Naktinė prekyba alkoholiu – draudimai tik dėl akių

Savaitgalio naktį "Vilniaus dienos" žurnalistai įsitikino, kad įsigyti butelaitį kitą alkoholio – jokia bėda. Kone kiekvienas sostinės mikrorajonas turi savo "nočnyką", kur lankosi toli gražu ne vien girtuokliai.

Grotuotas langelis, aplūžęs staliukas, pelėsiu atsiduodantis čeburekas užkandai ir keliolika pigaus "bambalinio" alaus ištroškusių raudonanosių eilė – tai tik viena pusė naktinės prekybos alkoholiu. Jaunos porelės, kostiumuoti vyriškiai iki paryčių perka alų midų, o faktas, kad naktimis prekiauti alkoholiu draudžiama, kelia juoką ir pirkėjams, ir pardavėjams.

Nespėja aptarnauti klientų

Pusiaukelėje tarp "Vingio" kino teatro ir "Rimi" parduotuvės visą parą veikianti picerija "Adriva" vos laikrodžiui išmušus 22 val. negali atsiginti alkoholio pirkėjų. Matyt, daugelio vilniečių biologinis laikrodis niekaip nesitaiksto su alkoholio įsigyti nakties metu draudžiančiu įstatymu.

Todėl ir skuba miestiečiai ten, kur vilioja magiškas užrašas "Visą parą". O kaip vijurkas besisukanti pardavėja vos spėja aptarnauti vidun plūstančius klientus.

10, 15 skardinių alaus, butelis ar du degtinės, brendis, spirituotas vynas. Per 20 minučių pavyko priskaičiuoti bemaž 50 paties įvairiausio socialinio statuso pirkėjų. Tik vienas jų, daugmaž 30 metų vyriškis, užsisakė picą išsinešti. Visi kiti apsiribojo vien alkoholiu. Kokius antpelnius iš naktinės prekybos užsidirba tokia "picerija", lieka tik spėlioti.

Mėlynanosių beveik nėra

Gal taupant laiką, o gal tiesiog esant nebyliam vartotojo ir pardavėjo sutarimui, nė vienas butelis gėrimo paduodamas klientui nebuvo atidaromas. Alaus skardinės į kliento paslaugiai paruoštą maišą keliaudavo nė neprisiliesdamos prie prekystalio. Tas pats atsitikdavo ir su kitais gėrimais.

Nors įstatymai reikalauja, kad kavinėse išsinešti parduodamas alkoholis būtų įteikiamas atidarytas, realybėje viskas kitaip. Atliekant žurnalistinį tyrimą visuose aštuoniuose aplankytose baruose buteliai į maišus keliavo uždaryti – niekas nesiskubino gėrimų vartoti prie čia pat stovinčio stalelio su keletu kėdžių.

Nors prekyvietėse ir pavyko pastebėti vieną kitą kretantį mėlynanosį, tokia publika toli gražu nesudarė nė dešimtadalio lankytojų. Naktimis alkoholį perka jaunimėlis, tvarkingos porelės, pavieniai vidutinio amžiaus kostiumuoti vyriškiai.

Užupis – blaivybės respublika

Po pusvalandžio, praleisto "Adrivoje", nusprendėme apsilankyti sostinės mero valdose – Užupyje. Nežinia, ar mero Artūro Zuoko grasinimai susidoroti su naktine prekyba alkoholiu, ar laisvos respublikos dvasia, tačiau Užupyje net vos ant kojų pastovintys praeiviai prisipažino, kad alkoholio čia po dešimtos vakaro nerasi.

It musę kandę liko ir žurnalistai. Visi praeiviai alaus ištroškusius kreipė į "Ikiuko" parduotuvę, bet pažvelgę į laikrodį tik gūžčiodavo pečiais. "Į centrą, tik į centrą. Arčiau niekur nerasite, Užupyje tokių vietų seniai nebėra", – netikėtai gavome patarimą iš šalies.

Į centrą, tai į centrą. Po neatsiginančios lankytojų "Adrivos" Vilniaus gatvėje įsikūrusioje užkandinėje "Kebabai" – vargo vakarienė. Dvi už prekystalio nosis pakabinusios pardavėjos negausiam lankytojui būriui tegalėjo pasiūlyti alaus, sidro ir kitų "mažaverčių" vos keleto laipsnių alkoholinių gėrimų.

Tad nenuostabu, kad ir eilių čia aptikti nepavyko. Nors tas pats pažeidimas padarytas ir čia – keletui klientų parduotas alus išsinešti nebuvo atidarytas. Nieko įdomaus daugiau nepastebėję, nusprendėme naktinę prekybą stebėti stoties rajone – sostinės raudonųjų žibintų kvartale.

Kadaise populiari buvusi alkoholio parduotuvėlė Pylimo gatvėje priešais 3-iąjį policijos komisariatą šiandien taip pat "baras". Tačiau kuo jis skiriasi nuo anuometės parduotuvės, sunku pasakyti. Nauja čia greičiausiai tik nudrengtas staliukas ir, žinoma, naktį prekiauti leidžianti baro licencija. Skambus pavadinimas "Visą parą" užsilikęs nuo senų laikų. Nemaloniai nustebina tik kainos – jos mažesnės nei kavinėje, bet toli gražu ne kaip parduotuvėje. Už "Švyturio ekstrą" čia prašoma 3,49 lito, kituose aplankytuose "baruose" panašus gėrimas įvertintas 50–80 centų pigiau.

"Taip yra dar vienas nočnikas Sodų gatvėje, bet ten dar brangiau. Tad, pacanas, pasirinkimas pas tave nekoks, tik tarp brangiai ir dar brangiau", – aiškino netoli besitrinanti lengvai įkaušusių vyriškių trijulė. Patys priestočių gyventojai prisipažino, kad "degant vamzdžiams" gaisro gesinti skuba į pigią parduotuvę – kavinę kitoje geležinkelio pusėje, Dzūkų gatvėje.

Savo veiklos neslepia

Sodų gatvės "nočnyko" darbuotojos net neslėpė, kad dirba parduotuvėje. Į paprastą klausimą, ar dirba ši parduotuvė, jos tvirtai atsakė "taip" ir dar patikino: "Kainos pas mus kaip parduotuvėje."

Kadangi lankytojų čia nebuvo, eksperimentui patvirtinti nutarėme įsigyti alaus. Skardinė brangiausio alučio stoties rajone – mūsų rankose. Galima neštis. Šviežut šviežutėlis, ir vėl – neatidarytas.

Su atgaiva žadančiu skysčiu rankose palikome lietuviškąjį Monmartrą – naktinių plaštakių nusėtomis pakampėmis ir čia pat automobilyje romantiškai besiglamonėjančių policininko ir policininkės porele.

Stebuklų laukas prie turgaus

Jau po vidurnakčio atsidūrėme Kalvarijų turgavietės prieigose. Iš karto pastebėjome net du burtažodžius vienas šalia kito: "Kebabai" ir "Visą parą". Toptelėjo mintis, kad kelionės tikslą vainikuojantys "nočnykai" turėtų būti tikras stebuklų laukas Vilniaus mėlynanosiams. Juolab jų čia tikrai netrūksta.

Barai-parduotuvės lankytojus čia pasitinka geraširdiškai – jokių grotų, uždarų patalpų. Nors publika čia tokia, kad grotuotas langelis tikrai praverstų. Prie dienraščio žurnalistų kaipmat prisigretino vyriškis su buteliu lietuviško spirituoto vyno vienoje rankoje ir stikline kitoje, prisistatė esąs Antanas ir įkyriai įkalbinėjo sykiu išgerti.

"Čia yra pasirinkimas. Galima gerti čia ir čia", – į "Visą parą" ir į "Kebabus" rodė vyriškis. "Bet jei nori išgerti kultūringai, tai tada "Kebabai", – mojavo buteliu Antanas ir staiga griebėsi kišenės.

Pasirodo, mums besikalbant vyrui kažkas sugebėjo iš kišenės ištraukti paskutinius 20 litų, kuriuos jis ir buvo suplanavęs praūžti "Kebabuose". Iš pradžių nusiminęs, vėliau jis apatiškai mostelėjo ranka: "Ne pirmas kartas, visko būna", ir nuėjo kalbinti savo kolegų prisijungti.

Čia nusprendėme ir užbaigti savo naktinį turnė. Gerokai po pirmos valandos nakties grįždamas namo Pilaitės mikrorajone ir kildamas liftu namo sutikau kaimyną su trimis skardinėmis alaus rankose. Pasirodo, kad savo "nočnyką" turi ir Pilaitė. Čia pat prekybos centre "Pupa". "O ką, juk alaus visiems reikia", – tarstelėjo buto duris rakindamas kaimynas.