Kultūros paveldo intrigos: nuo freskų iki dangoraižio

Kultūros paveldo departamentas, gąsdindamas, kad verslininkas Raimundas Mieželis šalia Energetikos muziejaus nori statyti dangoraižį, klaidina visuomenę. Ir tai tik viena šios institucijos nuodėmių. Taip teigia buvęs Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas.

Didžiulis baudžiavinis dvaras, kur su darbuotojų teisėmis ir interesais nesiskaitoma. Įsigalėję dvigubi standartai. Paklusnumo, autokratiškumo atmosfera – jokių kitų nuomonių, tik vadovės. Tokius kaltinimus Kultūros paveldo departamento direktorei Dianai Varnaitei žėrė R.Bitinas.

Istoriko ir teisininko išsilavinimą turintis R.Bitinas šiame departamente vadovavo Vilniaus teritoriniam padaliniui. Jo žinioje buvo Vilniaus miestas ir apskritis – septynios savivaldybės. Tai – didžiausias departamento padalinys, jame dirba 11 žmonių.

"D.Varnaitė mane atleido šių metų birželio viduryje pagal Valstybės tarnybos įstatymą už tai, kad diskreditavau valstybės tarnautojo vardą. Toks buvo kaltinimas. O konkretus atvejis – sužalotos freskos, ypač  viena, su karaliaus Žygimanto Augusto atvaizdu Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje", – pasakojo R.Bitinas. Vyras dėl atleidimo nusprendė kreiptis į teismą.

Savo akimis norėdami pamatyti sugadintą kultūros paminklą, "Vilniaus dienos" žurnalistai apsilankė sostinės centre esančioje Šv. Jurgio bažnyčioje, kuri sujungta su buvusiu Karmelitų vienuolynu. 1949 m. šiose patalpose įsikūrė Knygų rūmai.

Bažnyčioje – daugybė lentynų su knygomis. Jos lubų freskose – apstu priešgaisrinės signalizacijos daviklių. Tačiau jie įmontuoti senose skylėse, iš kurių, kai veikė bažnyčia, į jos vidų būdavo nuleidžiami žibintai ir kaspinai. Puolėme ieškoti ir garsiosios freskos, kurioje pavaizduotas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jo padėtis iš tikrųjų nepavydėtina – per karaliaus portretą ir gyvenimo aprašymą driekiasi metaliniai ir plastikiniai kabeliai. Pamačius tokį vaizdą, galima gauti infarktą.

– Kada ir kodėl sužalojote bažnyčios freskas? – pasiteiravau R.Bitino.

– Kuo jos man nusikalto, kad jas turėčiau žaloti? Freskos buvo sužalotos po Antrojo pasaulinio karo, 1949–1954 m. laikotarpiu, kai į bažnyčią buvo įvesti metaliniai elektros kabeliai ir knygų lentynas laikančios atotampos. Apie tai byloja seni dokumentai. Departamento archyve radau bylą ir fotografijų. Freskos nufotografuotos 1971 ir 1972 m. ir jau tada aiškiai matyti, kad jos sužalotos.

2008 m. į Karmelitų vienuolyno patalpas – dabar tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos antrieji rūmai – papildomai buvo įvesti priešgaisrinės ir apsauginės signalizacijos kabeliai. Jie vėl "pervažiavo" per tą pačią freską su karaliaus atvaizdu.

– Ar be jūsų vadovaujamo padalinio žinios buvo įgyvendintas tas projektas vienuolyne?

– Šių darbų projektą parengė bendrovė "Jungtinės architektų dirbtuvės", bet su mūsų padaliniu jo nederino. Darbai buvo atlikti savavališkai 2008 m., o tai išaiškėjo šių metų pradžioje. Projektą užsakė M.Mažvydo biblioteka, o įvykdė kauniečiai – bendrovė "Sauga". Pradėjome aiškintis, kaip ir kas.

Manau, tie plastikiniai laidai žalos nepadarė, nes jie buvo pritvirtinti prie kadaise išvedžiotų metalinių vamzdžių. Be abejo, negerai, kad biblioteka ir projektą rengę architektai su mumis jo nederino. Gal būtume pasiūlę kitokį variantą įrengti signalizacijai.

D.Varnaitė, pasinaudojusi šia situacija, sukėlė didžiulį sąmyšį, nors pati puikiai žinojo apie tas sugadintas freskas. 2003 m. ji tvirtino to objekto įrašymą į Kultūros vertybių registrą. Buvo parengta Šv. Jurgio bažnyčios ir Karmelitų vienuolyno komplekso dosjė, kurioje įdėtos tų sužalotų freskų fotografijos.

Turiu ne tik 1971–1972 m. freskų nuotraukas, bet ir 1975 m. šio kultūros paminklo techninės apžiūros aktus, kuriuose tuos freskų sužalojimus aprašė tuomečio Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus Kultūros apsaugos inspekcijos vyriausioji menotyrininkė Dalia Buivydaitė (dabar Krūminienė – red. past.). Ta pati darbuotoja buvo Kultūros paveldo departamento komisijoje, kuri šiemet tyrė galbūt mano padarytą tarnybinį nusižengimą. Nors komisijai ir buvo pateikti šie dokumentai, ji į tai neatsižvelgė.

– Jei kolegos žinojo šią tiesą, kodėl direktorė norėjo jumis nusikratyti?

– Aš buvau opozicijoje – nesitaiksčiau su D.Varnaitės įvesta paklusnumo, autokratiškumo atmosfera – jokių kitų nuomonių, tik jos. Tas karas prasidėjo prieš trejus metus. Esu gavęs šešias tarnybines nuobaudas, kurias apskundžiau teismui. Kai kurias bylas laimėjau. Turėjau dar galiojantį griežtą papeikimą, o tokiu atveju pagal Valstybės tarnybos įstatymą tarnautojas, gavęs dar vieną tarnybinę nuobaudą, gali būti atleidžiamas iš pareigų. Buvo likusios trys savaitės iki griežto papeikimo galiojimo pabaigos. D.Varnaitė pasinaudojo šia palankia proga atleisti mane iš darbo. Šv. Jurgis buvo tik pretekstas.

– Galite teigti, kad Kultūros paveldo departamentas dirba tendencingai?

– Ir tendencingai, ir dažnai dezinformuoja visuomenę. Mane stebina dvigubi departamento darbo standartai: vieniems statyti leisim, o kitus stabdysim. Kadangi tuos atvejus žinau, skaudu girdėti tokią vienpusišką ir iškreiptą informaciją. Matydami, kad departamente labai negera situacija, 2010 m. pradžioje įkūrėme profesinę sąjungą.

Štai vienas dvigubų standartų pavyzdys. Pastaruoju metu Vilniaus miesto savivaldybė Kultūros paveldo departamentui pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo – dėl stabdomų statybų šalia Mindaugo tilto Rinktinės g. 2. Ten miesto savivaldybė planavo plėsti Energetikos muziejų, o Raimundo Mieželio jaunesniojo bendrovė "RVM investments" – rekonstruoti šalia esantį keturių aukštų sovietinį silikatinių plytų pastatą. Jame būtų įrengtas prabangus viešbutis.

Tačiau Kultūros paveldo departamentas sustabdė šių dviejų objektų rekonstrukcijos projektą – esą R.Mieželis numatęs statyti dangoraižį. Niekas nenorėjo statyti ten jokio dangoraižio. Buvo numatyta silikatinių plytų namą paaukštinti dviem aukštais, taip pat atkurti po Antrojo pasaulinio karo nugriautą šiluminės elektrinės kaminą, kuris taptų apžvalgos aikštele. Departamentas vėl pasinaudojo proga klaidinti visuomenę. Kamino aukštis buvo padidintas tris kartus – vietoj 50 m buvo nurodyta 150 m. Toks aukštis skaičiuojamas nuo jūros lygio. Bet Vilniuje jūros nėra. Tad kam klaidinti žmones?

 

– Dėl šio projekto Vilniaus miesto savivaldybė Kultūros paveldo departamentą padavė į teismą. Kuo ši istorija baigėsi?

– Ji dar nesibaigė. Beveik dveji metai, kai šitas projektas sustabdytas. Savivaldybė kreipėsi į teismą, kad miestui būtų atlyginta žala dėl prarastų investicijų, nesukurtų darbo vietų. Energetikos muziejus neteko paramos iš ES fondų savo plėtrai. Vilniaus teritorinis padalinys, kuriam vadovavau, detalųjį šių objektų plėtros planą buvo suderinęs. Tačiau departamento vadovė inicijavo kreipimąsi į teismą, kad jis būtų panaikintas.

Antras dvigubų standartų pavyzdys. Vėl norima patobulinti dešiniajame Neries krante esančią universalinę parduotuvę. Detaliajame plane buvo numatyta ją paaukštinti ir plėsti į abu šonus. Detalusis planas buvo koreguojamas gal metus. Vyko diskusijos, investuotojų prašėme mažinti apetitą – žeminti pastato aukštingumą.

Projektuotojai kreipėsi į departamento vadovybę. Direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis norėjo, kad mūsų padalinys šiam projektui pritartų. Mums buvo daromas spaudimas, buvo sušaukta departamento komisija. Nors daugelis komisijos narių pripažino, kad projektas netinkamas, jos pirmininkas A.Degutis pareiškė, kad viskas gerai, kad jis nemato jokių problemų. Aišku, aš nesuderinau tokio detaliojo plano. Projektuotojams teko "nupjauti" du viršutinius pastato aukštus.

– Ar jums ir jūsų darbuotojams dažnai tekdavo patirti departamento vadovybės spaudimą?

– Teko, ir ne sykį. Ryškiausias to pavyzdys – istorija su sklypu, esančiu Dainavos g. 3 prie Lukiškių aikštės. Ten norėjo investuoti verslininko Roberto Dargio vadovaujama bendrovė "Eika". Šių metų sausio pradžioje bendrovė mums pateikė detaliojo plano projektą. Toje gatvėje ji planavo statyti komercinį kompleksą. Atidžiai išstudijavę jų planą, pamatėme, kad jis neatitinka paveldosaugos reikalavimų – būtų užstatyta dalis Dainavos gatvės ir net 80 proc. sklypo. O leistinas sklypo užstatymo tankis – 60 proc.

Investuotojai kreipėsi į D.Varnaitę ir jos pavaduotoją A.Degutį. Mano skyriaus darbuotojai po darbo buvo iškviesti į D.Varnaitės kabinetą ir pusantros valandos jiems buvo daromas spaudimas: visais įmanomais būdais palikti tą detalųjį planą ramybėje, ten viskas gerai, investuotojas labai garsus, pats Nekilnojamojo turto asociacijos prezidentas, pietauja vos ne su Prezidente ir premjeru.

Aš kaip tik tuo metu sirgau. Istorija baigėsi tuo, kad mano darbuotojai detaliojo plano nesutiko suderinti. Įtardami, kad ši istorija kvepia korupcija (jiems buvo užsiminta, kad savivaldybei už viską sumokama), kreipėmės į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir Kultūros ministeriją. To rašto kopiją adresavome ir direktorei D.Varnaitei.

Grįžęs į tarnybą, akcentavau, kad tokio detaliojo plano tikrai nederinsime ir pasiūliau jį pataisyti. Statytojai sutiko. Tačiau STT pradėjo tyrimą. Per jį paaiškėjo, kad korupciją įrodančių duomenų nepakanka. STT mūsų profesinės sąjungos skundą persiuntė Kultūros ministerijai su išvada, kad D.Varnaitės ir A.Degučio spaudimas mano skyriaus darbuotojams buvo daromas.

STT rekomendavo ministerijai pradėti tyrimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D.Varnaitei ir A.Degučiui. Tikėjomės, kad ministerija į šį reikalą pažiūrės rimtai. Ji pradėjo tyrimą, tačiau dėl neaiškių priežasčių jį nutraukė.

Kaip departamento profesinės sąjungos komiteto narys aš kovojau, kad su mano darbuotojais būtų elgiamasi tinkamai, o ne kaip dvare su baudžiauninkais. Kultūros paveldo departamentas – didžiulis baudžiavinis dvaras, kur su darbuotojų teisėmis ir jų interesais nesiskaitoma. Manau, viršų ima noras dominuoti, išlaikyti vadovo pareigas. Vienu metu D.Varnaitė buvo atleista iš darbo, bet po dvejų su puse metų teismo vėl grąžinta į tas pareigas.

Tada prasidėjo mūsų padalinio puolimas – tiek manęs, tiek darbuotojų. Mes esame rekordininkai – per pastaruosius dvejus metus mano skyriaus tarnautojai gavo 10 tarnybinių nuobaudų, aš – penkias ir buvau atleistas iš darbo.

– Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl senieji laiptai, vedantys į Aušros vartų koplyčią, maždaug prieš pusantrų metų buvo pakeisti naujais? Laiptai, kuriuose per daugelį metų įsispaudė duobutės nuo maldininkų kelių ir pėdų, daugumai tikinčiųjų labai patiko. Toje laiptinėje į Aušros vartus tvyrojo sakrali aura. Dabar to nebelikę.

– Tie laiptai buvo labai nesaugūs, avarinės būklės, ir Bažnyčia ėmėsi iniciatyvos juos pakeisti naujais. Nuo jų žmonių yra ir nukritę, ir susižeidę.

Įdomu, kad ši istorija vyko, kai mėnesiui buvau išėjęs tėvystės atostogų. Dėl laiptų keitimo Bažnyčia kreipėsi į mano vadovaujamą Vilniaus teritorinį padalinį. Tuo metu padalinio darbuotojai parengė tvarkybos darbų sąlygas, suderino remonto projektą, išdavė remonto darbų leidimą. Kai grįžau iš atostogų, senieji laiptai buvo pakeisti naujais, marmuriniais, ir sukeltas skandalas. Už tai aš gavau du griežtus papeikimus. Skandalą, kaip supratau, sukėlė Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis, kuris neseniai išrinktas į Seimą.

Kalbama, kad tikrasis departamento vadovas yra  N.Puteikis, o D.Varnaitė – jo statytinė. Per savaitę tarnybiniu automobiliu N.Puteikis du tris kartus atvažiuoja į Vilnių. Tai kur jis dirba, svarstydavome, – Klaipėdoje ar Vilniuje?

Vilniuje, nes D.Varnaitei nuolat reikia jo patarimų. Kai pastaruoju metu N.Puteikis buvo užsiėmęs Seimo rinkimais, D.Varnaitė susirado kitą patarėją – Panevėžio teritorinio padalinio vedėją. Dabar jai patarinėti į Vilnių važinėja jis.

O dėl tų laiptų išsiskyrė kelios ne tik vilniečių, bet ir kultūros paveldo specialistų nuomonės. Vieni teigė, kad juos galbūt vertėjo išsaugoti ir restauruoti, kiti – kad laiptai nevertingi. Jie pastatyti tarpukariu iš mozaikinio betono ir akmenų mišinio, todėl per kelis dešimtmečius buvo nuzulinti. Aišku, jiems dvasingumo suteikė patys tikintieji, bet tai – jau kiti dalykai.

Tie, kurie investuoja, tie ir tvarko kultūros paveldą. Valstybė šiais laikais prie to ne itin prisideda, nes nėra pinigų. Nėra blogai, kad į kultūros paveldą investuoja verslininkai, tačiau kartais reikia pažaboti jų apetitą.

Vilniaus teritoriniam padaliniui vadovavau penkerius su puse metų ir visada stengdavausi rasti kompromisą – kad pirmoje vietoje būtų kultūros paveldo interesai ir kad verslininkai galėtų investuoti, kurti darbo vietas. Aišku, buvo sudėtinga dirbti su D.Varnaite ir A.Degučiu – mūsų pozicijos dažnai išsiskirdavo. Kas tokiu atveju nukenčia? Investuotojai.

– Manau, labai nukenčia ir pats Vilnius. Akivaizdus to pavyzdys – didžiulis, neišvaizdus viešbučio "Novotel" pastatas pačiame miesto centre – Gedimino prospekte.

– Klaidų yra padaryta. Mes jas esame pripažinę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kukis

Kukis portretas
uzsakytas str.Na,kazkaip nesolidu p.Laima tokius dalykus rasyti...Neskanu skaitant.Aisku,net specialistu nebunant,kad norima GALUTINAI SUDERGTI Vilniaus veida...Puiku,kad atsiranda pilieciu,kurie argumentuotai,nedaugzodziaudami gina kazka grazaus ir savito..Visokie zuokulai,miezeliskiai tik piniga myli-kitkas jiems totalus DZIN..Nei jiems grozis rupi ,nei jiems idomu...Jie sakys visko ir daug-lyg tryda lietusi,ale tai tik pezalai,nieko konkretaus-sakys viena,darys kitka-tokia Melagiu fiesta...Cia kaip su tais troleibusais po 15 metu...Geda skaityt,p.Laima...bet ir rasyti turi buti GEDA! DIENAI-GEDA!

paskaicius

paskaicius portretas
matosi, kad labai megsta dangoraizius, tai koks is jo tada paveldininkas

teisybė

teisybė portretas
dirbantys paminklosaugoje dar pateiktų departamento vadovų netikusio darbo organizavimo, nemokšiškumo, darbuotojų niekinimo ir paveldo vertybių nesaugojimo dešimtis pavyzdžių.- būtina rotacija-renovacija :)
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių