoje, bet netrukus ji bus teatrinė“, – apžiūrėdama angarą, šypsojosi Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, JAV žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Sienas dengs draperijomis

Kartu su bohemiečiais ir elektroninės muzikos kūrėjų grupe „Silence“ lapkričio 7 d. ji į Kauną atveža elektroninę operą „XYZ“. Savo režisuojamu ir prodiusuojamu projektu D.Ibelhauptaitė kauniečiams pristato naują erdvę. Tiksliau, gerai užmirštą seną – nuo sovietmečio Kaunakiemio gatvėje stūksantį angarą, kuriame anksčiau virė metalo suvirinimo ir kiti darbai – pastatas priklausė metalo perdirbimo įmonei „Pergalė“.

Moteris džiaugėsi iš visuomeninės užmaršties į dienos šviesą ištraukianti įdomius objektus. „Kuomet Klaipėdoje pasakėme, kad „XYZ“  rodysime „Švyturio menų doke“, visi mūsų klausinėjo, kur tai yra, dabar visi klausia, kur Kaune yra „Pergalės“ angaras“, – režisierė pastebėjo, kad „XYZ“ projektui ši erdvė tiesiog ideali.

Stovėdama didžiulio tuščio angaro viduryje su užsilikusiu vienu kitu darbo įrankiu – krano kabliu, varstotu, ir kitais mažiau pažįstamais įrengimais – D.Ibelhauptaitė energingai mosavo rankomis, ore piešdama būsimus vaizdus: „Čia pakabinsime didžiulį ekraną, kuriame rodysime vaizdo projekcijas. Palei šią 18 metrų ilgio sieną iškils 1,2  metro aukščio scena. Šoninės sienos bus uždengtos teatrinėmis užuolaidomis, vadinamaisiais kulisais, ten įsikurs kavinė, ten – rūbinė. O štai ten kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius gyvai transformuos atlikėjų kostiumus.“

Moteris tikino industrines sienas draperijomis dengsianti ne dėl grožio: medžiagos gerina akustiką – sugeria aidą. Pasak jos, kaip aido sugėrėjai pasitarnaus ir žiūrovai, kurių šioje erdvėje tilps per 1 tūkst. „Dėl to, kad žiūrovų galėsime priimti daugiau, kainos į „XYZ“ – mažesnės nei į kitus mūsų projektus: prasideda nuo 40 litų. Tikimės, kad taip elektroninę operą išvys platesnis spektras žmonių“, – vylėsi pašnekovė.

Tačiau kam tos kėdės, jei jaunimas elektroninės muzikos paprastai klausosi ne sėdėdamas, o judėdamas? „Tie, kas klausydamiesi XYZ norės šokti, labai prašom – vietos tam tikrai bus. Šioje erdvėje publika tikrai neturi sėdėti kaip prikalta“, – pačiame Kauno centre surastas patalpas D.Ibelhauptaitė vadino tiesiog rojumi. Bohemiečiai vengia sporto ir pramogų arenų, kurios, moters įsitikinimu, nėra tinkamos menui. „Ten – visai kita energetika, kita paskirtis. O šios erdvės, kuriose dirbo daugybė žmonių, išsiskiria puikia energetika. Tai yra vieta, kurioje tie, nėra pratę vaikščioti į teatrą, ir nuolatinė teatro publika jaučiasi vienodai gerai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Artėjant renginiui, angaras bus išvalytas, išplautas. Patalpose, kur dabar su žieminiu paltu vaikščioti – kaip tik, tądien, kai skambės elektroninės muzikos ir klasikos deriniai, bus šilta. Patalpas apšildys ir elektros kaštus padengs angaro savininkai – UAB „Pergalės koncernas“. „Džiaugiamės, kad į šias patalpas ateina kultūra“, – tarstelėjo nedaugiažodžiavęs UAB „Pergalės koncernas“ generalinis direktorius Aleksandras Krupenkovas.

„Šalta tikrai nebus! Žiūrovai bus tiesiog sukaitę nuo emocijų, kurios liesis iš scenos. Po viršutiniais rūbais rekomenduotina turėti bikinius! Be to, juk pabaigoj bus šokiai!“ – juokėsi režisierė ir surimtėjusi pridūrė. – Kaune buvome sutikti labai geranoriškai. Daug žmonių, įstaigų mums padeda.“

Režisierė juokavo Lietuvoje gavusi pasiūlymų ir industrinėse erdvėse kuriamam teatrui pritiesti raudonų kilimų. „Tačiau tikram menui raudonų kilimų nereikia. Dėl to mes ir rodom aukščiausios klases meninį produktą erdvėse, kur nėra jokių žmogui pagal buržuazinį įsivaizdavimą įkaltų dalykų: krištolinių sietynų, raudonų kilimų ir karšto šokolado“, – pastebėjo ji. – O dėl aprangos kodo – jo tiesiog nėra. Kas nori, gali ateiti su juodais kostiumais ar aukštakulniais, o kas nori – su sportbačiais. Mums nesvarbu, kaip žmogus apsirengęs, svarbu, kad jis pajustų ryšį su teatru.“

Industrinės erdvės – populiarios

Per ketverius metus, kai gyvuoja bohemiečiai, jų veikalai nebuvo vežami į Kauną. Tai, kad Kaune atrado „Pergalės“ angarą, D.Ibelhauptaitė vadina didžiule likimo dovana. „Tik dėl to, kad radome šias patalpas, galime projektą atvežti į Kauną. Iki šiol čia neturėjome tokios erdvės, kurioje galėtume pristatyti bohemiečius“, – pastebėjo pašnekovė.

Jau iki šiol Lietuvoje vengusi įprastos teatro scenos – su bohemiečiais kūrusi Vilniaus kongresų rūmuose – su „XYZ“ D.Ibelhauptaitė, atrodo, tarė paskutinį „Viso gero“ įprastų išmatavimų scenos dėžutei. Tačiau ji nepuola įrodinėti šioje srityje esanti avangardistė. Tik primena, kad kelionę į industrines erdves meno projektai pradėjo prieš kelis dešimtmečius, pradedant Niujorko loftais, tęsiant užmirštomis ir neįprastomis erdvėmis Vakarų Europoje.

Pasak režisierės, tokios erdvės čia – beprotiškai populiarios, bilietų į renginius jose nelieka prieš pusmetį. Taip atsitiko ir su Anglijos nacionalinėje operoje pastatyta Stepheno Oliverio „Malfio hercogiene“ („The Duchess of Malfi“), šią vasarą rodyta Alberto dokuose Rytų Londone.

„Žmonės veržiasi, nes žino: bus nematytų, netikėtų sprendimų. Ateina žymiai platesnio spektro publika, demokratiški, liberaliai naujoves priimantys žmonės. Ne kiekvienas gali sau leisti arba ne kiekvienas nori ateiti į nacionalinę operą, bet į tokias erdves ir muzikos gurmanas ateina, ir tas, kuris nacionalinėj operoj niekada nebuvęs. Bet toks žmogus čia nesijaučia ne savo vietoj, – tvirtino D.Ibelhauptaitė ir vylėsi, kad plataus spektro publika susirinks ir į „XYX“ Kaune. – Galbūt tarp žiūrovų bus ir buvusių „Pergalės“ darbininkų.“

Režisierė pastebi, kad Lietuvoje nei menininkai, nei publika į industrines erdves kol kas nesiveržia. Ir pripažįsta, kad tokiose erdvės dirbti daug sunkiau nei įprastose.

Pirmiausia, naują erdvę reikia prisijaukinti, pritaikyti teatrui. „Be to, čia nėra jokių patogumų, nieko, kas sukurtų komfortabilų gyvenimą. Bet juk patys įdomiausi dalykai ir mene, ir kultūroje gimsta būtent ribinėse situacijose. Tada, kai kažko neturi, esi priverstas žiūrėti į pastatymą kūrybiškai, su fantazija, ir padarai kitaip, – savo išėjimu iš teatro erdvės režisierė tikina neraginanti kitų pasekti jos pavyzdžiu. – Jokiu būdu nesakau, kad dabar turėtų užsidaryti nacionaliniai teatrai, ir visi turėtų bėgti į gamyklas. Turi egzistuoti viskas. Nes tik tuomet atsiranda labai didelė kultūros įvairovė. Jei žmogus gali pamatyti „Makbetą“ tradiciniame teatre ir apleistoj gamykloj, vadinasi, egzistuoja puiki kūrybinė terpė.“

D.Ibelhauptaitė prisipažįsta nuo pat bohemiečių pradžios, kai ji su Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi pastatė Giacomo Puccini opera „Bohema“, troškusi išbandyti netradicines erdves. „Bet svarbiausia – norėjosi surinkti visus jaunus operos talentus, kurių Lietuvoje yra nepaprastai daug, ir kurie dažnai yra neįvertinti“, – tikino D.Ibelhauptaitė, jau penktam scenos kūriniui suburianti tą pačią jaunų muzikų komandą.

Tikras iššūkis klasikai

Industrines erdves D.Ibelhauptaitė vadina tikru iššūkiu tiek klasikinei, tiek elektroninei muzikai. Mat tokių erdvių akustika paprastai nėra išbandyta. Dėl to atlikėjai į sceną eina kankinami abejonių, ar kūriniai čia suskambės aukščiausiomis natomis.

„Bet jei aš būčiau pasirinkusi lengvą kelią, nebūčiau čia. Sėdėčiau tose šalyse, kur komfortas žymiai didesnis. Į Lietuvą atvažiuoju tik dėl žmonių, dėl čia esančių talentų. Man įdomu pasižiūrėti, kiek aukštai mes patys sau galime iškelti kartelę. Kiek toli mes galime eiti eksperimento keliu?“ – svarsto D.Ibelhauptaitė ir tikina, kad prieš 4 metus, kai gimė bohemiečiai, jos komanda greičiausiai nebūtų galėjusi pristatyti tokio projekto. Nes komandos nariai buvo labai jauni ir nepatyrę. Tačiau, pasak pašnekovės, visą laiką reikia sau kelti aukštus uždavinius, kitaip vieną dieną gali pasijusti apkerpėjęs.

Menininkė įsitikinusi: industrinės erdvės duoda visišką kūrybinę laisvę, bet kūrėjai jose tiesiog privalo būti inovatyvūs. „Negali apsimesti, kad esi barokiniame teatre. Solistams čia atsiveria nepaprastai didelė savęs tobulinimo, meistriškumo siekio dovana ir būtinybė. Nes čia nėra kulisų, nėra tokio apšvietimo, dekoracijų ar vaidmenų, kuriais galėtum prisidengti. Čia tu esi nuogas prieš žiūrovą. Ir arba tu gali, arba negali“, – pasak D.Ibelhauptaitės, čia atsiskleidžia tikroji atlikėjų meistriškumo klasė.

Režisierė prisiminė, kad, bohemiečiams buriantis, vienintelis Edgaras Montvidas dainavo Vakarų scenose. O gruodžio mėnesį į bohemiečių koncertą Vilniuje suvažiuos 8 šios komandos solistai, dainuojantys užsieniuose. „Žmonėms čia suteikėme tokią sceną ir tokias pamokas, kad jie gali išvažiuoti ir konkuruoti pačiame aukščiausiame lygyje, – įsitikinusi garsi menininkė. – Ir svarbiausia, kad Lietuvoje jie sugrįžta ne į tokias erdves, kur auksiniai sietynai, auksiniai kranai tualetuose ir raudoni kilimai – jie sugrįžta į tokias erdves, kaip „Pergalės“ angaras. Čia stovės tie dainininkai, kurie dainuoja Diuseldorfe, Paryžiuje, Londone, ir dainuos su lygiai tokiu pačiu atsidavimu, kaip jie dainuoja ten.“

Režisierė užsiminė: jei akustika nepaves, į „Pergalės“ angarą ateityje bus galima atvežti ir Stepheno Sondheimo miuziklą „Svynį Todą: Demoną kirpėją“, ir kitus bohemiečių atliekamus kūrinius.

Kovoja už apleistas erdves

Bohemiečiai pastebėjo: į elektroninę operą renkasi kitokia publika nei į teatrą. Ir tiki jų atliekama klasikos populiarinimo misija. „Tikimės, kad nemažai žmonių į „XYZ“ rinksis kaip į elektroninės muzikos koncertą. Galbūt po to jie pagalvos, kad Gėlių duetas iš Gaetano Donizetti operos „Lakme“ yra jėga. Vargu ar kitaip jie ateitų į „Lakme“ operą, o po „XYZ“ galbūt ateis. O tie žmonės, kurie mus iki šiol žinojo, čia klausys ir žiūrės, kaip naujieji kompozitoriai pakeitė klasiką“, – pasakojo D. Ibelgauptaitė.

Optimistiška moteris su apgailestavimu balse pastebi tikrųjų vertybių trūkumą Lietuvos visuomenėje: „Kultūriniu kriterijumi tampa šokių laidos televizijoje. Tai labai daug pasako apie mus. Pažiūrėkit, kiek milijonų žmonių tai žiūri. Palyginti su tais skaičiais, atrodo, į operos teatrą niekas neina.“

Ar žinoma menininkė tiki galinti nukonkuruoti televiziją? „Nesakau, kad reikia su tuo konkuruoti. Bet manau, kad daugelio mūsų profesionalų mąstymas yra neteisingas: meną aš kuriu sau, ir man nesvarbu, ar kas ateis jo pažiūrėti, – skirtingai nuo šių menininkų, D.Ibelhauptaitė prisipažįsta: jai rūpi, kad publika ateitų. – Jei žiūrovo neprisijaukinsi, jis neateis. Šiuo atveju aš noriu labai smarkiai konkuruoti su vertybių nebuvimo sistema ir pasiūlyti žmogui kažką tokio, kas aplinkiniu keliu jį atves ir į Richardo Wagnerio, ir į Giuseppe Verdi operas.“

Londone gyvenanti ir kurianti lietuvė įsitikinusi: prie klasikos reikia pratinti po truputį. Jos žodžiais, jaunimas, pirmiausia atėjęs į „Svynį Todą“, vėliau ir į Jules Massenet „Verterį“ ateis.

Koncerto Kaune išvakarėse, elektroninė opera „XYZ“ bus atliekama apleistame kino teatre „Lietuva“ Vilniuje. Ruošdamiesi pasirodymui, atlikėjai patys tvarko šį daug sentimentų kiekvienam sostinės gyventojui keliantį kino teatrą.

Savo režisuojamus kūrinius pristatydama tokiose teatrui neįprastose vietose, moteris tikina kovojanti už laikinas erdves. „Kodėl tuščios ir apleistos erdvės taip ir turi stovėti tuščios ir paleistos?“ – retoriškai klausia menininkė ir čia pat atsako: neturi, jose gali vykti fantastiški dalykai! „Vėliau laikas ir gyvenimas viską koreguoja: erdvės, poreikiai keičiasi, kitos erdvės atsiranda. O meninė veikla atkreipia dėmesį į tai, kur ji vyksta“, – pastebėjo D.Ibelhauptaitė ir priminė, kad pirmą kartą „XYZ“ Vilniuje buvo rodoma lofte (viršutinis fabriko ar kitokios komercinės paskirties pastato aukštas, pritaikytas gyvenamajam būstui ar kitokiai veiklai – aut. past.). Moteris džiaugėsi, kad tokiose netradicinėse vietose atsiranda gyvosios kultūros erdvės.



„Ir kuo daugiau žmonių ateis į jas pasižiūrėti vienokio ar kitokio meno, tuo daugiau domėsis gyvąja kultūra, o ne pigiais šou“, – tikino D.Ibelhauptaitė, ir apgailestaudama pastebėjo, kad tingus šou stebėjimas prie televizoriaus plinta po visą pasaulį tarsi epidemija. – „Niekas nebenori dirbti metų metais. Dabar siekiama to, ką kartais duoda televizija: atsikėlei iš lovos, praėjo 15 minučių, ir tu – jau žymus. Tai – greitosios kultūros padariniai.“ 

Kas? Elektroninė opera „XYZ“.
Kur? „Pergalės“ angare (Kaunakiemio g. 5).
Kada? Lapkričio 7 d. 21 val.


Šiame straipsnyje: Dalia Ibelhauptaitė

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių