Paplūdimiuose – ir tvarka, ir „buduliai“

Saulėti orai vilioja vilniečius į gamtą. Žmonės paplūdimius renkasi pagal savo skonį – vieniems širdis liepia ieškoti laukinės gamtos, kiti malonumus nori derinti su miestietišku komfortu.

Pavojingi atrakcionai

Tikri laukinės gamtos mėgėjai važiuodami Nemenčinės plentu turėtų nepraleisti progos užsukti į  Balžio, dar vadinamo Šilo, ežero paplūdimius. Bet kokios žmogaus veiklos vaisius čia baigia pasiglemžti gamta.

Nors važiuojant Nemenčinės plentu reklama melsvame fone ragina užsukti į atrakcionų parką, to daryti jokiu būdu nerekomenduojame. Mat atrakcionu vadinamas įrenginys rūdija ir net gali kelti pavojų žmonių gyvybei. Ant pakylos, nuo kurios mėlynu vamzdžiu būtų reikėję leistis į vandenį, užlipti nesunku, tačiau viršuje tarp ištrupėjusių lentų žioji pusės metro pločio plyšiai.

Lyg po karo atrodo ir kiti aplinkiniai statiniai. Buvę kavinių ar kiti neaiškios paskirties namukai išdaužytais langais, pilna alaus butelių šukių, matyti laužaviečių ženklai. Šiukšlės tiesiog verčiasi iš šiukšliadėžių, nemažai jų mėtosi ir palei visą paplūdimį.

Čia daugiau nei prie kitų Vilniaus paplūdimių galima pamatyti ir "budulių". Jiems pramogų paežerėje netrūksta. Vienintelė problema – alaus stoka, artimiausia parduotuvė net už trijų kilometrų. Poilsiautojams prie Šilo ežero jokių paslaugų neteikiama.

Esamos persirengimo kabinos metalinės, galbūt todėl jų niekas dar nesulaužė. Vis dėlto apdeginti ir apipaišyti spėta beveik visas iš jų.

Nors žmogaus rankomis kurtų pramogų čia nėra, vis dėlto tai vieta, kur galima pailsėti nuo miesto šurmulio, ir pavyzdžiui, ramiai pažvejoti.

"Aš tik mašina atvažiuoju. Yra kažkokie autobusai, kažkokia stotelė, bet kaip kas čia važiuoja, nežinau. Žuvies galėtų būti daugiau, ir alaus kioskas šalia", – svajojo pavėsyje prigulęs poilsiautojas Tomašas.

Pasiekiamiausia vieta

Saulė veja žmones link šiek tiek vėsesnio upės vandens – į Valakampių paplūdimius. Dienraščio kalbinti poilsiautojai tikino jokių pretenzijų ir pastabų dėl  paplūdimio neturintys. Viskas, kas padaryta, padaryta gerai.

"Tik mašalai kažkokie puola, o šiaip viskas gerai", – lakoniškai tarstelėjo viena Valakampių paplūdimį mėgstanti vilnietė.

Paplūdimio prieigose yra nuo 11 val. ryto iki, padavėjos žodžiais tariant, "paskutinio kliento" dirbanti kavinė. Be to, žmonės maisto pasigaminti gali ir patys. Paplūdimyje įrengtos kelios laužavietės.

Vienintelė problema – itin maža automobilių stovėjimo aikštelė ir nenušienauta žolė. Neskaitant šio trūkumo, poilsiavietę galima vadinti pavyzdine – šiukšliadėžių netrūksta, šiukšlių aplink taip pat beveik nesimėto.

Poilsiautojams pakanka ir pramogų. Čia galima žaisti tinklinį, futbolą, yra vaikų žaidimo aikštelių. Atvykti viešuoju transportu į šią vietą ne bėda – Valakampiai nuo miesto centro vos už septynių kilometrų.

Gelbėtojai budi

Žaliųjų ežerų poilsiavietė atrodo bene saugiausia. Priėjus prie vandens pirmiausia į akis krenta gelbėtojų namelis ir stendas, kuriame užfiksuota vandens ir oro temperatūra. Kiekvieną rytą, daugmaž nuo 10 val., galima ateiti pasigrožėti baidarių lenktynėmis, vasarą čia kasdien treniruojasi Lietuvos sportininkai.

Lankytojai taip pat gali išsinuomoti vandens dviračių, valčių. Kiemsargis kas rytą atvyksta surinkti šiukšlių, tad ežero pakrantės švarios.

Tiesa, yra viena bėda – sunku pasistatyti automobilį. Nors aikštelė nemaža, Žalieji ežerai tiek mėgstami vilniečių, kad įsisprausti tiesiog neįmanoma. Užstatyta būna ne tik visa aikštelė, bet ir jos prieigos – automobiliais nusėtos visos pakelės iki pat Žaliųjų ežerų gatvės.

"Mažiausia avarija – ir čia spūstis vos ne porai dienų. Tai pagrindinė mūsų problema, o šiaip visus kviečiame atvykti. Ypatingų atrakcionų nėra, tačiau visos vasariškos pramogos laukia jūsų", – gyrė savo globojamą paplūdimį Žaliųjų ežerų gelbėjimo stotyje dirbantis vaikinas.

Autobusai į Žaliuosius ežerus važiuoja ne itin dažnai, daugmaž kas valandą.

Salotė – miestiečių Meka

Pilaitės mikrorajono pašonėje įsikūrusioje Salotėje – žmonių knibždėlynas. Ežerui "pasisekė atsidurti" bene tankiausiai gyvenamų Vilniaus mikrorajonų apsuptyje. Tai ranka pasiekiama vandenvietė Pilaitės, Justiniškių, Viršuliškių, Pašilaičių, Fabijoniškių, Lazdynų mikrorajonų gyventojams.

Nors dviračiai populiarėja, vis dar nemažai vilniečių prie Salotės važiuoja automobiliais. Kepinant saulei transporto priemonių paežerėje susigrūda šimtai, bet stovėjimo vietos – ne bėda.

Pakrantėje poilsiaujantys žmonės ežero infrastruktūra nesiskundžia. Čia pat yra kavinė, kur, kaip skelbia užrašas, yra "kibinai išsinešimui", visoje pakrantėje matyti švaraus smėlio sluoksnis, veikia vaikų atrakcionai su pripučiamu batutu. Kaip ir kituose paplūdimiuose, galima žaisti tinklinį.

Kiekvienas, turintis progą, stengiasi ištrūkti už miesto, bet jei laiko nėra ir labai norisi atsigaivinti, išsigelbėjimas čia pat – Salotėje.