„Penkta koja“: nuskriausti žmogaus moko žmogiškumo

Savanoriai nuveikia daugiau, nei kai kurios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos tarnybos. Štai benamių gyvūnų globa be jokios valdiškos paramos rūpinasi skirtingose Kauno įmonėse projektų vadovais dirbantys Agnė Volockytė ir Paulius Boreika, prieš kelerius metus įsteigę viešąją įstaigą „Penkta koja“.

Gyvena ir autobusuose

„Dieve, Dieve, kaip baisu... Ne žmonės, o žvėrys – išmesti šitokius šunis į gatvę. Ir dar prieš žiemą“, – kalbėjo ašarą braukdama kaunietė Samanta Korotkevič, eidama su sūneliu Luku į laikiną „Penktos kojos“ šunų prieglaudą vienos įmonės teritorijoje.

Moteris sunkiai nešė keturkojams nelaimėliams 15 kg sauso maisto, o sūnelis prie krūtinės spaudė raudoną pliušinį žaisliuką ir dar kelis mažiems šuneliams skirtus žaislus. „Tegul sūnus nuo mažų dienų mokosi užjausti silpnesnius už save, jiems padėti“, – paaiškino vaikiuko mama.

Didelėje įmonės teritorijoje, plytinčioje atokiai nuo gyvenamųjų namų, kiekvieną lankytoją pasitinka daugiau kaip 100 priglaustų šunų ambrijimas. Tie, kurie čia gyvena jau pusmetį, vizgina uodegas, o naujokų akys prigesusios, uodegos pabruktos. Visi jie turi būdas ar voljerus, tačiau mažesnieji, trumpaplaukiai, spokso į savo likimo brolius ir lankytojus pro... senų autobusų langus. Šis siurrealistinis vaizdelis apstulbina kiekvieną, užsukusį į „Penktos kojos“ nuomojamą teritoriją. Juolab kad šuneliai grūdasi prie priekinio autobuso lango, tupėdami ant prietaiso skydelio.

Čia pat kieme keli jauni vyrai savanoriai renčia kažkokias medines konstrukcijas. Pasirodo, tai būsimo voljero, į kurį bus perkelti iš autobuso šuneliai, karkasas.

Atsitrenkiama į pinigus

„Lankytojų, kurie nori paimti vieną iš mūsų globotinių, mes sulaukiame nemažai. Visi teigia, kad čia baisu, kad širdis piestu stojasi prieš žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais, tačiau retas kuris pasiūlo kokią nors pagalbą. O mes keturkojus gelbėjame tik visuomenės, pavienių žmonių ar įmonių remiami. Šioje veikloje vien geros širdies maža – juk reikia ne verkti šunį apsikabinus, o jį pašerti, suteikti stogą, gydyti, sterilizuoti ir kastruoti, surasti naują šeimininką. Visa tai kainuoja didžiulius pinigus“, –  glostydamas šią vasarą išgelbėtą nuo tikros pražūties nemažą šunį Liargo, išlikusį gyvą po to, kai jam šeimininkas mėgino nukirsti galvą kirviu, atsiduso Paulius.

Kasdieną grupė savanorių ateina į prieglaudą šerti daugiau kaip 100 įvairaus dydžio šunų, plauti jų voljerus, valyti teritoriją. Tai reiškia, kad kasdien šiems nelaimėliams reikia atvežti 30 kg sauso pašaro, neskaičiuojant kruopų, kaulų ir kitokio maisto, iš kurio verdamas šiltas ėdalas. Čionai nešamas ir vanduo gyvūnams lakti. O kur dar išlaidos teritorijos nuomai, būdoms, voljerams įrengti, šunims gydyti, kastruoti ir sterilizuoti?

Šiemet vien veterinarijos gydytojams už įvairias paslaugas sumokėta 60 tūkst. litų, tačiau vis vien dar liko 12 tūkst. litų skolos. Anot P.Boreikos, minėta suma būtų didesnė, jei gydytojai nedarytų didelių nuolaidų – ačiū jiems už gerą širdį.

Apie žudymo motyvus

Paulius ir Agnė įsitikinę, kad būtina šviesti visuomenę, keisti jos požiūrį į naminį gyvūną, su kuriuo dažnai elgiamasi kaip su bejausmiu daiktu. Štai iš vienos gydyklos į prieglaudą pateko nedidelis šuniukas, kurį atvežė veterinarijos gydytojas. Pasirodo, vienas kaunietis, užėjęs į veterinarijos gydyklą, pastatė krepšį su šuneliu ir pasakė: „Užmigdykite, nes dukra jo nebežiūri – tai bus jai pamoka.“ Štai kokie svarūs būna sprendimo žudyti gyvūną motyvai.

Kitas kaunietis atvežė į veterinarijos gydyklą didelį jauną sveiką šunį ir taip pat paprašė užmigdyti. Motyvas – daug ėda. Maža to, pasiteiravo, gal gydytojas žino, kurios veislės šuo būtų ekonomiškesnis... Tas neekonomiškas keturkojis dabar gyvena prieglaudoje, tikėdamasis patikti žmogui, neskaičiuojančiam jo kąsnių.

Nepaimsit – pakarsiu

„Mums skambina iš visos Lietuvos, prašydami, siūlydami ar tiesiog reikalaudami priimti šunį, nurodydami įvairiausias priežastis. Jei pasakome, kad dabar nebeturime vietos, grasina: jei nepaimsite – pakarsiu.

Manome, kad į prieglaudas turi ateiti kuo daugiau moksleivių. Jauni žmonės turi išgirsti čia prižiūrimų gyvūnų kraupias gyvenimo istorijas, išmokti užjausti ir padėti. Tikime, kad užaugę tokie vaikai niekada nekankins savo keturkojų augintinių, o juolab nekels rankos prieš žmogų. Kartu sieksime su Lietuvos gyvūnų globos draugija atnaujinti mokyklose mokinių švietimą apie gyvūnų globą, jų gerovę“, – neslėpė vilčių ir planų P.Boreika.

Gyvybė išsaugoma

Savanorių ir rėmėjų pastangomis veikiantys gyvūnų globos namai „Penkta koja“ ypatingi tuo, kad čia priglausti gyvūnai nežudomi – jie laukia naujo šeimininko tiek, kiek reikės. Todėl yra ir po metus ar ilgiau čia gyvenančių keturkojų.

Ypač sunku iš globos namų išsikapstyti vyresnio amžiaus šunims – į juos retai krypsta prieglaudos lankytojų žvilgsniai. Gal tokiems keturkojams nelaimėliams senti bus patogiau Kauno rajone, Linksmakalnyje, kur „Penkta koja“ remontuoja didžiulį pastatą, tikėdamasi jame įrengti modernią prieglaudą.

„Šioje prieglaudoje bus veterinarijos gydytojo kabinetas, pagal europinius standartus įrengti vidaus ir lauko voljerai. Dalį patalpų skirsime Dienos centrui, į kurį galės ateiti visi norintieji mums kuo nors padėti. Čia bus priimamos moksleivių grupės. Beje, yra šeimų, kurios neturi sąlygų augintiniams namuose laikyti, nors vaikas ir labai norėtų keturkojo draugo. Tokie vaikai galės kompensuoti savo norą turėti šunį, besirūpindamas mūsų globos namuose benamiais keturkojais“, – aiškino A.Volockytė.

Dėkoja ir tikisi

„Penkta koja“ už įsigytą su žeme pastatą šių metų lapkritį sumokėjo 92 tūkst. litų, iš kurių 52 tūkst. gavo iš gyventojų paskirtų 2 proc. pajamų mokesčio. Dar 10 tūkst. litų skyrė bendrovė „Lytagra“, o likusius 30 tūkst. litų teko pasiskolinti.

Dabar „Penktai kojai“ reikia ne tik finansinės paramos, bet ir įvairių statybinių medžiagų, talkininkų atliekant remonto darbus. Jei būtų sulaukta rimto visuomenės supratimo, vasarą prasidėtų didysis šunų perkraustymas į stacionarius globos namus.

Norintieji ir galintieji suteikti vilties „Penktos kojos“ steigėjams ir jų globotiniams, prašomi paskambinti šiai organizacijai 8 685 42 471, 8 685 20 133 arba kreiptis e. paštu info@penktakoja.lt.

Galinčiuosius skirti 2 proc. GPM (gyventojų pajamų mokestis) prašom skambinti anksčiau nurodytais telefonais arba rašyti e. paštu 2proc@penktakoja.lt.

„Penkta koja“, visiškai priklausydama nuo visuomenės širdies gerumo, ypač dėkoja savanoriškai kasdien talkinantiems žmonėms, bendrovėms „Merula“, „Lytagra“, „Žalvaris“, „Business Partner group“, „Kernita“, „Varžtų pasaulis“, „Saint–Gobain statybos gaminiai“ ir jų vadovams bei daugybei pavienių rėmėjų, tarp kurių yra ir paprastų pensininkų, studentų, profesorių, verslininkų, valdininkų.

Dosniausių rėmėjų pavardės bus aukso raidėmis įrašytos vardinėse plytose, kurios bus įmūrytos į dabar restauruojamo prieglaudos pastato sieną

Organizacija pasivadino „Penkta koja“ todėl, kad ji globoja būtent „penktas kojas“ – nebereikalingus namuose ir išmetamus laukan gyvūnus, kurie atvežami iš visos Lietuvos ir net iš valstybinių karantinavimo tarnybų, kur keturkojai būtų sulaukę tik mirties.