Pasakos motyvus iliustruoja sovietinis palikimas

Knygynuose jau pasirodė naujausia įvairių premijų laureatės, žinomos prozininkės, poetės ir dramaturgės Renatos Šerelytės knyga „Mėlynbarzdžio vaikai". Vakar autorė viename „Pegaso" knygynų susitiko su gerbėjais.

Asmeninė patirtis, praėjusio šimtmečio ideologijos šešėliai ir žinomos pasakos motyvai. Tokias paraleles savo trečiajame romane sujungė viena talentingiausių šių dienų Lietuvos rašytojų. Plunksnos meistrė į 216 puslapių taip pat sudėjo meilės, mirties ir išsiilgtos laimės temas. Pasakojime galima rasti visą niūrią sovietų laikų kasdienybę, nuspalvintą tokiais išsireiškimais kaip „voronokas" ar „govorilka". „Meilės ir mirties būsenos nepaklūsta laikui. Šiandien mes daug knygų perskaitome abejingai ir jos nepaliečia mūsų širdies. Noriu, kad žmogus skaitytų ir susimąstytų", - savo knygos skaitytojams linkėjo rašytoja.

- "Knygos pavadinimas tarsi pretenduoja į vaikišką auditoriją. Tačiau "Mėlynbarzdžio vaikai" - romanas susaugusiems. Vis dėlto, apie ką ši knyga?", - paklausiau autorės.

- Archetipinė pasaka apie Mėlynabarzdį pakankamai baisi. Jei vaikams ją pateiktumėme nepagražintą - būtų labai baisu. Juk pamenate, pasakoje veiksmas sukasi apie Mėlynbarzdį ir uždraustą kambarį. Stuomeningo herojaus su mėlyna barzda žmonos už smalsumą tame kambaryje palieka savo galvas. Broliai kariškiai išvaduoja paskutinę žmoną iš Mėlynabarzdžio nagų. Mano knygoje pasakos motyvas - simboliškas. Tuo pačiu, romanas nėra sumodernintas Šarlio Pero ar kitų autorių pasakos variantas.

- Ką iš minėtų herojų knygoje ras jūsų skaitytojai?

- Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į numeraciją. Knygoje rasite tris skyrius. Jie svarbūs todėl, kad romane veikia trys pasakotojai. Šeimos istorija pasakojama motinos, dukters ir sūnaus lūpomis. Istorija ta pati, bet žvilgsnis kitas. Ten bus ir tragikomedijos, ir meilės, ir mirties motyvų. Mėlynbarzdis - šeimos patėvis, kuris įkūnija ne tik baisų pasakos personažą, bet ir Sovietų sistemos paradoksus. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Pati ideologijos gniaužtuose pragyvenau beveik 20 metų. Knygoje asmeninė patirtis virto laikmečio apibendrinimais.

Daugiau apie R.Šerelytę ir naują jos knygą skaitykite pirmadienio dienraštyje „Vilniaus diena“.