Parodoje - „švytintys ir spindintys portretai“

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Lili Paškauskaitės švytintys ir spindintys portretai“.

Lili Janina Paškauskaitė 1951 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – VDA), įgijo dailininkės grafikės specialybę. Nuo 1949 m. dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse dailės parodose. Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1967). Nuo 1952 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Dailininkė dirbo lakštinės ir knyginės grafikos srityse, sukūrė daug visuomenės veikėjų, menininkų portretų: ciklas „Kultūros ir meno darbuotojai“ (1953–1961), „Mokslininkų portretai“ (1968–1985), iliustravo knygų (J. Marcinkevičiaus „Sena abėcėlė“, 1969; A. Baltakio „Akimirkos“, 1970).

Parodoje „Lili Paškauskaitės švytintys ir spindintys portretai“ lankytojams pristatomi 46 grafikės kūriniai (21 – iš dailininkės dirbtuvės, 25 – iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių).

Pasak parodos kuratorės Ramutės Rachlevičiūtės, „grafikės Lili Janinos Paškauskaitės kūryba – unikalus puslapis Lietuvos dailės istorijoje. Nieko nedariusi pusiau ar po truputį, kaip itin taikliai įvertino viena jos kolegė, menininkė mums yra perfekcionistės meninėje kūryboje pavyzdys, kėlusi sau ir savo kolegoms maksimalius meninius reikalavimus.

Nesiblaškiusi, neabejojusi ir įtikėjusi estampo bei sausos adatos technikos privalumais, ji itin susikaupusi kūrė portretus. Menininkės preciziška technika, racionali, intelektuali portretuojamųjų interpretacija itin tiko pasirinktiems mokslininkams.“

Parodoje pristatomi mokslininkų: chemiko R. Šarmaičio, 1968; geografo K. Bieliuko, 1973, botaniko A. Minkevičiaus, 1973 ir menininkų: dainininko K. Petrausko (1955) bei dailininko J. Kuzminskio, portretai. Vyrų portretų ciklus papildo keli moterų atvaizdai – balerinos G. Sabaliauskaitės portretas, du dailininkės autoportretai. Iš ankstyvojo grafikės kūrybos laikotarpio – moterų darbininkių portretai.

Parodos rengėjai tikisi, kad lankytojus ypač sudomins trijų dalių M. Šalkausko portretas, nes tai kone vienintelis bandymas grafikoje portretuojamą asmenį pavaizduoti natūralaus dydžio ir visu ūgiu.

Ne mažiau įdomūs ir gaisrininkų portretai, gaisrinės vaizdai.

Portretų ciklą parodoje papildo Vilniaus peizažai, „Vilniaus“ triptikas (1965), kur taip jaukiai ir įtikinamai jungiasi sena ir nauja. Parodoje taip pat eksponuojami keli japoniškai subtilūs natiurmortai – su vyšnių šakele, su žvake (1965).


Šiame straipsnyje: lili paškauskaitė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių