Mokytojams – dėmesys ir kareiviška košė

Profesinę šventę mininčius mokytojus moksleiviai apipylė gėlėmis ir dėmesiu. Pedagogai šią dieną  vieni kitiems linkėjo kantrybės.

Pakeitė pavadinimą

„Čia dirba geriausi mokytojai“, – V.Kuprevičiaus vid. mokyklos languose įspraustos milžiniškos raidės, antradienio rytą iš tolo sveikino į darbą skubančius pedagogus.

Irena Švėgždienė mokyklos durų rankeną tądien klibino viena iš pirmųjų. Nors kelias iki mokymo įstaigos jai žinomas užsimerkus, ji trumpam suabejojo ar nesumaišė adreso – vietoje senojo užrašo, pastatą puošė naujas - „Karo mokykla“.

„Koridoriuje jau trypčiojo dvyliktokai. Prie krūtinės prisegė specialų, šventinį ženkliuką“, – maskuojamomis spalvomis veidus išsipaišę persirengėliai taip, pasak direktorės, pasitiko kiekvieną pedagogą. – Visus norinčiuosius kariškais neštuvais jie buvo pasiruošę nunešti į pamokas.“

Moksleiviai pasirūpino ne tik saugiu pedagogų pristatymu į darbo vietą. Sulyg skambučiu, skelbiančiu ketvirtos pamokos pabaigą, vyresnių klasių mokiniai mokytojams leido pailsėti – pamokų naštą perėmė ant savo pečių. Pedagogai gi buvo pasiųsti į valgyklą, kurioje mėgavosi karšta kareiviška koše ir arbata.

„Tokią dieną malonus bet koks dėmesys. Nesvarbu, gėlės žiedas ar padėkos žodis tai būtų, – I.Švėgždienė prasitarė, kad smagiausia buvo stebėti moksleivius, kuriuos pedagogai vadina neklaužadomis. – Galbūt ne visuomet jie paruošia pamokas, galbūt ne visuomet būna pažangūs, tačiau šventei ruošėsi ypač nuoširdžiai.“

Tobulėja su mokiniais

Matematikos mokytoja Rosita Semelevičienė – mokyklos senbuvė. „Pedagogo duoną kremtu nuo 1966 m. Šioje mokykloje skaičiuoju trisdešimt penktus metus“, – vyresnioji mokytoja savo pasirinkimo nesigailėjo. – Jei laiką kas atsuktų atgal, nieko nekeisčiau. Rinkčiausi tą patį Šiaulių universitetą ir tą pačią specialybę.“

Mokyklos pedagogė taip pat nekeistų. Sentimentus čia jai kelia kiekvienas kampas: aktų salė, kurioje išleista ne viena abiturientų laida, juoda lenta, kurioje ji kasdien sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius.

„Vaikai...kaip gi be jų“, – į savo auklėtines meiliai dirstelėjusi pedagogė neslėpė, kad per keturias dešimtis metų moksleiviai labai pasikeitė. Esą dabar jie tapo drąsesni ir kultūringesni. „Vienai kolegei į kabinetą pro langą įmetė dviratį, – prieš keliolika metų įvykusi incidentą prisiminė pedagogė. – Dabar tokių dalykų nebūna.“

Anksčiau, pasak jos, moksleiviai suolus išmargindavo kiaulių šnipais ir įvairiais, neretai – nešvankiais užrašais, dabar gi pedagogės kabinete inventorius atrodo kaip naujas. Ar laikas keičia mokytojus?

„Žinoma. Kartu su mokiniais mes tobulėjame, – R.Semelevičienė šyptelėjo. – Tiesa, vienas dalykas nesikeičia – kantrybės reikėjo prieš keturias dešimtis metų, reikia ir dabar. To linkiu visiems kolegoms.“

Vertina griežtumą

Tarptautinė Mokytojo diena – šventė pedagogams ir malonus rūpestis moksleiviams. Pastarieji neslėpė - programą Tarptautinei Mokytojo dienai pradėję rengti prieš kelis mėnesius. Išvakarėse darbo buvo daugiausia. Reikėjo ne tik sudėlioti svarbiausius šventės akcentus, bet ir gėlėmis pasirūpinti.

„Norėjome šventę padaryti ir mokytojams, ir sau“, – tikino vienuoliktokė Iveta Drulytė. Pasibaigus oficialiai daliai, pasitenkinimo šypsena moksleivės veide leido suprasti, kad viskas pavyko pagal planą. Rankose spausdamos puokštes švytėjo ir pedagogės.

„Koks turi būti geras mokytojas? Tas, kurio kabineto duris norisi varstyti ne tik per pamokas, bet ir po jų“, – merginos žvilgsnis pakrypo į šalia stovinčią klasės auklėtoją. Pradinėse klasėse simpatizavusi atlaidesniems pedagogams, dabar moksleivė prasitarė galvą lenkianti prieš pedagogus, kurie subara, kai reikia, nenuolaidžiauja.

„Griežtas, bet teisingas – toks turi būti mokytojas“, – vienuoliktokei antrino jos klasės draugės.