Kunigas K.Rugevičius: Adventas – širdžiai atverti

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriaus kunigo Kęstučio Rugevičiaus Kūčios neapsieina be silkės, grybų ir aguonų pieno, tačiau visa tai nublanktų be gerų darbų, meilės, vilties ir tikėjimo.

Paklaustas, kas, jo manymu, turėtų būti Kūčios – eilinė darbo diena ar laisvadienis, pašnekovas pateikia pasauliečiams kiek netikėtą atsakymą. "Jokie draudimai, apribojimai ar aplinkos įtaka nepakeis mūsų, mūsų nuotaikų, santykių, elgsenos, jeigu mumyse negyvens Dievas. Didysis siekinys – kad būtų daugiau meilės, daugiau santarvės ir pagarbos vienas kitam, nes Kristus dėl to ir atėjo", – didžiųjų metų švenčių prasmę įžvelgė K.Rugevičius.

– Paprastai prieš Kalėdas lekiame į parduotuves ieškoti dovanų, Kūčių stalui pirkti silkių ir lašišų. Ką šių laikų skubančiam ir kasdienybėje paskendusiam žmogui turėtų reikšti adventas?

– Prekybininkai suinteresuoti išparduoti prekes, kurių per metus ar pusmetį nepardavė. Dovanų ieškojimas gali tapti įpročiu, viena priklausomybių. Galime tapti reklamos aukomis. Jeigu dovana yra bet kokia, ji nėra dovana. Kai į ją įdedi širdies, ir maža smulkmena gali pradžiuginti, tik dovana niekada negali nustelbti dovanotojo. Tas gerumo ir meilės dalijimas yra atsakas į Dievo gerumą, parodytą per Kristaus gimimą.

Bažnyčia visuomet kalba apie du laukimus. Svarbu ne tik pasitikti Jėzaus gimimą, bet ir laukti jo laikų pabaigoje. Kaip bus tada, nežinome, todėl žmogui svarbu neprarasti vilties, žvelgti į ateitį ir apsiginkluoti meile bei kantrybe. Adventas yra džiaugsmingas ir viltingas laukimas. Laukimu paženklintas kiekvienas žmogus – kažko laukia, kažko viliasi, kažko tikisi.

– Lietuvoje gaji tradicija, kad per adventą pasninkaujame – nevalgome mėsos, nesilinksminame. Ar čia slypi esmė?

– Adventas yra džiugaus laukimo metas, o Bažnyčios mokymas kalba apie pasninką kiekvieną penktadienį. Šiais laikais pasninkauti galime labai nuo daug ko: pataupydami laiką ir neleisdami jo prie kompiuterio, nenuėję į vieną ar kitą prekybos centrą, neišgėrę alaus. Papasninkausi padaręs vieną ar kitą gerą darbą. Aš vaikams siūlau atvertus advento kalendorių ir radus šokoladuką užrašyti po vieną gerą darbą: tikėjimo darbą, meilės darbą, vilties darbą. Jei Lietuvoje žmonės per dieną pakeltų bent po vieną šiukšlę, neliktų beveik 3 mln. šiukšlių. Jeigu mažiau keiktųsi, gerokai sumažėtų tarša tarpusavio santykiuose.

– Atrodo, kad pasiruošimas Kalėdoms prasideda nuo paprastų kasdienių dalykų, apie kuriuos neretai net nesusimąstome?

– Tai ir būtų proga susimąstyti. Ir padaryti ką nors neatveriant savo piniginės, o atveriant savo širdį. Tai įmanoma tikslingiau ir prasmingiau paskirstant savo laiką, įprasminant kasdienius dalykus. Žinoma, metams baigiantis visiems bus visokių rūpesčių, suvestinių, ataskaitų. Vis dėlto, laukdami švenčių, turime išmokti būti kūrybingesni, negu mums primeta reklama. Pavyzdžiui, skelbiama akcija padėti vaikams. Iš tikrųjų gali paskambinti už kelis litus, ir būsi padaręs gerą darbą. Bet ką tu gali padaryti savo namiškiams ar kam nors kitam?

Ir nereikia kalbėti apie dideles pinigų sumas. Užtenka ko nors kasdienio atsisakyti ir kitą žmogų pradžiuginti – juk svarbu patirti ne tik laukimo, bet ir susitikimo džiaugsmą. Tereikia stabtelėti, su šeima uždegti kas vakarą advento žvakę, pabūti kartu, pasidalyti gerais žodžiais, gerais įspūdžiais. Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus raginame su tėveliais pasimelsti užsidegus žvakę, tačiau tik trečdaliui pasiseka tai padaryti. Šiandien to bendravimo taip stinga. Tikri dalykai visada kainuoja mūsų geranoriškumą, mūsų pastangas.

– Šiemet adventas paženklintas ir kitu laukimu: ar bus Kūčios laisva diena? Tik kyla klausimas, kam ji bus išnaudota: žuvims kepti ar susikaupti?

– Tai priklauso nuo žmonių mentaliteto ir gyvenimo būdo. Jeigu Kūčios taps pasiruošimo laiku, kai visa šeima tvarko namus, ruošia stalą, bendrauja ir nesusitelkia tik į valgį ir į pilvą, bus gerai. Svarbus ne tik išorinis namų paruošimas ir papuošimas, bet ir vidinis nusiteikimas. Vieniems tai bus eilinė proga puotauti, kitiems – šventės įprasminimas. Kai nereikia karštligiškai bėgti ir skubėti – gerai. Švenčių labai norime, bet šventimo tradicijų mums dar trūksta.

Turime mokytis švęsti, būti kartu. Kūčios ir Kalėdos – labai asmeniška ir šeimyniška šventė, kai susirenka visi iš visur. Tam reikia pasiruošti, bet išlikime Kūčių dvasioje, be persivalgymo ir persigėrimo. Laisvą dieną Kūčių vakarienės galima sėsti anksčiau, tad visi galėtų dalyvauti ir religiniame akcente – Bernelių Mišiose, kad kartu išgyventų tos didžiosios dovanos – Kristaus gimimo – džiaugsmą.

– Kokios būna jūsų Kūčios? Ar švenčiate kitaip nei vaikystėje?

– Vis dar susirenkame pas mamą. Kūčių stalas tapo išradingesnis, nes kiekvienas nori įnešti savo indėlį. Vakarienė būna su tais pačiais grybais, su virtinukais ir aguonų pienu, kalėdaičių laužymu, kai meldžiamės, ko nors linkime vieni kitiems. Tai jaukus vakaras, ir be galo gera, kai galime susirinkti su tikėjimu ir viltimi.

Todėl visiems linkėčiau nestokoti vilties ir gerumo. Jeigu priimsime Kristaus asmenyje ateinančią meilę, priimsime meilę vienas iš kito ir ja apdovanosime kitus, būsime ir nealkani, ir nenusiminę. Didesnės bendrystės, meilės, supratimo ir pagarbos!

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriaus kunigo Kęstučio Rugevičiaus Kūčios neapsieina be silkės, grybų ir aguonų pieno, tačiau visa tai nublanktų be gerų darbų, meilės, vilties ir tikėjimo.

Paklaustas, kas, jo manymu, turėtų būti Kūčios – eilinė darbo diena ar laisvadienis, pašnekovas pateikia pasauliečiams kiek netikėtą atsakymą. "Jokie draudimai, apribojimai ar aplinkos įtaka nepakeis mūsų, mūsų nuotaikų, santykių, elgsenos, jeigu mumyse negyvens Dievas. Didysis siekinys – kad būtų daugiau meilės, daugiau santarvės ir pagarbos vienas kitam, nes Kristus dėl to ir atėjo", – didžiųjų metų švenčių prasmę įžvelgė K.Rugevičius.

– Paprastai prieš Kalėdas lekiame į parduotuves ieškoti dovanų, Kūčių stalui pirkti silkių ir lašišų. Ką šių laikų skubančiam ir kasdienybėje paskendusiam žmogui turėtų reikšti adventas?

– Prekybininkai suinteresuoti išparduoti prekes, kurių per metus ar pusmetį nepardavė. Dovanų ieškojimas gali tapti įpročiu, viena priklausomybių. Galime tapti reklamos aukomis. Jeigu dovana yra bet kokia, ji nėra dovana. Kai į ją įdedi širdies, ir maža smulkmena gali pradžiuginti, tik dovana niekada negali nustelbti dovanotojo. Tas gerumo ir meilės dalijimas yra atsakas į Dievo gerumą, parodytą per Kristaus gimimą.

Bažnyčia visuomet kalba apie du laukimus. Svarbu ne tik pasitikti Jėzaus gimimą, bet ir laukti jo laikų pabaigoje. Kaip bus tada, nežinome, todėl žmogui svarbu neprarasti vilties, žvelgti į ateitį ir apsiginkluoti meile bei kantrybe. Adventas yra džiaugsmingas ir viltingas laukimas. Laukimu paženklintas kiekvienas žmogus – kažko laukia, kažko viliasi, kažko tikisi.

– Lietuvoje gaji tradicija, kad per adventą pasninkaujame – nevalgome mėsos, nesilinksminame. Ar čia slypi esmė?

– Adventas yra džiugaus laukimo metas, o Bažnyčios mokymas kalba apie pasninką kiekvieną penktadienį. Šiais laikais pasninkauti galime labai nuo daug ko: pataupydami laiką ir neleisdami jo prie kompiuterio, nenuėję į vieną ar kitą prekybos centrą, neišgėrę alaus. Papasninkausi padaręs vieną ar kitą gerą darbą. Aš vaikams siūlau atvertus advento kalendorių ir radus šokoladuką užrašyti po vieną gerą darbą: tikėjimo darbą, meilės darbą, vilties darbą. Jei Lietuvoje žmonės per dieną pakeltų bent po vieną šiukšlę, neliktų beveik 3 mln. šiukšlių. Jeigu mažiau keiktųsi, gerokai sumažėtų tarša tarpusavio santykiuose.

– Atrodo, kad pasiruošimas Kalėdoms prasideda nuo paprastų kasdienių dalykų, apie kuriuos neretai net nesusimąstome?

– Tai ir būtų proga susimąstyti. Ir padaryti ką nors neatveriant savo piniginės, o atveriant savo širdį. Tai įmanoma tikslingiau ir prasmingiau paskirstant savo laiką, įprasminant kasdienius dalykus. Žinoma, metams baigiantis visiems bus visokių rūpesčių, suvestinių, ataskaitų. Vis dėlto, laukdami švenčių, turime išmokti būti kūrybingesni, negu mums primeta reklama. Pavyzdžiui, skelbiama akcija padėti vaikams. Iš tikrųjų gali paskambinti už kelis litus, ir būsi padaręs gerą darbą. Bet ką tu gali padaryti savo namiškiams ar kam nors kitam?

Ir nereikia kalbėti apie dideles pinigų sumas. Užtenka ko nors kasdienio atsisakyti ir kitą žmogų pradžiuginti – juk svarbu patirti ne tik laukimo, bet ir susitikimo džiaugsmą. Tereikia stabtelėti, su šeima uždegti kas vakarą advento žvakę, pabūti kartu, pasidalyti gerais žodžiais, gerais įspūdžiais. Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus raginame su tėveliais pasimelsti užsidegus žvakę, tačiau tik trečdaliui pasiseka tai padaryti. Šiandien to bendravimo taip stinga. Tikri dalykai visada kainuoja mūsų geranoriškumą, mūsų pastangas.

– Šiemet adventas paženklintas ir kitu laukimu: ar bus Kūčios laisva diena? Tik kyla klausimas, kam ji bus išnaudota: žuvims kepti ar susikaupti?

– Tai priklauso nuo žmonių mentaliteto ir gyvenimo būdo. Jeigu Kūčios taps pasiruošimo laiku, kai visa šeima tvarko namus, ruošia stalą, bendrauja ir nesusitelkia tik į valgį ir į pilvą, bus gerai. Svarbus ne tik išorinis namų paruošimas ir papuošimas, bet ir vidinis nusiteikimas. Vieniems tai bus eilinė proga puotauti, kitiems – šventės įprasminimas. Kai nereikia karštligiškai bėgti ir skubėti – gerai. Švenčių labai norime, bet šventimo tradicijų mums dar trūksta.

Turime mokytis švęsti, būti kartu. Kūčios ir Kalėdos – labai asmeniška ir šeimyniška šventė, kai susirenka visi iš visur. Tam reikia pasiruošti, bet išlikime Kūčių dvasioje, be persivalgymo ir persigėrimo. Laisvą dieną Kūčių vakarienės galima sėsti anksčiau, tad visi galėtų dalyvauti ir religiniame akcente – Bernelių Mišiose, kad kartu išgyventų tos didžiosios dovanos – Kristaus gimimo – džiaugsmą.

– Kokios būna jūsų Kūčios? Ar švenčiate kitaip nei vaikystėje?

– Vis dar susirenkame pas mamą. Kūčių stalas tapo išradingesnis, nes kiekvienas nori įnešti savo indėlį. Vakarienė būna su tais pačiais grybais, su virtinukais ir aguonų pienu, kalėdaičių laužymu, kai meldžiamės, ko nors linkime vieni kitiems. Tai jaukus vakaras, ir be galo gera, kai galime susirinkti su tikėjimu ir viltimi.

Todėl visiems linkėčiau nestokoti vilties ir gerumo. Jeigu priimsime Kristaus asmenyje ateinančią meilę, priimsime meilę vienas iš kito ir ja apdovanosime kitus, būsime ir nealkani, ir nenusiminę. Didesnės bendrystės, meilės, supratimo ir pagarbos!


Šiame straipsnyje: adventas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių