Kelionė į nakties pakraštį

Įvairiausių barų Vilniaus senamiestyje galima rasti ant kiekvieno kampo, tačiau tuose, kuriuose vieną naktį nusprendėme pabuvoti mes, apsilanko retas miestietis. Bet legendos apie šias vietas sklinda.

Nelengva klasifikacija

Savaitės pradžioje išėjęs iš visiems puikiai žinomos ir gausiai lankomos sostinės senamiesčio kavinės pagalvojau, kad per kelerius gyvenimo Vilniuje metus vakarinį miesto pasaulį pažinau tik paviršutiniškai.

Atsibodo sausakimšos vyninės prancūziškais pavadinimais, todėl skambinu vyresniam mokyklos laikų draugui: "Klausyk, tu Vilnių juk pažįsti. Kur galėčiau nueiti kiek įdomiau pavakarot? Tiksliau, kur Vilniuje alų geria taip vadinamas alternatyvus jaunimas, skamba gera muzika?"

Autoritetingu pasijutęs draugas prie atsakymo mane vedė gal dešimt minučių.

"Pirmiausia, kavines aš skirstau į keturias grupes. Pirmosios grupės kavinėse net buvęs nesu, mat ten renkasi tik auksinis jaunimas, antrajai grupei priskiriu visas vynines ir picerijas. Tau reikia eiti į tas, kurios priklauso paskutinėms dviem kategorijoms – roko barus ir seno gero roko barus", - visą sudėtingą klasifikaciją išdėstė draugas.

Šnektelėjus buvo nuspręsta per vakarą aplankyti keturis barus – du, draugo žodžiais tariant, padorius ir du kiek labiau šokiruojančius.

Dešimtą valandą vakaro jau keliavau į "Vingrių" barą, vėliau į "Pogo", "Play", o vakarą užbaigiau "Apuoke".

Draudimas rūkyti - nė motais

Lietus pylė lyg iš kibiro, tad jokio judesio prie baro Vingrių gatvėje nebuvo. "Psichbariu" dažniausiai vadiname bare kadaise alų pilstė rokeris Tomas Krivickas, geriau žinomas pravarde Psichas.

Dabar Psicho ten nė kvapo, oficialiai baras vadinamas "Vingrių 17", o lankytojų jame daugiausia būna jau gerokai po vidurnakčio, mat būtent čia yra bene mylimiausių ir dažniausiai paskutinė senų Vilniaus pankų stotelė.

"Kažko gersit? Šviesaus? Tamsaus? Kaimietiško?", - kokias penkias minutes prie pustuščio baro alaus kranelių prastovėjus paklausė jauna barmenė ir už du plastmasinius bokalus alaus paėmė 10 litų.

 

Maisto vėlyvą vakarą, kaip beje ir kituose lankytuose baruose, gauti neįmanoma, tačiau ir ragauti jo čia nesinorėjo.

Aplinka - sunkiai nusakoma. Tarp kelių medinių stalų įkomponuotos laisvai besiliejančio alaus ne kartą ragavusios galinės automobilių sėdynės. Viename kampe sukrauta malkų stirta, kitame - keli paveikslai.

Patogiai įsitaisęs ant galinės automobilio sėdynės gerą pusvalandį stebėjau neabejotinai nuolatinius šio baro lankytojus.

"Kokį čia š.. groji? Dėk man Andrių Mamontovą", - gerokai įkaušęs ir įsijudinęs pusamžis vyras reikalavo vienintelės už baro stovinčios barmenės. O ši – ne pėsčia. Mergina iš karto atkirto, kad baras – ne sveikinimų koncertas ir reikia tenkintis tuo kas groja.

Per likusį laiką "Psichbaryje" nuskambėjo po dvi Marijono Mikutavičiaus ir "Metallica" dainas.

Vos garsiau užgrojus visiems itin patikusią M.Mikutavičiaus dainą apie meilę Lietuvai pro duris įlėkė pasipiktinusi moteris. "Jūs lietuviškai nesuprantat? Aš pasakiau, greitai patildot, nes vėl policiją kviesiu", - rėkianti moteris leido suprasti, kad pareigūnai šioje vietoje lankėsi jau ne kartą.

Labiausiai stebino tai, kad visi baro lankytojai nesibodėdami rūkė viduje, o nuorūkas merkė į pusiau nugertą alaus bokalą.

"Ar jūs mylit Lietuvą? Mes visi labai mylim. Kiekvieną dieną čia ateinam ir išgeriam už Lietuvą", - prie pirmą kartą bare matomų veidų priėjęs vyras lyg ir grasindamas laukė mūsų atsakymo.

Iš baro sprukome nuleidę akis. Nesijautėme tinkamai apsirengę, o nauji veidai akivaizdžiai čiabuviams kėlė įtarimą.

Sausakimšas kiekvieną dieną

Iš anksto aptartas maršrutas toliau vedė į patį miesto centrą. Lietus jau nurimęs, prie Vilniaus g. rūsyje įsikūrusio "Pogo" baro rūko grupelė ilgaplaukių jaunuolių, dėvinčių odines kniedytas juodas striukes ir aptemptus džinsus.

 

Mokyklos draugas šį barą itin mėgsta ir nuolat lankosi. Anot jo, tai vienintelis tikras senojo roko baras Vilniuje, kuriame dar kartais groja ir gyva muzika.

Įėję iš karto nudžiungame – žmonių daug, daug veiksmo, daug šurmulio, pernelyg smarkiai įkaušusių nėra.

"Čia visą laiką renkasi tie patys žmonės, visi vieni kitus pažįsta, visi sveikinasi. Be to, čia tikrai renkasi praktiškai vien jaunimas, jokių senų rokerių neužeina. Kai įėjot visi iš karto į jus atkreipė dėmesį, nes mato pirmą kartą", - tvirtino kalbinta paskutiniųjų klasių moksleivė.

Kad esi tikrame roko bare, aišku ir iš interjero. Ant sienų kabo gitaros, žymiausių septintojo dešimtmečio roko grupių nuotraukos, plakatai, kiekvienas medinis stalas skirtas vis kitiems žymiems rokeriams. Mes alų gėrėme ant grupei "Korn" skirto stalo, greta sėdėjusi kalbinta mergina bokalą statė ant "ACDC" albumo viršelio.

Baro pakraštyje stovi futbolo stalas, tačiau lankytojai prie jo nesiveržia. Šokančių čia taip pat nėra, nors garsi muzika skamba visą naktį.

Išankstinis nusistatymas, kad visi Vilniaus roko barai yra "skylės" užsukus į "Pogo" nepasitvirtino. Kiek keista tai, kad pačiame miesto centre esantis baras bent jau vyresniems miestiečiams menkai žinomas.

Nors ir girdėję ne kokių atsiliepimų apie neva iš rankų į rankas keliaujančius narkotikus ir prasigėrusius studentus, mano bendražygiai čia jautėsi kur kas drąsiau nei "Psichbaryje".

Tiesa, supratome, jog net ir pati geriausia senų laikų "Led Zeppelin", Jimi Hendrix ar "The Rolling Stones" muzika čia smarkiai nusileidžia šių laikų dievaičių "Kings of Leon" hitui "Sex on Fire".

"Čia gimsta nemažai naujų Vilniaus roko grupių. Susirenka gitaromis grojantys žmonės, išgeria, susibičiuliauja ir pradeda kartu groti. Čia apskritai sunku rasti žmogų, kuris pats savęs nelaikytų rokeriu ir negrotų kokioje nors grupėje", - tvirtino pokalbį vis palaikyti bandžiusi jau minėta mergina.

Ji su draugais užsimena netrukus keliausianti į Pylimo gatvėje esantį klubą "Play". Jis yra mūsų maršrute, tad keliaujame drauge.

 

Pasisėdėjimai ant laiptų

Kaip ir tikėjomės, baras apsuptas žmonių. Jau žinojome, kad vietos jame tiek mažai, jog daugelis lankytojų į vidų užeina tik gėrimų užsisakyti, o visą kitą laiką praleidžia rūkydami lauke.

"Play" apskritai laikomas vienu mažiausių Vilniaus barų. Tad taip ir liko neaišku, ar jis toks populiarus, ar tai tik mažų patalpų sukuriamas efektas.

Eidami pro duris nugirstame pokalbį. "Tu žinai, pankai visame pasaulyje kariauja su metalistais. O kaip pas mus? Nei pankų normalių, nei metalistų, nesuprasi, kas yra kas. Kas tu toks?", - ant laiptų į rūsį šnekučiavosi du pogirčiai studentai.

Supratome, kad nuo sau vakaro pradžioje užsibrėžto tikslo aplankyti mažai kam žinomus Vilniaus barus toli nenuklydome.

Apskritai tokiose vietose niekada nebuvusiems žmonėms atrodo gana keista, kai kelios dešimtys žmonių su bokalais rankose stovi tiesiog gatvėje, vienas kitas bokalas dūžta. Toks gyvenimas šioje vietoje esą verda jau mažiausiai penkmetį, tačiau niekas nesiskundžia, lankytojų nedrausmina.

Sakoma, kad laiką šiame mažame bariuke dažniausiai leidžia save meniškos sielos žmonėmis laikantys jaunuoliai. Greičiausiai būtent dėl to čia galima išgirsti tiek daug įvairiausių kalbų globaliomis temomis.

"O ko mes čia taip verkiam dėl Austrijos. Manau, kad to ruso iki šito skandalo niekas Lietuvoj net girdėjęs nebuvo. Jau juodai pabodo šita istorija", - atvirai ir pakankamai garsiai lauke rūkydamas savo mintis reiškė vienas lankytojų ir iš karto buvo paragintas užsičiaupti, mat jį supo, kaip supratome, nemažas būrys patriotų.

Pastebėjome, kad save patriotais laikančių žmonių mūsų lankytuose baruose itin daug. Save tikru panku arba metalistu laikančiam jaunuoliui yra tiesiog privalu mylėti savo šalį.

Tiesa, roko šiame tik naktimis veikiančiame bare greičiausiai neišgirsite. Jis iš visų aplankytų labiausiai tuo ir skiriasi, kad jame skamba diskžokėjaus grojama muzika.

"Visose skylėse skamba rokas, o čia jo nebūna. Čia ir jaunimas susirenka stilingesnis kiek, kainos didesnės, gėrimų įvairovė nemaža ir geriamas čia ne viena alus", - sakė "Play" lankytoja.

Paragavome ir tradicinio kokteilio – degtinės ir obuolių sulčių mišinio. Ilgai neužsibūname, nes skubame. Be to, stovėti lauke nieko nepažįstant – nuobodoka.

 

"Apuokas" vis dar gyvas

Iki paskutinio nakties baro keliavome toliausiai. Subačiaus gatvėje tebėra legendinis metalistų baras "Apuokas". Daugelis apie mano žygį sužinojusių pažįstamų manė, kad toks baras šioje vietoje jau seniai užsidaręs.

Tie, kurie žinojo, kad tokia smuklė, save vadinanti smiginio klubu, tebeegzistuoja, tikino, jog vėlyvais vakarais ten geriau neiti. Esą tikri pankai ir metalistai nemėgsta nei naujų, nei kitaip atrodančių žmonių.

Vos įėję vidun supratome, kad iš tiesų niekas mūsų čia nelaukia. "Šiaip mes jau užsidarome, gal nebent kokį vieną bokalą spėtumėt išgerti", - iš karto prie mūsų priėjusi įspėjo barmenė.

Kadangi tiek ėjome, po bokalą išgerti sutikome. Kaip vėliau paiškėjo, baras nė nesiruošė užsidaryti, o beveik pradėjus švisti ir mums keliaujant namo jame tebesilinksmino nuolatiniai lankytojai.

Už du bokalus alaus sumokame 7 litus. Pasitikslinome, ar tikrai tik tiek reikia mokėti. Nedrąsiai prisėdę apžiūrime aplinką. Vienas baro svečias visą laiką miegojo ant suolo, tačiau dėl to niekas nei pyko, nei stengėsi padauginusį lankytoją išprašyti namo. Grupelė gerokai įkaušusių porų šventė gimtadienį, kiti žaidė smiginį.

Virš baro pakabintas televizorius rodė legendinės lietuvių roko grupės "Antis" koncertą. Jei ne "Antis", mūsų naktinė kelionė galėjo baigtis kur kas anksčiau, mat tik pamatę mane dainuojantį "mokytoja kalbina – būk artistas" vietiniai rokeriai pripažino ir pasiūlė kelis kartus mesti strėlytę į taikinį.

Tiesa, prieš tai jau svarstėme apie galimybę sprukti, mat viena itin azartiška moteris mus apkaltino trukdymu žaisti.

"Jei jau gražūs, tai nereiškia, kad gali atėję trukdyt... Gal pasitrauktumėte, trukdot žaisti", - mus nelabai draugiškai pasitiko baro darbuotoja Džiuljeta. Tiesa vėliau ir ji į mus žiūrėjo kur kas draugiškiau.

Smiginį "Apuoke" žaidėme kokias dvi valandas, stebėjom visas "Anties" dainas mintinai mokančius nuolatinius lankytojus. Deja, nė vieno blaivo žmogaus bare nematėme, o pakalbinti asmenys sunkiai pacituojami.

 

Įstatymus pažeidžia

Lankant aprašytus Vilniaus barus į akis krito jau seniai kur nors šalyje matytas rūkymas viduje ir alaus gėrimas stoviniuojant gatvėje. Anot policijos atstovų, taip besielgiantys barų lankytojai gali būti baudžiami.

"Kaip žinia, kavinių viduje rūkyti yra draudžiama ir turi būti apie tai įspėjantis lipdukas. Jei lankytojai rūko, jie gali būti baudžiami pagal tokią logiką, kad rūko draudžiamoje vietoje. Taip pat yra ir su alaus gėrimu gatvėje. Jei kavinės nėra gavusios leidimų statyti lauko staliukus, kiekvienas ne viduje alkoholį vartojantis jų lankytojas gali būti nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą", - sakė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešųjų ryšių poskyrio vedėja Evelina Pagounis.

Tačiau policijos praktika rodo, kad ne visada apsilankius tokiuose baruose pavyksta iš karto nustatyti kaltus asmenis ir išvengti konflikto.

"Svarbu žinoti, ar žmogus rūko nekreipdamas dėmesio į savininkų draudimus, ar patys savininkai rūkyti leidžia. Tačiau bandant tai išsiaiškinti ir vieni, ir kiti ima meluoti ir galutinę tiesą išsiaiškinti būna sunku. O nubausti galima ir rūkančius, ir baro savininkus. Jei policijos ekipažas važiuoja pro kokį nors barą ir mato, kad tvarka pažeidžiama, tokie žmonės visada yra sudrausminami arba baudžiami", - situaciją aiškino policijos atstovė.

Prisimena iš jaunystės

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės palaikymo komandos vedlys Tomas Balaišis – Sėkla jaunystėje sakė mėgęs apsilankyti roko muziką grojusiuose baruose. Prisimena Sėkla ir "Apuoką".

"Lankydavausi ten kartais, kartais kituose baruose. Bet jau senokai tai buvo. Mano studijos buvo tokios, kad tik būdamas kokių trisdešimties metų pradėjau mokytis, tad ne viską apėjau. "Apuoke" buvau ne kartą, kiek pamenu, ten visais laikais buvo smiginis žaidžiamas", - prisimena T.Balaišis.

Į "Apuoką" savaitgaliais suplūsta nemažai savo studijų metus prisimenančių dabar jau kituose miestuose gyvenančių svečių.

"Atvažiavau į Vilnių iš Klaipėdos aplankyti dukros ir žento. Paprašiau, kad mane kur nors nusivestų, tačiau viskas baigėsi tuo, kad pačiam teko jaunimui aprodyti senas Vilniaus vietas", - pasakojo pusamžis vyras, studijų sostinėje metais dažniausiai lankydavęs "Kabliu" vadintą barą netoli stoties.


Šiame straipsnyje: barasapuokaspogoPlaypsichbaris

NAUJAUSI KOMENTARAI

g

g portretas
geras straipsnis! buvau ir apuoke, zinau ir kitus barus, nors esu ten prasalaitis. taciau tie barai turi savo dvasia,kas yra dziugu :) aciu uz straipsni.:)

60mečio straipsnis

60mečio straipsnis portretas
apie jam mažai suprantamus, todėl keistus dalykus :)

tavo ziniai

tavo ziniai portretas
autoriui ne 30 nera. :P Pazistu
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių