Nacionalinis muziejus pristato ciklą „Lietuvos primityvistai“

Gegužės 20 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma pirmoji ciklo „Lietuvos primityvistai“ paroda.

Joje eksponuojami savamokslių kūrėjų – tapytojos Elenos Viesulaitės-Adomaitienės iš Akmenės paveikslai, kauniečių medžio drožėjų Antano Jusevičiaus ir Adolfo Teresiaus skulptūros ir skulptūrinės kompozicijos.

Jų autoriai, pastebi menotyrininkai, savo kūryboje tęsia lietuvių liaudies tapybos ir drožybos tradicijas, jas praturtindami savitu grožio supratimu ir pajautimu.

A. Jusevičius – tautodailininkas (1993), Pauliaus Galaunės premijos laureatas (1994), Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso prizininkas (1995) ir laureatas (1996). 2005 metais jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Rengia personalines parodas, dalyvauja bendrose parodose, skulptūros simpoziumuose Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Gyvena Kaune.

Gimė 1953 metais. Jaunystėje domėjosi tapyba, keramika. Nuo 1980 metų ėmėsi atnaujinti bažnyčių altorius ir skulptūras. Dirbdamas bažnyčiose susidomėjo drožyba. Pirmieji darbai – krucifiksai, šventųjų skulptūros.

Vėlesnei kūrybai būdingos skulptūrinės kompozicijos, gimstančios jungiant į vieną visumą žmonių, augalų, ir gyvūnijos pasaulį, nestokoja grotesko ir sarkazmo.
Dailininkas yra sukūręs apie 150 didesnių skulptūrų ir skulptūrinių kompozicijų, dalis jų – su eiliuotais aprašymais.

A. Teresius – tautodailininkas (1984), Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys (2005), respublikinės medžio drožėjų darbų konkursinės parodos Lionginui Šepkai atminti laureatas (2001), respublikinio prakartėlių konkurso Rokiškyje laureatas (2004), Lietuvos liaudies kultūros centro nominacijos „Aukso vainikas“ laureatas (2008).

Jo sukurtiems kryžiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, stogastulpiams, antkapiniams paminklams ir skulptūroms suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas (2010). Parodose dalyvauja nuo 1980 metų, savo kūrinius yra eksponavęs 32 personalinėse ir daugelyje respublikinių bei tarptautinių parodų. Gyvena Kauno rajone, Garliavoje.

Gimė 1960 metais. Dar mokykloje mėgo drožinėti, lipdyti iš molio, plastilino. 1975 metais, būdamas penkiolikmetis, talkino meistrams, naktimis atstatinėjusiems sunaikintą Kryžių kalną.

Drožėjas sako neturėjęs mokytojo, suvokimas atėjęs stebint senųjų dievdirbių ir kryždirbių palikimą, dirbant ir kaupiant asmeninę patirtį. Per 30 metų sukūrė apie 350 monumentalių 2–7 metrų aukščio kūrinių Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, JAV, Australijoje ir kitur.

Dvi dešimtis kryžių pastatė Kryžių kalne, trylika skulptūrinių Kryžiaus kelio stočių (1994–1996) Berčiūnuose, Panevėžio rajone. Dalyvavo kuriant trisdešimt penkių skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje.

E. Viesulaitė-Adomaitienė – tautodailininkė tapytoja, respublikinės tautodailės parodos Vilniuje laureatė (1985), liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje laureatė (1987), meno saviveiklos žymūnė (1989), Pauliaus Galaunės (1992) ir Adomo Varno (1992, 1996) premijų laureatė. 2005 metais jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1984 metų dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, kūrybiniuose seminaruose. Gyvena Akmenėje.

Gimė 1930 metais .Pirmą paveikslą nutapė 1983 metais. Šeštą dešimtį pradėjusią namų šeimininkę teptuko imtis paskatino dailės besimokantis sūnus Stasys, padrąsino žinomų Lietuvos primityvisčių Monikos Bičiūnienės ir Petronėlės Gerlikienės pavyzdžiai.

Pirmieji darbai skirti vaikystei, gimtinei, etnografiniam kaimui, kuriame užaugusi autorė atkuria iš atminties pasakojamais siužetais. Paveiksluose įstrigę vaizdai – tarp medžių, žydinčių vešlių pievų, gėlių, vandens telkinių, kalvelių įsikūrusios sodybos, pilnos žaismingų gyventojų. Kai kurių sodybų savininkus įvardija paveikslų pavadinimuose, nors kaimynai tikriausiai atpažintų jas vien iš tikroviškai nupiešto kiemo: gandralizdžio, šulinio, tvoros, tako vingių, tvenkinio ar tiltelio.

E. Adomaitienė yra nutapiusi per 100 paveikslų.