„Lėlės“ teatras taps „Privačia valda“

Lietuvių liaudies pasaka apie našlaitę Elenytę ir Joniuką avinuką atgims šiuolaikinėje aplinkoje – urbanistinių atliekų sąvartyne. Kaip tai galėtų atrodyti, parodys "Lėlės" teatras.

Teko pakoreguoti pjesę

Įvairūs lietuvių liaudies pasakos apie našlaitę Elenytę ir Joniuką avinuką variantai Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo statomi ne kartą. Vienas pirmųjų šios pasakos pastatymų – dar 1976 m. lėlių teatro meistro Vitalijaus Mazūro sukurtas spektaklis „Avinėlio teismas“ pagal poeto Marcelijaus Martinaičio pjesę. Tuomet spektaklis buvo vertintas prieštaringai.

Šiandien V.Mazūras ruošia naują minėtos pasakos variantą pavadinimu „Privati valda“. Jaunimui ir suaugusiems skirto spektaklio premjera – kovo 21 d. 18 val. Didžiojoje „Lėlės“ salėje. Spektaklio režisierius ir dailininkas – V.Mazūras, kompozitorius – Faustas Latėnas, choreografė – Sigita Mikalauskaitė. Prie vaidinimo bendraautorių dera priskirti ir M.Martinaitį. Režisieriaus prašomas poetas perrašė kai kurias savo pjesės scenas.

Problemos išlieka tos pačios

Spektaklio „Privati valda“ vaidyba patikėta jauniesiems lėlininkams, kurie šią vasarą baigs aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jiems tai nėra pirmas pasirodymas profesionalioje scenoje. Dar praeitų metų rudenį jaunieji Algirdo Latėno kurso aktoriai, padedant specializacijos dėstytojui Algirdui Mikučiui, „Lėlės“ žiūrovams pristatė Konstanto Ildefonso Galčinskio „Žąliojo žąsinėlio teatrą“.

Dalis jų - Šarūnas Datenis, Indrė Liutkevičiūtė, Simonas Storpirštis, Imantas Precas, Giedrė Giedraitytė, Asta Stankūnaitė, Jūratė Trimakaitė ir Karolis Algimantas Butvydas – vaidina naujojoje „Lėlės“ premjeroje.

M.Martinaitis „Avinėlio teisme“ nagrinėjo žmogiškumo ir valdžios konflikto, pasigailėjimo, konformizmo ir išdavystės temas. Poetiniame, filosofine vadintos, pjesės tekste slypėjo ir politinės to meto potekstės. „Mėsos...mėsos..“ – rėkia varnų choras avinėlio pasmerkimo scenoje tarsi groteskiškas priminimas, kokiais „kaltų ieškojimo“ laikais anuomet gyveno visuomenė.

Šiandien, prabėgus daugiau kaip trims dešimtims metų, M.Martinaičio kūrinio problematika V.Mazūrui atrodo tebeaktuali: pasaulis netapo mažiau žiaurus, valdžia vis dar priklauso galvijams, o tyras gėris aukojamas vardan piktos, tamsios užgaidos.

Pasakiškos aplinkos neliko

Mitinis pasakos pasaulis šiame spektaklyje transformuotas į urbanistinių atliekų sąvartyną – „privačią valdą“. Tokioje aplinkoje atsiduria žmogus Jonas ir Elenytė su savo broliuku Joniuku, pavirtusiu į avinuką. Tarp netikėtai susitikusių, vienas kitą atradusių jaunuolių įsižiebia meilė. Deja, jai nelemta žydėti.

Jono, Elenytės ir avinuko likimai atsiduria grupės "šiuolaikinių" veikėjų rankose, kuriems priklauso galia valdyti, kurie savo „privačioje valdoje“ gali išdarinėti ką tik nori: iš žmogaus padaryti Karaliaus pamėklę, sunaikinti tyrą mergelę ir pasmerkti negalintį apsiginti. Tereikia pasidabinti bukanosėmis, atvėpažandėmis kaukėmis, kad prievartos ir žiaurumo Teatras prasidėtų. Šio pikto žaidimo metu Jonas bus priverstas užsidėti Karaliaus karūną. Elenytė – sėdėti sosto pašonėje. Jauniesiems herojams teks spręsti išlikimo, ištikimybės ir žmogiškų vertybių klausimus.

Naujojoje „Lėlės“ premjeroje žiūrovai išvys įvairias lėlių teatro raiškos priemones: aktoriai vaidins su kaukėmis, manipuliuos lėlėmis, kartais  patys atrodys lyg lėlės ar kokio fantasmagoriško sapno figūros. Be to, V.Mazūras paruošė intriguojančią staigmeną. Avinėlį vaidins - spėkit kas? Tos tyros būtybės skriausti nevalia...