Iš laikinos pastogės vargetos nė nemano išsikraustyti

Vilnius. Saulėtekio alėjos pabaiga. Palei mišką Plytinės gatvėje kyla virtinė prabangių, tvoromis aptvertų namų. Priešais juos, pamiškėje, – lentinė trobelė tarsi iš kino filmo. Trobelėje įsikūrusi vargetų porelė. Juos į nelegalų namuką laikinai įleido pats šeimininkas, bet dabar net pats į ją užsukti bijo.

Į vidų įsileisti nenorėjo

Trobelė traukia akį ir dėmesį – pernelyg apleista, atrodo, lyg būtų atitempta iš kolektyvinio sodo. Ją saugo keli šunys ir kalė su mažais šuniukais.

Išvydę svetimus žmones, šunys pradėjo loti garsiau. Matyt, iš šunų balsų supratusi, kad sulaukė svečių, iš būsto išlindo ir jo gyventoja. Tik kelis kartus pasilabinus, prisistatė: Jolanta, iš Šalčininkų rajono, 34 metų. Pavardės moteris nenorėjo sakyti, o pasakoti, kaip atsidūrė Vilniuje, šioje trobelėje, – tuo labiau.

Paklausus, ar ankstesnis jos namas sudegė, Jolanta pagyvėjo: "Jo, sudegė. Nėra čia ko aiškint." Esą šioje troboje su vyru Audriumi, kuris išėjo dirbti į statybas, ji apsigyveno tik prieš kelias dienas. Namelį jiems užleido šeimininkas.

Būstas primena sovietų laikų sodo namelį, vadinamąją būdelę. Lauke šalia jo riogso fotelis, mėtosi keli rakandai, užtat langas į Plytinės gatvę – su užuolaidomis. Tiesa, kelios palėpės lentos – nuplėštos. Labai smalsu patekti vidun, tačiau moteriškė nė nemanė pakviesti.

Lovoje – ne Audrius, o sesuo

Savo istoriją Jolanta pasakojo prie trobelės. Darbo ji nebandė ieškoti, nes prasta sveikata, – buvo sulaužyta koja.

"Bet dabar kojos sveikos, galite net šokti", – pagyriau.

"Ačiū, – padėkojo moteriškė už komplimentą. – Neseniai nuėmė gipsą."

Jolanta dėstė, kad Darbo biržoje ji taip pat neįsiregistravusi. Kokia prasmė? Pašalpą vis tiek duos po pusės metų. Tačiau pasą, kitus dokumentus ji turi – nepraganė.

Pasiteiravau, iš kur ji gauna pinigų? Už ką perka maisto produktų?

Ji pasakojo, kad kai vyras dirba – uždirba, būna už ką pirkti. "Susigalvojam visko, – neslėpė. – Gyventi kažkaip reikia." Pavasarį ji pardavinėjo žibuokles. Vasarą planuoja uogauti, grybauti ir taip užsidirbti duonai.

Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Paaiškėjo, kad trobelės šeimininko moteris net nepažįsta, nors gyvena jo būste. Šunys esą pažįstamų – paprašė pasaugoti. O jos vyras – dar ne sutuoktinis, o draugas. Vaikų ji neturi.

"Tai gal pabėgote nuo sutuoktinio ir palikote vaikus Šalčininkų rajone?" – pasiteiravau.

"Ne", – tvirtino Jolanta, o aš jai pro petį vis bandžiau pažvelgti į namo vidų. Visai nebloga "lakuota" sekcija ar jos dalis, apstu įvairių rakandų, indų ir skudurų, o lovoje – dar iš guolio nepakirdęs vyriškis.

"Tai Audrius ne statybose? O gal čia – kitas, vietoj Audriaus?" – paklausiau moters.

"Ne. Čia miega mano sesuo", – net nemirkčiodama tarė Jolanta ir prieš pat nosį užtrenkė namelio duris.

Per karščius degtinės negeria

Sulig trenksmu šunys pradėjo skalyti dar pikčiau. Moteris sakė mažus šuniukus galinti parduoti. Jiems greitai sukaks mėnuo. "Septyni šuniukai. Ir visi – berniukai", – patikslino. Šunims ji perka kauliukų, įvairių kruopų ir verda ėdalą. Arba juos šeria sausu maistu.

Gyventi pamiškėje – ne taip blogai. Netoli – Saulėtekio alėja, troleibusų stotelė, su studentais troleibusu galima nuvažiuoti į miestą. Vanduo – ne problema, parsineša iš netoli sruvenančio šaltinio. Jame ir prausiasi. Už elektrą ir šildymą mokėti nereikia – čia nėra nei to, nei ano. Kai "daro gramą", ji esą renkasi alų. Perka jį "bambaliuose", nes taip pigiau.

"O gerti degtinės vasarą, per tokį karštį, – neįmanoma. Taip ir gyvenam", – savo gyvenimu per daug nesiskundė Jolanta iš Šalčininkų rajono.

"Jolanta, o kur gyvena tos trobelės šeimininkas?" – paklausiau moteriškės. Tačiau Jolanta dievagojosi, kad nežino.

Apiplėšė Lietuvos valdžia

Iš tikrųjų ir trobelė, ir aplink ją plytinti žemė su mišku turi šeimininką. Ir ne vieną. Kažkada tose vietose gyveno Piotras Tomaševičius. Mirdamas šešiems savo vaikams jis paliko per 4 ha žemės. Ta žemė su mišku ir plyti aplink "bomžų" užvaldytą trobelę. Už kelių šimtų metrų, Lauksargio gatvėje, du šeimos broliai Vaclavas ir Piotras Tomaševičiai pasistatė didžiulį namą. Trečiasis, Česlavas Tomaševičius, gyvena Juodšiliuose. Jam priklauso ta žemės dalis, kur stovi trobelė.

Prakalbus apie žemės grąžinimo reikalus, 70 metų Č.Tomaševičius labai susinervino: "Pagal paveldėjimo teisę tėvo žemė priklauso man. Bet tą žemę iš manęs atėmė – mane apiplėšė Lietuvos valdžia. Prieš lietuvius aš nieko neturiu. Mane apiplėšė mafiozai – tie, kurie gali atimti be teismo, be nieko. Ir už tą žemę – nė kapeikos."

Paprašytas išvardyti, kas tie mafiozai, Č.Tomaševičius paminėjo beveik visus buvusius ir esamus aukščiausius valstybės asmenis. Vyras teigė, kad jau 20 metų dėl žemės bylinėjasi teismuose, bet jokių rezultatų. Jo žemė su mišku priklauso Vilniaus universitetui, ir viskas.

Tačiau paveldėtojas neketina nuleisti rankų. "Ir toliau kovosiu. Su tais, kurie atėmė. Taip paprastai neatiduosiu. Rašiau visiems, kurie buvo valdžioje, – ir V.Landsbergiui, ir A.Paulauskui, ir A.Brazauskui, ir D.Grybauskaitei. Turiu visą krūvą dokumentų. Visi atsakė, vienintelė D.Grybauskaitė – ne", – dėstė Č.Tomaševičius.

Tačiau iš jų atsakymų maža naudos – tik formalus atsirašinėjimas. Visi siuntė kreiptis į Žemėtvarkos tarnybą. Tačiau ir ši tik atsirašinėjo.

Pagailėjo vargetų

Č.Tomaševičiui – tikrai ne pyragai. Nejuda nei žemės grąžinimo reikalai, nei svajonių namo statybos. "Bomžai" taip pat nejuda – gyvena kaip gyvenę svetimoje pastogėje, trobelėje.

Vyriškis aiškino, kad tą trobelę pasistatė laikinai – pravers, kai pradės namo statybas. Arba parduos. Trobelė – gera, vasarą ir jis norėtų ten, pamiškėje, nakvoti.

"Tačiau atėjo tie "bomžai" ant mano galvos su šunų būriu. Skambinau tokiai organizacijai, kad atvažiuotų paimti jų šunų. Bet jie nuolat neturi laiko", – guodėsi Česlavas.

Jis nedrįso vargetų išvyti. "Tegul gyvena, negi gaila? Išvysi – jie visko gali iškrėsti. Gali padegti trobelę, mišką", – nuogąstavo Č.Tomaševičius.

Namų dokumentai nesutvarkyti

Apsilankėme Lauksargio gatvėje. Čia, nuosavoje žemėje, kažkada spėjo susiręsti namą Česlavo broliai Vaclavas ir Piotras. Piotras jau miręs. Jo sūnus Česlavas taip pat čia pasistatė namą.

"Oi, oi, oi, kas čia darosi su ta žeme ir su tais "bomžais". Vyro brolis Česlavas tuos "bomžus" bandė išvyti, bet jie niekur neina, – už galvos susiėmė mirusio Piotro žmona Genriha Tomaševič. – Teismas pripažino, kad žemė priklauso Tomaševičiams, bet žemėtvarkos tarnyba jos neduoda. Atvažiuoja, matuoja, bet neatiduoda. Kažkodėl šeimos žemę pasisavino Vilniaus universitetas. Gal dėl universiteto neatiduoda, gal dėl to, kad šalia – miškas?"

Moteris skundėsi, kad visa giminė dėl žemėtvarkos turi rūpesčių – negali namų statytis.

"Čia, – mostelėjo ranka Genriha, – buvo suplanuota statyti ūkinį pastatą. Vedė sūnus. Pradėjo statytis – pusiau ūkinį pastatą, pusiau namą. Nes neduoda tiek žemės, kiek namui reikia. Savos žemės bent čia galėtų daugiau duoti, bet visiškai neduoda. Todėl ir namų nepriima, esą nėra nuosavybės. Jų dokumentai nesutvarkyti."