Liūdniausias žirgas – laikomas garde

Žirgų skleidžiama energija ir geros emocijos veikia kaip terapija. Jodinėjimą žirgais kaip sportą ar pramogą atranda vis daugiau žmonių. Kuriasi ir vis daugiau žirgynų. Tik ar visi suvokia, kad tai gyvas padaras, kuriam reikalinga ypatinga priežiūra?

Populiarumas auga

Arklį, kaip ir šunį, visais laikais buvo galima vadinti geriausiu žmogaus draugu. Žirgai lydėdavo karžygius į mūšį, darbinis arklys padėdavo šeimininkui nudirbti ūkio darbus. Palydovu sporto aikštelėje ar bičiuliu norintiems aktyviai papramogauti žirgas tampa vis daugiau žmonių.

Pastaraisiais metais susidomėjimas žirgais auga, atsiranda vis daugiau norinčių jodinėti, žmonių, kurie investuoja į žirgus. Tačiau, kaip teigė vieno žirgyno savininkė Ramunė Malinauskienė, niekas iš niekur neatsiranda. Moters teigimu, anksčiau Lietuvoje ši pramoga nebuvo reklamuojama, o varžybos vykdavo tik žirgininkų aplinkoje.

„Pastaruosius septynerius metus, kai vyksta didesnės varžybos, atsiranda reklamos kampanija. Dabar yra daugiau informacijos, žmonės pamato galimybę. Žirgų sportas pas mus veikiausiai niekad nebus toks masinis kaip krepšinis, bet jo populiarumas tikrai auga“, – patvirtino žirgyną „Comandor Equestrian Center“ netoli Maišiagalos prieš porą metų atidariusi R.Malinauskienė.

Moteris džiaugėsi, kad Lietuvoje atsiranda puikių jojimo centrų, turime net vieną geresnių Europoje, vyksta ir tarptautinės varžybos – o tai puiki pramoga visiems žirgų mylėtojams. Idėją rengti aukšto lygio sporto varžybas mūsų šalyje pavyko įgyvendinti vienam Žirginio sporto federacijos valdybos narių Laimondui Skėriui. Jau septynerius metus jo žirgyne netoli Klaipėdos vyksta Lietuvos konkūrinio jojimo čempionatas.

„Tai gražus trijų dienų renginys, į jį suplaukia daug žmonių, per Lietuvos televiziją kasmet transliuojamas ir varžybų finalas. Taip prasideda sporto populiarinimas ir taip kyla noras pamėginti“, – sakė pašnekovė.

Tampa neišgydoma liga

Prieš daugiau nei dvidešimt metų žirgus pamilusi moteris pasakojo, kad buvimą su jais galima pavadinti terapija. Beje, toks dalykas iš tiesų egzistuoja, ir Vilniuje, ir prie Klaipėdos yra vietų, kuriose ši terapija teikiama neįgaliems vaikams. „Tose vietose žirgai įsigyjami ramesnio būdo, lėtesni, nes neįgalūs vaikai sunkiai kontroliuoja savo judesius“, – aiškino R.Malinauskienė.

Pasak jos, geras emocijas skleidžiantys žirgai atsipalaiduoti ir pabėgti nuo blogos nuotaikos padeda ir jai.

„Ypač dirbant intensyvų protinį darbą arba tokiomis dienomis, kai grįžti žmogus pavargęs po dienos darbų, gal ir prastesnės nuotaikos, užtenka prie žirgo prisiglausti, pajodinėti, dingsta visos neigiamos mintys ir blogos emocijos. Ir kai žmonės pabando, tai pajaučia, nori ir toliau daryti“, – apie tai, kaip žirgas traukia žmogų, pasakojo pašnekovė.

Moteris pasijuokė, kad jai, kaip ir kitiems, kurie su žirgais dirba iš pomėgio, noro, jie yra tapę neišgydoma liga. Net sunkmečiu žmonės, turintys savo žirgus, pasak R.Malinauskienės, jei trūkdavo lėšų ir tekdavo pasispausti, apribodavo savo poreikius, bet žirgus stengdavosi išlaikyti. „Jei kartą į tai įklimpai, tas noras nedings visą gyvenimą ir darysi viską, kad turėtum galimybę joti“, – sakė žirgų mylėtoja.

Žirgas yra gimęs judėti

Kartais spaudoje sušmėžuoja atvejų, kad kažkas žirgus laiko tik dėl liguisto pomėgio į juos šaudyti, kiti dėl lėšų trūkumo ar tiesiog abejingumo leidžia žirgams pasiekti būseną, kurios kitaip nepavadinsi, tik vegetavimu.

Paklausta, ar per ilgametę savo buvimo su žirgais patirtį yra susidūrusi su tokiais liūdnais atvejais, R.Malinauskienė sakė, matyt, buvusi laiminga, nes neteko. „Kad būtų likimo valiai palikti žirgai, kuriems reikėtų globos, pačiai matyti neteko. Esu girdėjusi visokių atvejų, pasakojimų apie ankstesnius laikus, kai Lietuvoje buvo daugiau valstybinių žirgynų, bet jie neišgyveno, trūkstant lėšų arkliai skurdo“, – kalbėjo žirgyno savininkė.

Tiesa, ji paminėjo, kad tendencija, kai tėvai vaikams perka žirgą dovanų, tikrai yra. Kaip sakė moteris, viskas lyg ir gerai, vaikas patenkintas, nori mokytis joti. Bet būna, kad vaikui, sulaukusiam tam tikro amžiaus, šis interesas dingsta, žirgas tampa nebeįdomus.

„15–18 metų jaunuoliui žirgas tampa antraplaniu dalyku ir yra paliekamas. Tai nereiškia, kad juo niekas nesirūpina. Jis prižiūrimas, šeriamas, bet nejuda tiek, kiek jam reikėtų. Pavyzdžiui, sportiniai žirgai kasdien turi judėti apie valandą. Ir jei žirgas stovi savaitę ar dvi neišvedamas iš gardo, tada jau būna labai liūdna jam į akis žiūrėti. Reikia suprasti, kad žirgas yra gimęs judėti“, – kalbėjo R.Malinauskienė.

Priešingai nei jai, skaudžią žirgų patirtį teko pažinti Žirgų globos asociacijai (ŽGA). Žirgų gerove ir edukacija žirgų gerovės klausimais besirūpinanti organizacija teikia tiesioginę pagalbą žirgams, o savo prieglaudoje buvo priglaudusi net keletą nualintų arklių. „Sulaukiame žmonių skundų dėl blogo elgesio su arkliais, netinkamos jų priežiūros. Gaila, kad dėl lėšų trūkumo prieglaudos teko atsisakyti, kol kas žirgų priglausti negalime, bet čia labai svarbi ir švietėjiška veikla. Dabar ketiname ja ir užsiimti. Svarbu, kad žmogus suprastų, jog žirgas ne daiktas, kad žinotų, kaip reikia su juo elgtis, kokia priežiūra jam būtina“, – sakė ŽGA narys Marius Morkevičius.