L.Stankūnaitė: norisi rėkti, kad tik mane išgirstų (papildyta)

Praėjus beveik penkiems mėnesiams po Kaune įvykdytos dvigubos žmogžudystės, pagrindiniu įtariamuoju laikomo Drąsiaus Kedžio buvusi sugyventinė Laimutė Stankūnaitė pagaliau panoro prabilti.

Trijuose lapuose kompiuteriu surinktame tekste jauna moteris guodžiasi, esą ji yra neturtinga, todėl negalinti savęs apginti visuomenės akyse. Anot jos, pastaruoju metu paisoma tik turtingųjų interesų. Kaip tik tokiais ji laiko ieškomo D.Kedžio artimuosius ir konkrečiai šiuo metu jos dukrą laikinai globojančią buvusio sugyventinio seserį Neringą Venckienę.

„Norisi rėkti, kad tik mane išgirstų. Ir ne vien dėl to, kad būčiau išgirsta, bet kad išgirstumėte ir mano dukrytę“, - savajame laiške rašo L.Stankūnaitė.

Tiesa, reikia nepamiršti, kad dar praėjusių metų pabaigoje pirmąkart viešumoje pasirodžiusi ta pati L.Stankūnaitė visiškai nenorėjo nei „rėkti“, nei paprasčiausiai pabendrauti su žurnalistais. Gruodžio 23-iąją su apsaugininkų ir advokatės (ši talkina ir vieninteliam mergaitės tvirkinimu įtariamam Andriui Ūsui) palyda atvykusi į Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, išgirdui bet kokius žurnalistų klausimus, L.Stankūnaitė piktai atkirsdavo: „Aš pasakiau, kad nieko nekomentuosiu.“

Tiesa, visąlaik ji ištikimai bendravo su viena televizijos laida ir dažniausiai vien tik jai duodavo interviu. Tokios pačios strategijos laikėsi ir L.Stankūnaitės tėvai, neatverdavę savo namų durų į jas pasibeldusiems žurnalistams. Vėliau ji kiek atlyžo ir atvykusi į teismo posėdį dėl dukrelės globos nemėgino išvengti žiniasklaidos atstovų dėmesio, bet teikėsi atsakyti į jai pateiktus klausimus.

Šįkart L.Stankūnaitė savo laiške pernelyg neslėpė ir pripažino, kad ją paveikė žiniasklaidoje dažnai matomi N.Venckienės pareiškimai, todėl nebetylėti nusprendė ir ji pati.

„Kreipiuosi į Jus, nes manau, kad tai vienintelis kelias ir būdas atrasti pagalbą ir pasakyti tiesą. Taip galvoju todėl, kad žiniasklaidoje pasirodanti informacija visuomenėje sudaro vienintelės ir neginčijamos tiesos įvaizdį, mat žmonės tiki tuo, ką mato ir girdi, tiki, kad tai, kas skelbiama viešai - neginčijama tiesa. (...) Esu įsitikinusi, kad kalbant viešai ir garsiai, meluoti negalima, o apsimelavusiems teks ne tik atsiprašyti, bet ir atsakyti už paskleistą melą bei to melo padarytą žalą“, - rašoma L.Stankūnaitės laiške.

Toliau moteris tęsia skųsdamasi, esą laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje ji negalinti jaustis rami ir saugi, ginama valstybės ir visiems vienodai galiojančių jos įstatymų. Taip ji motyvuoja savo apsisprendimą pagaliau bendrauti ne su vienintele televizijos laida, o su visomis žiniasklaidos priemonėmis: „Suprasdama ir savo kailiu pajutusi N.Venckienės informacijos per žiniasklaidą poveikį visuomenei, turiu viltį ir kreipiuosi į visas masines informacijos priemones, nes neberandu kito būdo, kaip visiems pasakyti, kaip man sunku, kai stengiuosi visiems pasakyti, bet niekas manęs negirdi. Pasakyti tai, kaip plyšta iš skausmo širdis ir žodžiai stringa gerklėje, kai kalbama apie mane, mamą, kada iš manęs atimamas pats brangiausias turtas - vaikas, kurį aš pagimdžiau, auginau, mylėjau ir myliu.“

Ne mažiau graudžiai moteris rašo, kad nuo motinos atskirta jos dukra yra „nelaiminga, skaudama širdele belaukianti mamos, kurią ji turi, bet nesuprantanti, kodėl negali būti su ja kartu“.

Tiesa, iki šiol gan šaltai su žurnalistais bendraudavusios L.Stankūnaitės tonas visiškai pasikeitęs. Moters laiškas kur kas emocingesnis: „Kas man patars ir pasakys tuos žodžius, kuriais galėčiau paaiškinti mergaitei ir galėčiau suprasti pati, jog mama, kuri yra nekalta, neteista, neapribotos motinystės teisės, tačiau iš jos, teismo sprendimu, yra atimtas vaikas ir nebegali būti, gyventi kartu su ja. Pasakykite, brangieji, ar pasaulyje yra nors vienas teismas, kuris iš normalios, mylinčios mamos atima vaiką be jokios priežasties?“

Visas laiško tekstas.