Kunigas A.Barelli: šv.Velykos – metas išmokti džiaugtis

 

Šv. Velykų proga kunigas salezietis Alessandro Barelli visiems linki atrasti gyvenimo džiaugsmą – nesvarbu, tiki jie Dievą ar ne. Tuomet jokios užgriuvusios darbų lavinos bus nebaisios.

Kunigui iš Italijos A.Barelli darbų niekuomet nepritrūksta. Be įprastų visiems kunigams darbų, jis randa laiko jaunimo stovykloms, ekskursijoms organizuoti, žurnalui "Saleziečių žinios" redaguoti, bendrauti su Vilniaus šv. Jono Basko parapijos Lazdynų rajone nariais.

Už tokį aktyvumą jis praėjusių metų pabaigoje buvo įvertintas Šv. Kristoforo statulėle. "Už Vilniaus jaunuomenės ugdymą savitarpio pagalbos dvasia" – toks užrašas puošia garbingą apdovanojimą, o kunigas džiaugiasi, kad taip buvo įvertintas ne tik jo darbas, bet ir visų jam talkinančių savanorių veikla.

– Švenčiame šv. Velykas. Ar daug darbų Jūsų laukia prieš jas, kokiais rūpesčiais šiuo laikotarpiu gyvenate? – paklausė Diena.lt A.Barelli.

– Tai, ką daro kunigas prieš šv. Velykas, yra tas pats, ką jis daro per visus metus, – tarnauja žmonėms pagal tai, ko jiems tuo metu reikia, ko jie prašo. Šiuo metu daugiau žmonių ateina išpažinties, per didįjį tridienį vyksta įvairios pamaldos. Mūsų parapijoje gyvena nemažai lenkų tautybės žmonių, todėl visas liturgijas atliekame du kartus – lietuviškai ir lenkiškai, kad kiekvienas galėtų dalyvauti ir įsitraukti į šventės dvasią.

Didįjį šeštadienį daug žmonių atneša pašventinti maisto. Nors iš tikrųjų tai turėtų būti daroma po velyknakčio mišių, tačiau kadangi daug parapijiečių ateina ir prašo tai padaryti šeštadienį, žinoma, negalime jų išvaryti.

Šv. Velykų mišios šeštadienio naktį – iškilmingiausios per visus metus. Žmonės susirenka lauke, kunigas pašventina ugnį, uždega velykinę žvakę ir visi kaip procesija einame į bažnyčią, kurioje per pamaldas dega tik kunigo ir tikinčiųjų žvakės. Sekmadienio rytą mišios taip pat prasideda ne bažnyčioje, o prie Kristaus kapo koplyčioje, vėliau viskas vyksta kaip įprastai. Tik tą dieną nerengiame mišių vaikams, nes daug jų kur nors išvažiuoja.

– Ar daug jaunimo dalyvauja Jūsų parapijos veikloje?

– Jei procentais, nėra tiek daug. Tačiau jei žiūrime į asmenybes, galime džiaugtis dėl kiekvieno, kuris ateina, ir tokių yra nemažai. Mes esame vienuoliai saleziečiai, mūsų svarbiausia misija – vaikų ir jaunimo auklėjimas, ne tik religinis, bet ir bendražmogiškas. Pasaulyje turime universitetų, mokyklų, savo parapijoje renkame jaunimą per stovyklas, per mokyklas, kviečiame susirinkti, žaisti kartu, dalyvauti vaikų mišiose. Sekmadieniais bažnyčia pilna, vaikai ateina tiek su tėvais, tiek vieni patys.

– Tačiau dabar turbūt reikia rasti kitokių nei seniau būdų sudominti jaunimą?

– Klausimas, ar tas senoviškas būdas buvo priimtinas ir anksčiau. Aš manau, kad ir Lietuvoje, ir kitose šalyse dabar labai tinka žodžiai, kuriuos daugiau nei prieš trisdešimt metų auklėtojams pasakė popiežius Paulius VI: šios dienos jaunimui, apskritai žmonėms, nereikia mokytojų, kurie sakytų, kaip gyventi, bet reikia liudytojų, kurie rodytų, kaip tai daryti.

Kiekvienas, kuris dalyvauja bažnyčios veikloje, ne tik kunigas, turi savo trūkumų, silpnybių, bet jei jis tikrai gyvena taip, kaip sako, jis gali būti pavyzdžiu. Ne todėl, kad jis tobulas, bet todėl, kad stengiasi tobulėti. Su jaunimu mes nuolat kalbame, diskutuojame, jie gali bet ko klausti, o paskui priima savo sprendimus. Man atrodo, bendraujant su jaunimu svarbiausia yra liudyti Jėzų, o tikėti ar netikėti – jų pasirinkimas.

– Minėjote, kad bendradarbiaujate su mokyklomis. Ar nesulaukiate iš tėvų priešiškos reakcijos?

– Visko pasitaiko, ir nieko čia keista. Šių dienų tėvai augo tokioje aplinkoje, kur Jėzus buvo įstumtas per prievartą. Jei tėtis ir mama visada apie Dievą ir bažnyčios tarnus girdėjo tik neigiamai, aišku, kad nuomonė automatiškai nebus gera. Negaliu eiti reikalauti, sakyti, kad aš nesu blogas, todėl tu turi mane priimti. Nori – priimsi, nenori – ne.

Jei žmogus atmeta bažnyčią dėl tam tikrų priežasčių – netinkamo auklėjimo, blogos patirties ar dėl to, kad jam tiesiog nepavyko pačiam rasti kelio prie Jėzaus, – neturime nei pasmerkti, nei teisti. Turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, kuris kartais veda labai keistais keliais.

– Kalbate labai tolerantiškai. Tačiau dabar visuomenėje tikėjimas kartais naudojimas kaip pretekstas ginti savo nuomonę, pavyzdžiui, daug diskusijų keliančiose homoseksualų eitynėse.

– Šis klausimas – sudėtingas, bet aš nesuprantu, kodėl toms eitynėms rodoma tiek daug dėmesio. Būtų smagu, jei kitoms eitynėms jo būtų tiek pat. Sakykime, daugiau nei penkiolika metų vyksta Kristaus kūno ir kraujo šventė, procesija eina iš Arkikatedros į Aušros vartus. Dalyvauja tūkstančiai žmonių – turbūt kur kas daugiau nei jų bus homoseksualų eitynėse. Bet apie tą procesiją iš visuomenės informavimo priemonių beveik niekada negirdėjau.

Aš, kaip tikintysis, be abejo, galiu pasakyti, kad tų eitynių skelbiamos vertybės neatitinka manųjų ir Bažnyčios, bet tikrai negaliu sakyti, kad jokiu būdu neleisiu, kad jos vyktų. Neteisinga naudoti tikėjimą kaip pretekstą, tai neturi tapti religiniu ar tikėjimo karu. Galiu pasakyti, kad tu klysti, galiu nesutikti su tavo nuomone, bet aš vis tiek tave gerbiu ir nesmerkiu.

Tačiau taip pat reiktų pamąstyti, ar tokiomis eitynėmis nerodome nepagarbos žmogaus orumui. Negi būtų teisinga, jei būtų šeimų eitynės, šeimos eitų ir rodytų "pampersus" gatvėje? Jei tu esi homoseksualas ir nori tai išreikšti, nenori būti diskriminuojamas, yra geresnių būdų.

– Jau dvylika metų gyvenate Lietuvoje. Kokios visuomenės savybės čia Jus džiugina, liūdina?

– Turbūt didžiausias lietuvio pliusas – jis niekada nepasiduoda, nepaiso jokių sunkumų. Jis vis tiek toliau tęs savo kelią. Tas atkaklumas, nuoseklumas yra labai svarbus.

Kita savybė – net labiau ne minusas, o tiesiog bruožas, kurį aš, kaip užsienietis, galbūt daugiau pastebiu – kartais, ypač iki pavasario, žmonėms trūksta optimizmo: viską matome blogai, veidai liūdni. Žinoma, tai tik apibendrinimas, yra ir tokių, kurie gyvena kitaip. Tačiau rudenį ar žiemą matai, kad žmonėms sunku. Ir tas sunkumas užkrečiamas.

Kristus, nors buvo žiauriai nukankintas, nužudytas ir prisikėlė, Velykų rytą pasirodė mokiniams ir jo veide nebuvo liūdesio, tik džiaugsmo ženklai. Aš linkiu, kad kiekvienas lietuvis galėtų atrasti gyvenimo džiaugsmą, kuris duotas Dievo.

– Dabar išgyvename ekonominę krizę. Ar pastebite, kad žmonės pradėjo labiau vienas kitam padėti, išmoko džiaugtis mažais dalykais?

– Džiaugtis mažais dalykais – taip. Aš asmeniškai nemėgstu to šurmulio, ypač prieš šv. Kalėdas, kai pamirštama, ką iš tikrųjų mini Kalėdos. Panašiai ir su šv. Velykomis, nors čia dovanojama mažiau. Dėl krizės turėjo sumažėti tas pompastiškas rėmelis, lieka daugiau dėmesio pačiam paveikslui, tikrovei. Tai viena naudinga nenaudingos krizės pasekmė.

Gali būti, kad krizė priminė, jog už daiktus svarbesni santykiai su žmonėmis, kurie daro tavo gyvenimą vertingesnį arba ne. Ne nauja mašina, gražiausias butas ar atostogos egzotiškose šalyse daro tavo gyvenimą laimingą, o tai, kad esi mylimas ir sugebi nesavanaudiškai mylėti.

– Ko dar galėtumėte palinkėti šv. Velykų proga?

– Palinkėsiu, kad tikintieji atrastų Kristaus prisikėlimą, tą viltį ir optimizmą, norą atsikelti, atsistoti ir, nepaisydami sunkumų, eiti toliau pirmyn. Ir eiti toliau su žvilgsniu į Jėzų, bet taip pat su mintimi, kad šalia mūsų yra ir kitų žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tai bus tikras prisikėlimas. O netikintiesiems linkiu, kad džiaugsmas jų vadinama pavasario švente leistų jiems suprasti, kad tas pavasaris, ta gamta ateina iš Kažkieno dosnumo ir meilės žmonijai, ir kad jie tą Kažką atrastų.

 


Šiame straipsnyje: Velykos

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių