Kauno rotušėje prašmatniai rezidavo caras

Kauno miesto rotušės pastatas išgyveno daugybę pakilimų ir nuopolių, jos erdvėms buvo suteiktos įvairiausios funkcijos - nuo administracinės iki gyvenamosios. Prieš 170 metų čia rezidavo caras.

Gyventojų beveik neliko

Kiekvienas Kauno istorijos tarpsnis vis kitaip įtakojo miesto rotušės likimą. Visi jos gyvavimo tarpsniai išnagrinėti ką tik išleistoje Rimanto Šermukšnio knygoje „Kauno rotušė 1542-2010.“ Autorius dalyvavo šio istorinio pastato restauravimo darbuose ir surašė savo prisiminimus, taip pat rėmėsi archyviniais dokumentais bei architekto Žybarto Simonaičio medžiaga. Ž.Simonaitis nuodugniai tyrė rotušės istoriją ir prižiūrėjo jos restauravimo darbus 1969-1973 metais.

Kiekviename istorijos etape galima rasti įdomių, kauniečiams nežinomų faktų. Antai po Žečpospolitos padalijimo 1795 m., Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, Kaunas tapo gubernijos centru. Ik tol jis rūpinosi tik savo teritorijos bei miestiečių ir privilegijomis įsigytų užmiesčio valdų reikalais.

Tad, kaip rašoma knygoje, valdymo funkcijų pagausėjo, valdininkai nebetilpo viename rotušės pastate. Nors joje ir toliau liko miesto valdyba, pastatas liko smulkių reikalų tvarkymo kontora.  Politinė, ekonominė ir kultūros krizė, atvedusi į valstybės žlugimą, sužlugdė ir miestus. Tai puikiai iliustruoja Kauno gyventojų mažėjimas.

1760-1770 m. Kaunas turėjo 28 tūkst. gyventojų, o 1795 m. jų buvo 22 tūkst., 1796 m. – 8,5 tūkst. 1813-1815 m. po Napoleono invazijos Kaune gyveno vos 2,5 tūkst. žmonių.  Po to miestas pradėjo atsigauti. 1842 m. turėjo 8,5 tūkst. gyventojų, 1861 m. – 15 tūkst., 1879 m. – 40 tūkst.

Cerkvė, butai, rezidencija

XIX a. pradžioje rotušės pastatą eilinį kartą reikėjo remontuoti, tačiau miesto iždas buvo tuščias. Rotušės remonto darbams pinigų buvo skiriama labai kukliai.  Į ją pradėjo keltis įvairios pašalinės įstaigos, nes, kaip manoma, magistras nebeišgalėjo jo išlaikyti. 1824 m.  rotušėje įsikūrė cerkvė, kai kuriose patalpose įrengti butai. Vėliau čia rezidavo ir kariai, įkurdintas kalėjimas, karceriai ir kita.

Kiek vėliau padėtį gelbėjo 1837 m. suplanuotas caro vizitas į Kauną, kur jis turėjo dalyvauti karinėse pratybose. Suskubta remontuoti įvairius pastatus, tarp jų  ir rotušę.

Rotušėje buvo įrengiami caro miegamasis ir tarnų kambariai. Be to, antrame aukšte įrengtas paradinis vestibiulis, caro priimamasis, pokylių salė, bufetas. Pirmame aukšte įrengta rezidencijos virtuvė, maisto sandėlis. Kalėjimas iškeltas.

Teigiama, kad po šių darbų rotušė pagražėjo tik iš išorės. Interjeru pasirūpinta vėliau. Pastatyti raudonmedžio baldai, caro miegamojo sienos išklijuotos žaliais apmušalais, kabineto – mėlynais,  svetainės – dangiškais. Praustuvė ir daugelis indų – sidabriniai.  Be to, sienas puošė gausybė veidrodžių, užuolaidų, patiesta prabangių kilimų. Patalpas puošė carų portretai, didžiulis laikrodis, masyvūs sietynai.

Tačiau jau 1850 m. rotušėje įsikūrė ugniagesių postas. Naujasis caras, valdęs nuo 1855 m. važiuodamas pro Kauną jame nebeapsistodavo. Keičiantis įnamiams prabangus caro rezidencijos interjeras nyko. Kelis mėnesius rotušėje gyvenęs „Koriko“ sūnus Nikolajus Muravjovas prieš išsikeldamas išsivežė su savimi puošnius rotušės baldus, ir, pasak to meto liudininkų, nepaliko nė vinies sienoje.

Vieta kito ne kartą

Pasak knygos autoriaus, šiandien aikštėje stovinti rotušė yra ne pirmoji, nes ir dabartinė aikštė, buvusi turgavietė, pilnai susiformavo tik apie 1540 m. Spėjama, kad pirmoji medinė rotušė galėjo stovėti arčiau pilies ir Neries upės.

Manoma, kad dabartinė rotušė, pradėta statyti 1542 m. buvo trečioji, jos pirmtakė, stovėjusi arčiau arkikatedros bazilikos, sudegė visuotinio gaisro metu.

Rašoma, „meisteris iš Vilniaus“ Benediktas Choinovskis rotušę baigė statyti prieš 1562-uosius metus. Per tolimesnius kelis šimtus metų ji ne kartą rekonstruota ir perstatyta, stiebėsi ir platėjo, nyko ir vėl stojosi ant kojų.