K.G.Cieminis: kuria kaukes, bet pats po jomis nesislepia

Stiklių gatvėje įsikūrusioje Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje duris atvėrė Užgavėnių kaukių paroda. Jos autorius – medį ir drožybą ankstyvoje jaunystėje pamilęs genetikos mokslų daktaras Karolis Gediminas Cieminis.

K.G.Cieminio Užgavėnių kaukės išbarstytos po visą pasaulį: nuo Oksfordo ar Miuncheno iki Čikagos ir net tolimosios Australijos. Tik Vilniuje K.G.Cieminio kaukės eksponuojamos pirmą kartą. Savame krašte pranašu nebūsi? „Nesu baigęs jokių meninių mokslų. Tai viso labo amatas be jokių pretenzijų“, - parodos atidarymo metu kuklinosi geros nuotaikos ir humoro nestokojantis drožėjas.

Nors per gyvenimą jis padirbo bent pusę tūkstančio velnių, raganų ir kitų būtybių, Stiklių gatvėje jų – viso labo trys dešimtys. Tiek, kiek buvo užsilikę autoriaus rūsyje. Dar vieną kitą darbą parodai paskolino kadaise kaukę dovanai gavę bičiuliai ar kolekcininkai.

„Meistras turi gražų skonį. Tik pažiūrėkite, koks koloritų ir medžiagos derinys! Neabejoju, kad pono Karolio darbai bus pastebėti ir įvertinti. Šioje parodoje atsispindi kelių sluoksnių vertybės – tradicijos ir menas“, - pagyrų K.G.Cieminio drožiniams negailėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Ji apgailestavo, kad kaukių meistras buvo atrastas per vėlai. „Kaip tik šiomis dienomis pasirodė knyga „Užgavėnių kaukės“. Deja, joje K.G.Cieminio darbų nėra“, - apgailestavo J.Rudzinskas.

Tačiau pats K.G.Cieminis į tai tik numojo ranka: „Mano amžiuje girdėti tokias pagyras labai malonu. Tačiau nei aš pats parodą organizavau, nei į knygą prašausi. Jei kaukės iš tikrųjų ko nors vertos, į kitą knygą papulsiu. Ateina toks metas, kai supranti, kad jei padarai rimtą darbą, rezultatai nepradingsta. Anksčiau ar vėliau kažkas bus.“

- Beveik visos jūsų kaukės – vyriškos giminės. Kodėl nedrožiate moterų?

- Daug kas manęs klausia, kodėl „bobų“ nedarai? Sakau, vyrus bet kaip galiu išdrožt, o moteris reikia gražiai. Kai galėdavau paprašyti, kad kuri nors papozuotų, drožti nemokėjau, kai išmokau, priprašyt neišeina (juokiasi).

- Kodėl rimtas ir pasaulyje pripažintas genetikas ėmėsi kaukių? Galbūt daug veidmainių gyvenime sutikote?

- Kaukes drožti lengva. Be to, kiekviena kaukė turi mistikos. Kodėl žmonės kadaise slėpdavosi po kaukėmis? Nes taip jie galėdavo pasikusti kitokiais žmonėmis – laimingesniais, geresniais.

O medis man visuomet patiko, ypač senas. Kažkada ikonomis labai žavėjausi, norėjau net šventiku būti, gyvenau Rusijoje vienuolynuose. Vėliau tapau genetiku, patekau į pasaulinius vadovėlius, bet pinigus tarybiniais laikais mokėdavo mažus, reikėdavo prisidurti. O čia kolekcininkai iš Amerikos nežinia iš kur apie mane sužinoję užsukdavo, vieną kitą kaukę nupirkdavo...

- Ar prisimenate savo pirmąją kaukę?

- Pirmąją vynininkui Dominykui Veličkai padariau prieš 30 metų įkurtuvių proga, kai jis įsirengė butą garaže, aš dar jam padėjau statyti. O, žinote, koks mano bene pirmasis sąlytis su Užgavėnių kauke?! 1967 metais Algimantas Patašius, tas pats Dominykas ir kiti draugai Vilniuje važiavome troleibusu, berods, pirmąja linija, ir dalijome žmonėms blynus, dėvėjome kaukes. Tai mus Pilies gatvėje policija susėmė ir atvežė į skyrių.

- Kiek kaukių per metus išdrožiate?

- Būdavo ir tris, ir šimtą. Dabar jau ir jėgos, ir laikas nebe toks. Grybai, uogos, žūklės... Bet tris per mėnesį padarau.

Miškuose gyvenu netoli Vilniaus, turiu dirbtuvę, daug kačių, daug šunų. Supraskite, esu pensininkas, man jau 67-eri – nebe jaunuolis. Kaip ten sako, jei sustosi, tapsi akmeniu. Reikia dirbti. Tai aš kasdien padrožinėju – tai daugiau, tai mažiau.