Lietuva pamiršo savo didvyrius

1990 m. kovą sovietų armija žiauriai kankino tarnybos atsisakiusius lietuvius. Šie vyrai, pirmieji pralieję kraują už laisvą Lietuvą, dabar visiškai užmiršti.

Našlaičiams - tik ašaros

Penktadienį prie Seimo susirinkta paminėti 38 jaunų vyrų kančią. Jie prieš 20 metų pakluso Sąjūdžio lyderių raginimui ir atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Vyrai nuo represijų paslėpti Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, tačiau būtent ten juos užklupo Raudonosios armijos desantininkai. Žiauriai kankintų lietuvių likimai skirtingi - vieni vis dar kenčia nuo patirtų sužalojimų, kiti liko tėvynėje ar emigravo, kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų.

Vyrų pagerbimo renginį suorganizavo ne valstybinės institucijos ir ne valdžios vyrai, o visuomenininkai - Jungtinis demokratinis judėjimas,  Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija bei pačios jų motinos.

Prie Seimo susirinkusios 1990 m. kovo įvykiuose dalyvavusių vyrų motinos nesulaikė ašarų. Jų sūnums valstybės pareigūnai nesiteikia net pasakyti „ačiū“. Ką bekalbėti apie pakvietimą į nepriklausomybės atkūrimo metinių renginius ar materialinę pagalbą.

Arvydas Chomentauskas, vienas iš sovietų armijos žiauriai kankintų vyrų, prieš 5 metus mirė po nelaimingo atsitikimo. „Landsbergis sakė: „netarnaukit rusų armijoje“. O jis tarnavo Smolenske. Sąjūdis paguldė į Raudonąjį kryžių, o trečią dieną omonininkai mano vaiką žiauriai sumušė ir išvežė į Čiuchotką, kur prabuvo įkalintas pusantrų metų. Sveikatai tai atsiliepė labai stipriai, sulaužyti stuburo slanksteliai“, - liedama ašaras prisiminė jo motina.

Po A.Chomentausko mirties be tėvo liko keturi vaikai. Valstybės parama vos galus suduriančiai velionio šeimai - 560 litų per mėnesį.

Smurtą įrodyti privalo notaras

Kito prieš 20 metų sunkiai sužaloto vyro - Gintaro Dilpšio - motina sūnaus gydymui išleido visas santaupas, pardavė butą. Moteris prašė valstybės pagalbos ir sulaukė stulbinančio atsakymo. „Man atsiunčia dokumentus - „gal jūsų turite notaro patvirtinimą, kaip jį sumušė, kaip jį sudaužė“. Notaro ten nebuvo. Ar gali būti notaro patvirtinti dokumentai, liudijantys kaip tuos vaikus daužė?“, - dienraščiui pasakojo Birutė Dilpšienė

Užuot padėjusi, valstybė esą davė paprastą nurodymą - „kreipkitės į šeimos gydytoją“.

GDilpšys dėl represijų metu patirtų traumų tebekamuoja aštrūs galvos skausmai, streikuoja daugelis vyriškio organų. Jis su šeima išvažiavo į Airiją. „Jis padėjo Lietuvai. O Lietuva jam - nieko“, - atsiduso pašnekovė.

Beje, G.Dilpšys buvo vienas paskutiniųjų, 1990 m. kovą papuolusių į omonininkų rankas. Jį, kaip ir kitus nelaimės draugus, desantininkai užklupo ligoninėje, tačiau nuo smūgių jaunas vyras neteko sąmonės ir nukrito po medžiu. Tamsoje kareiviai jo nepastebėjo. G.Dilpšys pabėgo ir susisiekė su artimaisiais.

Kaip dienraščiui pasakojo B.Dilpšienė sūnų nuo sovietų tarnybų slėpė Aidas Venckus, Drąsiaus Kedžio svainis. „Koks geras vaikas buvo“, - A.Venckaus pagalbą prisiminė moteris. Tačiau Gintaras represijų neišvengė - jau po trijų dienų jis buvo surastas ir sunkios būklės išgabentas į karinį dalinį. Motina taip pat išvesta su antrankiais.

Anot jos, sūnų nuo sovietų slėptis ragino Mečys Laurinkus, vėliau tapęs saugumo vadu. „Sakė, bus didvyris. „Lietuvai reikia kraujo“. Tai buvo pasakyta M.Laurinkaus. Sakė, be kraujo revoliucijų nebūna“, - sunkiai tramdydama emocijas kalbėjo B.Dilpšienė.

Kraujo praliejimas buvo suplanuotas?

Kitas 1990 m. kovo įvykių dalyvis, Kęstutis Krasauskas, dienraščiui teigė nesupratęs, kodėl visapusišką apsaugą iš sovietų armijos pasitraukusiems vyrams žadėję žmonės kruvinąją naktį darė viską, kad tos apsaugos nebeliktų.

„Aplinkybės miglotos. Iš vakaro buvo išprašyti užsienio žiniasklaidos korespondentai. Tai buvo mūsų viena iš pagrindinių apsaugos priemonių. Visur buvo išslapstytos kameros, kad jeigu kas nors įvyktų, tai būtų galima paskelbti pasauliui. Bet žurnalistai buvo išprašyti. Sakė, kad vyrams reikia pailsėti. Bet mes patys surengėme sargybą. Vienas iš mūsiškių pamatė sunkvežimius, visus pažadino. Dalis spėjo pasitraukti, o aš pasilikau žadinti tų, kuriuos atvežė paskutinius. Man juos betraukiant iš lovos, atsidarė durys, tada viskas ir prasidėjo“, - prisiminė K.Krasauskas.

Vyriškis pasakojo, kad sulaikytus lietuvius jau pakeliui į karinius sunkvežimius žiauriai kankino. „Pravedė per „gyvąjį koridorių“: iš vienos ir iš kitos pusės stovi kareiviai, mus veda surištomis rankomis, o kareiviai su šautuvų buožėmis daužė, kur papuolė“, - tęsė pašnekovas.

Jis, kaip ir kai kurie likimo draugai, gavo valstybės pagalbą. Daliai nukentėjusių vyrų išmokėta po 4 tūkst. litų kompensacijos. Ir viskas. Nei K.Krasauskas, nei kitų lietuvių valstybė daugiau nebeprisiminė.

K.Krasauskas liko Lietuvoje, sukūrė šeimą, susirado darbą. Jam pasisekė daugiau nei daugeliui nelaimės draugų. Ilgalaikių pažeidimų vyriškio sveikatai represijos nepadarė, jis liko darbingas. „Dabar dirbu, užsidirbu ir auginame šeimą. Nepriklausomybės švenčių metu valstybė manęs neprisimena, bet aš nepriklausomybę prisimenu. Man atrodo, kad tas ir yra svarbiausia“, - nuoširdžiai šypsodamasis sakė penkių vaikų tėvas.


Šiame straipsnyje: kovo 11

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių