Paslaptingoji A. Zuoko knyga - vis dar stalčiuje (interviu)

Penktadienį sukanka lygiai dveji metai, kai prie Vilniaus vairo stojo naujoji valdžia, o jos priešakyje – jau trečią kartą meru išrinktas Artūras Zuokas. Jo teigimu, didelių pokyčių neįvyko, tačiau skirtumas tarp buvusių ir šios kadencijos ryškus.

Kaip prasideda ir baigiasi mero diena, kiek laiko skiria sau ir šeimai, kas laukia vilniečių šiais metais ir ar svarsto apie dar vieną mero kadenciją ar net prezidento postą, „Vilniaus diena“ kalbėjosi su sostinės vadovu A.Zuoku.

– Mere, kokia jūsų dienotvarkė?

– Keliuosi apie šeštą, peržiūriu paštą, internete paskaitau naujienas, padarau trumpą mankštą. Paskui jau keliasi šeima, padarau vaikams kakavos, žmonai kavos į lovą atnešu. Jau atšilo oras, į darbą važiuoju riedžiu, stengiuosi išvažiuoti anksčiau. Pakeliui įsijungęs „iPhone’ą“ mokausi italų kalbos, pažiūriu, kaip atrodo miestas. Biure iš ryto vyksta pasirengimas darbo dienai: dokumentai, susitikimai, paskui jau prasideda darbiniai posėdžiai, susitikimai iki pat vėlumos. Namo grįžtu įvairiai, priklauso nuo renginių, įsipareigojimų, kartais aštuntą, kartais dešimtą vakaro. Praėjusią savaitę su Varšuvos mere dalyvaudamas koncerte Nacionalinėje filharmonijoje pasitikslinau jos, kokia šiandien diena. Ji sako: „Ketvirtadienis.“ O man atrodė, kad dar tik pirmadienis prasidėjo. Savaitė prabėga nepastebimai.

– Ar žmona nepyksta, kad daugiau laiko skiriate miestui nei šeimai?

– Žmona jau įpratusi. Žino, kad toks gyvenimo ritmas. Kita vertus, ji pati aktyvi, turi daug visuomeninių įsipareigojimų. Dažnai būna, kad susitinkame tik vakarais ir savaitgaliais. Mūsų gyvenimas – kaip du laivai, plaukiantys didžiulėje jūroje, bet nebūtinai šalia vienas kito. Stengiamės, kad sekmadienis būtų skirtas tik šeimai. Nieko nedaryti yra geriausias užsiėmimas (šypsosi). Man patinka itališkas posakis „dolce far niente“, reiškiantis malonumą nieko neveikti. Klausaisi muzikos, vaikštai basas namuose, paskaitai ką nors, be jokio plano, be jokios darbotvarkės.

– Esate labai užsiėmęs, kaip namie pasiskirstote darbus? Ar turite laiko namų ūkiui?

– Turiu. Mano darbas yra ryte iš indaplovės išimti indus, savaitgalį stengiuosi padaryti vakarienę, kartais net labai didelis noras yra ką nors namie padaryti, sutvarkyti. Tai tam tikra poilsio forma arba įprasto darbo ritmo pakeitimas.

– Užsiminėt apie mankštą, kadaise užsiėmėt taiči. Darote vis dar tą pačią?

– Mano mankšta skirtinga – taiči, jogos ir jėgos pratimų miksas. Atradau jogos pratimų, kurie man labai patinka.

– Kiek laiko skiriate miegui?

– Man daug nereikia. Tikrai užtenka šešių valandų. Miegoti einu apie dvyliktą, šeštą, prieš šešias galiu keltis be žadintuvo, įskaitant ir savaitgalius.

– Rašėt knygą...

– Parašiau (šypsosi).

– Kada mes ją išvysime?

– Nežinau (šypsosi). Ją parašiau jau seniai, dėl vienokių ar kitokių politinių motyvų, galbūt nenoro sukelti kokių nors diskusijų ji guli stalčiuje. Kartais panaudoju jos fragmentų savo interneto puslapyje. Kai tik sustoji, koks nors momentas prabėga, reikia knygą pildyti. Reikia apsispręsti, čia vienas laikotarpis, čia kitas, kad nereiktų nuolat papildomai rašyti, nes laikas bėga ir įvykių atsiranda. Knygą apie savo aktyvesnį laikotarpį nuo gyvenimo pradžios iki dviejų kadencijų pabaigos turiu parašęs, tik neapsisprendžiu, kada reikėtų paleisti ją į gyvenimą.

– Esate išbandęs daug transporto priemonių, dabar vėl išsitraukėt riedį. Kuri jų arčiausiai širdies?

– Žinot, esu įvairus žmogus ir mano pomėgiai įvairūs. Vasarą man visiškai užtenka riedžio ir dviračio. Riedis yra puiki transporto priemonė, naudoju jį gal jau šešerius metus, na nebent smarkiai lyja, bet ir tai turiu įsidėjęs ilgą lietpaltį, reikalui esant galiu važiuoti ir per lietų. Žiemą važinėju automobiliu su vairuotoju, bet atradau keletą puikių ir viešojo transporto maršrutų, kurie man labai patogūs.

Miestas man niekada nebuvo skyręs tarnybinio automobilio, per ankstesnes ir šią kadencijas važinėju su savo. Šiuo metu važinėju „Volkswagen“ markės mikroautobusiuku, nes patogu, didesnis. Man nelabai patinka vadinamieji limuzinai, esu gana aukštas, o juose važiuoti sėdint gale, kaip reikalauja protokolas, nepatogu. Kalbant apie automobilius, esu visureigių šalininkas.

– Turite daug įsipareigojimų, atsakomybių, kas geriausiai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti?

– Esu išsiugdęs tokią savybę – perjungti funkcijas: dabar būsiu piktas, dabar linksmas, dabar liūdnas ir pan. Daug reiškia muzika, įdomus bendravimas su žmonėmis ne apie reikalus. O geriausiai atsipalaiduoju kelioms dienoms išvykęs į užsienį. Lietuvoje man kur nors išeiti, išvažiuoti neįmanoma, nebent į kokią sodybą pasislėpti.

Išvykęs į užsienį – vienas, nes reikia skirti laiko pabūti vienam – viską darau ekspromtu. Atsikeli ryte, išeini pasivaikščioti po kokį miestelį, ten niekas tavęs nepažįsta. Turiu profesinę ligą, visada apžiūriu, kas ir kaip padaryta. Negaliu pasivaikščioti Vilniuje, nes iškart fiksuoju visas problemas. Teikiu didelę reikšmę automobilių statymui, nes visąlaik apie miestą sprendžiu iš automobilių statymo kultūros. Jei kur nors nuvažiavęs matau, kad automobiliai stovi ant šaligatvio ir žmonėms tenka mašinas apeiti, vadinasi, ir to miesto valdžia netoliaregiška, ir miesto gyventojų kultūra žema, nes jie negina savo teisių. Mes šiemet tam skirsime labai daug dėmesio, nes nuo to prasideda kultūra.

– Kalbant apie planus, kas laukia vilniečių šiais metais?

– Gražūs, pozityvūs dalykai, naudingi miestui. Džiaugiuosi, kad gerai sekasi darbas su šia Vyriausybe, kuri visiškai kitaip žiūri į vadovavimą, ūkininkavimą, sprendimų priėmimą, miesto problemas.

Šiemet imamės sunkaus uždavinio – transporto sistemos pertvarkos. Tai neišvengiama, nes turime sistemą, kurios nepajėgiame finansiškai išlaikyti. Tai bus sunkus man kaip miesto vadovui laikotarpis, bet, tikiuosi, miestiečiai tai supras ir po kurio laiko įvertins.

Turim didžiulį iššūkį – didinti darželių vietų skaičių. Reikalinga tam tikra ir švietimo sistemos pertvarka, kad darželiai, kurie naudojami kitoms paslaugoms, būtų grąžinti vilniečiams. Tikimės, kaip ir žadėjome, kad iki metų pabaigos vietų deficitas juose gerokai sumažės. Džiaugiuosi, kad Vilniuje yra vaikų, kad gimsta vaikų, nes miestui kaip niekad reikia gyventojų.

Šiais metais Vilniuje matysime daug kranų ir statybų, bus atidarytas prekybos centras „Ikea“, pagaliau atsigauna biurų rinka, atsiranda gražių naujų projektų dešiniajame Neries krante, turėsime projektų, susijusių su mūsų žaliaisiais plotais, parkais, jų tvarkymu. Miestas įgauna pagreitį ir norėtųsi, kad jis didėtų, kad mes tikrai būtume matomi Europoje.

O kas bus ateityje, gal kada kitą kartą pasakysiu. Esu išmokytas gyvenimo, kad jeigu tik pasakome, ką norime daryti, kokį projektą ar idėją, dar nebaigus sakinio prasideda trukdymas, kritika ir maišymas. Taigi kol kas gal geriau mes tyliai darysime, o paskui apie tai pasišnekėsime.

– Kokios reakcijos dažniausiai sulaukiate susitikimuose su vilniečiais?

– Absoliuti dauguma susitikimų yra geranoriški ir teigiami. Labai nedidelė dalis susitikimų, kuriuose juntamas priešiškumas ir diskusija dėl argumentų ar paties fakto nevyksta, bet reiškiasi išankstinis nusistatymas, dažniausiai susijęs su politine konkurencija.

Gyventojų priėmimas visada yra sunki diena, nes žmonės ateina su labai įvairiomis problemomis. Kai kurios žmogiškai labai suprantamos, deja, jų negalima išspręsti, nes neleidžia įstatymai ar kiti dalykai. Kiti žmonės mėgina gudrauti, gauti sau naudos, nors bando tai parodyti visai kitaip, tada nuvili žmogų tokiu atsakymu: „Atsiprašau, mes negalime iš visuomenės sąskaitos padaryti jūsų laimingesnio.“ Aišku, tas žmogus būna nepatenkintas. Kiti išsako geros darbinės kritikos, kur gatvė nesutvarkyta ir pan.

Beje, įvesime tokią naujovę: pradėjus tvarkyti gatvę šalia stovės žymuo, kur bus nurodyta data, – darbų pradžia ir pabaiga. Jei laikas bus pasibaigęs, gyventojai tikrai informuos mus, kad paslaugų teikėjai jau turėjo būti baigę darbus, bet nebaigė. Taip miestiečiai padės geriau kontroliuoti darbų kokybę ir atlikimą. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju gyventojai gana aktyvūs. Tiesa, kartais iš mūsų reikalaujama tokių paslaugų, kurių kokybės lygmens nepasiekia net privatus verslas. Kita vertus, tai, kad vilniečiai tokie reiklūs, skatina ir mus pasitempti.

– Kaip vertinate Vilniaus miesto tarybos darbą?

– Valdančioji koalicija dirba tikrai sklandžiai. Žinoma, daugiau reikia diskusijų, daugiau suderinti skirtingų nuomonių, nes koalicija didelė. Tam reikia laiko, aiškinimo, sutarimo. Bet vertinčiau, kad tikrai dirbame sklandžiai ir neblogai.

– Nors dar liko pusė kadencijos, gal jau kilo minčių ir dėl ateinančios, – ar ketinate vėl kandidatuoti į mero postą?

– Kad dar net klausimas toks nebuvo kilęs (šypsosi). Dar anksti galvoti, kas bus po dvejų metų. Šiandien tiek mano, tiek mano kolegų uždaviniai labai aiškūs, turime daug ambicingų planų, tam tikrų problemų, kurias turime spręsti. Norisi vieno, kad tą laikotarpį išnaudotume kuo efektyviau miesto ir Lietuvos labui. Nes Vilnius buvo praradęs savo dinamiką, o šiandien man malonu matyti, kai, pavyzdžiui, „The New York Times“ parašo, kad Vilnius yra vienas geriausiai valdomų didmiesčių pasaulyje. Tai pripažinimas, smagu, kad pastebi iš šono.

– O kaip dėl ambicijų kandidatuoti į prezidentus?

– (Šypsosi) Nežinau, kas čia yra nutikę, bet šį klausimą per savaitę girdžiu po du tris kartus. Ieškojau kandidato.

– Radot?

– Buvo keletas, su kuriais buvome pradėję kalbėti, bet jie jau yra viešai pareiškę, kad nekandidatuos šiuose rinkimuose. Suprantama, prezidento pozicija labai svarbi. Ir Europos šalis turi turėti prezidentą, kuris išlaisvina žmonių kūrybines galias, nuteikia optimistiškai, paskatina veikti ir leidžia suklysti veikiant. Tokio reikėtų kandidato.

– Galbūt jums tas klausimas užduodamas dažnai, nes yra manančių, kad būtumėte tinkamas kandidatas?

– Nenorėčiau apie tai diskutuoti (šypteli).

 


Vizitinė kortelė


Artūras Zuokas

Gimė 1968 m. vasario 21 d. Kaune.

1986 m. baigė Jonavos profesinę technikos mokyklą, elektros įrenginių priežiūros šaltkalvio specialybę.

1998 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, stažavo JAV, Vokietijoje, Švedijoje.

1992–1994 m. dirbo „Worldwide Television News“ žurnalistu, specialiuoju korespondentu Maskvoje, Karabache, Čečėnijoje, Abchazijoje, Irake. Vėliau užsiėmė verslu, visuomenine veikla.

1997–1998 m. buvo Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus rinkimų štabo narys.

1999 m. tapo Lietuvos liberalų sąjungos vicepirmininku, 2000 m. – sąjungos Centrinio rinkimų štabo vadovu.

Nuo 2003 m. – Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas (2005 m. nuo partijos atskilusi kita politinė jėga – Lietuvos liberalų sąjūdis).

2010 m. pasitraukė iš Liberalų ir centro sąjungos.

2010 m. įkūrė visuomeninį judėjimą „Taip“, dabar yra jos pirmininkas.

2000 m. pirmąkart išrinktas Vilniaus meru, juo buvo iki 2003 m., antrąkart - 2003–2007 m. kadenciją, trečiąkart Vilniui ėmėsi vadovauti nuo 2011 m. ir tai daro iki dabar.

Žmona Agnė Zuokienė, vaikai Gabrielė (1993 m.) Domantas (1995 m.) Emilija (2005 m.).

Moka anglų, vokiečių, rusų kalbas.

Pomėgiai: buriavimas, lauko tenisas, fotografija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vytas

Vytas portretas
kaip gerai, kad laiku isvykau is Vilniaus- toliau nuo zuokisku avantiuru.

Jeronimas

Jeronimas portretas
Pirmiausia ,mere, svarstykite ar išbūsite meru visą kadenciją.Kitos kadencijos Jums nematyti, kaip ir Prezidento posto.Manau, kad per visokias pristeigtas savivaldybės įmonėles plaunate mūsų pinigėlius, o transporto reformą kuriate tik tam, kad pabranginti transportą ir jį sunaikinti.Pateiktos schemos rodo, kaip vilniečiai kentės dėl tos reformos, bet gal susiprotės ir ją uždraus.Juk vilniečių žodis svariausias, nes jie žino ko jiems reikia, o Zuokas tik vilniečių tarnas, išrinktas per klaidą.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių