Knyga – įspūdingas paminklas Petrašiūnams

Neseniai knygynuose pasirodžiusi knyga „Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai“ – tai Genovaitės Mikėnaitės keliolikos metų kruopštaus darbo rezultatas. Leidinys, kuriame dokumentika susipynusi su atsiminimais, apima laikotarpį nuo pirmojo vietovės paminėjimo iki šių dienų.

Petras ir jo šunys

Dabar tyvuliuojančių marių ir Pažaislio šilo kaimyno – Petrašiūnų vietoje žmonės gyveno jau XV a. pr. Kr. Šį stulbinamą faktą pateikė archeologai – kalbininko Jono Jablonskio sūnus Konstantinas ir pastarojo dukra Rimutė Rimantienė.

Istoriškai Petrašiūnai žinomi nuo XV–XVI a., kai čia būta palivarko su valstiečiais ir baudžiauninkais. Petrašiūnų gyvenvietė radosi prie Vilniaus kelio – pašto trakto, vingiavusio per šią vietovę. Prie trakto buvo pastatyta užeiga – Pažaislio vienuolyno amžininkė, itin mėgta pastarojo ansamblio statytojų. Užeiga turėjo didelį pasisekimą, tad netrukus šalia jos atsirado ir spirito varykla – būtent ji XVII a. praplėtė jau įsikūrusios Petrašiūnų gyvenvietės ribas.

Užeigą ir spirito varyklą reikėjo saugoti nuo plėšikų – ši atsakinga užduotis buvo patikėta augalotam baudžiauninkui Petrui. Jis su keliolika piktų šunų prižiūrėjo ne tik šiuos objektus, bet ir palydėdavo keliu per miškus arkliais važiuojančius pirklius, kad jų nepuldinėtų pakelės plėšikai.

Ilgainiui Petras tapo šios vietovės simboliu, ir ji pradėta vadinti su Petru bei jo šunimis susijusiu vardu – Petrašiūnais. Suprantama, tai tik viena iš Petrašiūnų vardo kilmės istorijų.

Tarpukariu išaugo į miestelį

Gyvendami prie svarbaus kelio, petrašiūniečiai pateko į svarbiausių istorinių įvykių sūkurį. Per šią vietovę žygiavo švedų ir Napoleono kareiviai, čia buvojo 1831 m. sukilėliai, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu veikė slapta tautinė mokykla, kurią įkūrė vietinis stalius Povilas Starkevičius.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, petrašiūniečiai noriai stojo savanoriais į organizuojamą Tėvynės laisvei ginti kariuomenę. Besiplečianti gyvenvietė nepriklausomybės laikotarpiu išaugo į nedidelį miestuką, kuriame 1923 m. gyveno 605 žmonės. Dalis jų dirbo čia įsikūrusioje stiklo gamykloje.

1929 m. Petrašiūnuose pradėjo veikti plytinė „Bitukas“, savo produkcija garsinusi šią vietovę daugelį dešimtmečių. Išaugo belgų pastatyta šiluminė elektrinė, pirmasis Lietuvoje popieriaus fabrikas, įsikūrė kriminalinės policijos šunynas ir šungaudžiai, pirtis, savivaldybės rūmai, mokykla. 1939 m. Petrašiūnuose veikė apie 100 įvairaus dydžio įmonių.

Galiausiai Petrašiūnai išsiskyrė tuo, kad buvo vienintelis miestelis tarpukario Lietuvoje, išaugęs savo jėgomis.

Būta Petrašiūnuose ir savų pogrindininkų: čia įsikūrė slapta komunistų pogrindinė spaustuvė, vyko komunistų konferencijos.

Slaptųjų tarnybų kapas

Teigiama, kad XX a. pradžioje petrašiūniečiai pasižymėjo ypač šiltais bendruomenės santykiais: kartu krikštydavo vaikus, keldavo vestuves, rengdavo talkas, laidodavo savo mirusiuosius, lankėsi čia rengiamose mugėse. Tokį gyvenimo ritmą staiga nutraukė užgriuvusi sovietų okupacija.

 

Raudonasis teroras nepaliko jokių dokumentų apie kankinimus, sušaudymus, tačiau atėjus vokiečiams, 1941 m. birželio-liepos sandūroje, anuomet dar nepradėjusiose veikti Petrašiūnų kapinėse buvo rastas 41, kaip manoma, nuo tų pačių kovo iki birželio pradžios nukankintas suimtasis.

Tik pusė atkastųjų buvo atpažinti, nes kitų kūnai buvo žvėriškai sumaitoti. Dauguma atpažintųjų – tarpukario Lietuvos saugumo tarnybų pareigūnai arba slaptieji agentai. Vėliau toje vietoje buvo pasodintos eglaitės – jos sudarė kryžiaus formą, kurios fragmentai išliko iki šių dienų.

Tarp 1941 m. birželio sukilimo dalyvių buvo daug petrašiūniečių – Šaulių sąjungos narių, nes nemaža jaunų vyrų, šios sąjungos narių, dirbo Petrašiūnų elektrinėje, popieriaus fabrike, palaikė slaptus ryšius su per sovietų okupaciją pogrindyje veikusiu Lietuvos aktyvistų frontu.

Vos vokiečiams peržengus Lietuvos sieną, 1941 m. birželio 23-iąją šauliai pradėjo patruliuoti prie svarbiausių Petrašiūnų objektų, tarp kurių buvo ir Pažaislio vienuolynas su jame saugomais valstybės archyvo dokumentais. Pirmąja sukilimo auka tapo popieriaus fabriko darbininkas Žukauskas. Vokiečių okupacija taip pat pareikalavo petrašiūniečių aukų.

Kapucinai diktavo madą

Vėlesnius, pokario laikus, knygoje prisimena rašytojas Alfonsas Bieliauskas, ypač vaizdžiai aprašęs gyvenimą prie Nemuno ir pastebėjęs, kad su vienuoliais kapucinais Petrašiūnuose pasklido mada avėti basutes. Mat kapucinai jas avėdavo net žiemą, apsiavę šiltomis kojinėmis.

Išradingi petrašiūniečiai senų batų batviršius išpjaustydavo taip, kad atrodytų kaip basutės. Žinoma, ne ta kapucinų įtaka buvo svarbiausia – teigiamą įtaką miestelio gyventojų moralinėms nuostatoms darė bažnyčia ir vienuoliai kapucinai: tėvas Rokas, tėvas Adomas, tėvas Stanislovas ir kiti.

Ypač šiltai petrašiūniečiai prisimena tėvą Stanislovą – kunigą idealistą, apdovanotą oratoriaus talentu. Kai jis sakydavo pamokslus, bažnyčia ir šventorius lūždavo nuo parapijiečių gausos.

Kultūros židiniu tapo mokykla, į kurios parketinę salę atvažiuodavo vaidinti net tikros to meto įžymybės, tarp kurių būta ir didžiosios to meto teatro scenos žvaigždės aktoriaus Henriko Kurausko. Anot knygos autorės, tai nebūdavo atsitiktinės profesionalaus teatro gastrolės, nes moksleivių prusinimu sovietmečiu labai rūpinosi mokytoja Donata Lapinskaitė.

Knyga – kaip paminklas

Įspūdingo formato knygoje palikta vietos ir aprašymams kaimų, kuriuos priglaudė Petrašiūnai (Amaliams, Vieškūnams, Varniams, Pažaisliui), iškiliems kauniečiams, gyvenusiems Petrašiūnuose, įvairiems prisiminimams, nuotraukoms ir piešiniams, sušildantiems solidžią istoriją.

Knygos pabaigoje išvardyti tarpukario Petrašiūnų gyventojai, pateikiami pastatytų namų, parduotuvių savininkų sąrašai, išvardyti žymiausi petrašiūniečiai, palaidoti vietos kapinėse, pateiktos kapaviečių nuorodos, nuotraukos, aprašyti įvairių šeimų likimai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai, pateikta išsami ir įvairiapusė informacija apie buvusias įmones.

Ši dvigubo formato knyga – albumas – tai ilgaamžis paminklas milžiniškam kraštotyriniam darbui, kurį šio leidinio autorė atliko talkinant gausiai petrašiūniečių bendruomenei.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Deividas

Deividas portretas
Man ji informatiką dėstė.. ;)

Stoniškiečiai

Stoniškiečiai portretas
Didžiuojamės, kad mūsų taip mylėta jaunutė fizikos mokytoja tapo tokio prasmingo leidinio autore. Sveikiname ir skubame į knygynus.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių