„Kauno dienos“ fotografas: mačiau, kaip per karą griūva gyvenimai

„Kauno dienos“ fotografas Artūras Morozovas 2008-aisiais pateko į patį karo sūkurį – matė Gruzijoje apkasus kasančius kareivius, autobusais vežamus pabėgėlius, girdėjo bombų sprogimus, moterų raudas gatvėse. Ir visa tai įamžino savo fotoaparatu. Šiandien 27-erių fotografas savo gimtajame mieste Kaune, VDU menų galerijoje „101“ atidarė debiutinę parodą „Gruzija. 08.08.08”. Su Artūru kalbėjausi prieš pat parodos atidarymą. Ji veiks iki vasario 24 dienos.

– Kaip tapai fotografu?

– Nuo mažens domėjausi fotografija. Vartydamas „Nacionalinės geografijos“ žurnalus, žavėjausi meniškomis ir nepaprastai gražiomis spaudos fotografų nuotraukomis. Vėliau, susitaupęs šiek tiek pinigų, nusipirkau savo pirmą „muilinę“. Fotografuodavau viską: žmones, šviesą, formas, gatvės gyvenimą.

Geriausia mokykla kiekvienam fotografui – bandymai. Pamačius kažkokią įdomią nuotrauką žurnale, reikia pabandyti pamėgdžioti. Padarai nuotrauką ir matai, kad tai nei iš tolo nepanašu. Tada bandai fotografuoti kitaip.

Sulaukęs 17 metų įsigijau jau geresnį fotoaparatą. Kartą kavinėje sutikau savo būsimą kolegą Liutaurą Strimaitį, kuris buvo ką tik grįžęs iš Afganistano. Papasakojau jam, kad labai domiuosi fotografija. Jis man pasiūlė vykti su juo dirbti į Vilnių. Viską mečiau ir išvažiavau. Neturėjau net kur gyventi. Taip aš tapau fotokorespondentu.

– Kai susidūrei su fotografo darbo realybe ir pamatei, koks tai sudėtingas darbas, nenorėjai visko mesti?

– Net neįsivaizdavau, kad viskas bus taip įdomu. Visada norėjau dirbti spaudoje, bet niekada nebuvau apibrėžęs, kaip tai turi atrodyti. Kasdien pabudęs nežinai, ką teks fotografuoti. Šiame darbe nėra jokios monotonijos.


Ir į tą patį Gruzijos konfliktą išvykau netikėtai. Namuose buvo vakarėlis, o aš vis patikrindavau naujienas internete. Perskaičiau apie neramumus Gruzijoje. Paryčiais paskambinau Liutaurui ir greitai sutarėme, kad išvyksime kartu.

– Bet juk kiekvienas darbas turi savo blogąją pusę. Kaip reagavo tavo šeima?

– Tai ir yra blogai šiame darbe. Jokio pastovumo. Tėvai mane visada palaikė. Be abejonės, mama ir dabar jaudinasi kai išvykstu fotografuoti kokio gaisro. Tačiau vykdamas į Gruziją tėvams paskambinau jau iš Rygos oro uosto. Vykau su kolega, kuris turėjo daug patirties ir buvo dirbęs karo zonoje, todėl jaučiausi ramiau.

– Nedvejojai dėl savo pasirinkimo?

– Ne. Mane visada domino reportažo žanras, nesurežisuotos žmonių istorijos. Tai istorijos, pasakojimas vaizdais. Bet vykdamas į karą nežinojau, kaip reaguosiu. Iki tol nebuvau savęs išbandęs taip stipriai. Reikėjo galvoti ir apie darbą, o fone kažkas šaudė, sprogdino.

– Ar spėjai suvokti, kas vyksta, nuo to momento, kai internete perskaitei apie neramumus Gruzijoje iki išvykai į patį karinio konflikto židinį?

– Buvo vasara. Karšta. Tereikėjo įsimesti kelis daiktus. Tik pamaniau, kad tai – puiki patirtis. Tačiau jau nusipirkęs bilietus į Azerbaidžaną ir ramiai prisėdęs oro uoste, pagalvojau – kas čia vyksta?


– Kaip viskas klostėsi, kai iš Azerbaidžano nuvykai į Gruziją?

– Buvo atšaukti lėktuvai į Tbilisį. Teko skristi į Baku, kur sutikome BBC sporto žurnalistę iš Vokietijos. Ji nemokėjo rusų kalbos, todėl vyko kartu su mumis. Ji į tai žiūrėjo kiek lengvabūdiškai, o galbūt ir nesuprato, kaip tai rimta. Kai prasidėjo bombardavimas ir žurnalistė išvydo gruzinų kareivius, kurie kasė apkasus ir žegnojosi, ji neištvėrė. Vėliau gydėsi reabilitacijos klinikoje. Tokioje aplinkoje gali pašlyti tiek nervai, tiek sveikata.

– Tuo metu buvai dvidešimt dvejų metų. Pirmą kartą aplankei Gruziją ir pirmąkart išvydai karą iš taip arti. Kaip jauteisi?

– Labiau galvojau apie tai, kaip perduoti medžiagą, kaip dirbti, kaip pagauti geresnius kadrus. Visą jaudulį ir mintis apie pavojų stengiausi išnaudoti fotografijoje. Tačiau turi į viską žiūrėti sveikai. Reikia suvokti, kad tai realus pavojus.

Kare yra dvi kariuomenės, kurios turi savo logistiką. Niekas neišbėgs šaudyti iš niekur nieko. Riaušės Vilniuje man buvo baisiau. Ten negalėjai numanyti, kada gausi į galvą su akmeniu. Bendravome su vietiniais žmonėmis, kareiviais. Apie susišaudymus sužinodavome iš anksto. Tam buvo ruošiamasi.

– Kokie buvo pirmieji kadrai Gruzijoje?

– Nuvažiavom iki fronto linijų, kur stovėjo karo policija. Ten kiekvienas kadras yra auksinis. Tačiau susiduri su siena kitų fotografų, žurnalistų, kurie taip pat fotografuoja, filmuoja, klausinėja. Per kelias dienas šis konfliktas išaugo. Visi didieji pasaulio leidiniai atsiuntė savo korespondentus. Aš dirbau agentūrai „Lava“, kuri bendradarbiavo su užsienio naujienų milžine „Reuters“, todėl man reikėjo padaryti išskirtinius kadrus, juos parduoti. Konflikto zonoje buvo didžiulė konkurencija.

Mano ir Liutauro mintys sutapo, ir išvykome toliau nuo įvykių epicentro. Nuvažiavome į Vakarų Gruziją, kur taip pat prasidėjo karo veiksmai, bet žurnalistų nebuvo.
– Kaip tau pavyko ištrūkti iš Tbilisio?

– Rusija kontroliavo pagrindinę šalies magistralę, bet geležinkelis vis dar veikė. Mums pasakė, kad renkamas mirtininkų traukinys, kuriuo gruzinai vyko pas savo šeimos narius, senus tėvus, paliktus namus, gyvulius. Žinojome, kad rusai vienoje vietoje užminavo tiltą. Buvo maža tikimybė, kad važiuojant civilių traukiniui bus sprogdinama. Tas tiltas buvo susprogdintas vos tik mes pravažiavome. Taip mėnesiui likome kitoje Gruzijos pusėje.

– Išsigandai?

– Likau su vienais marškinėliais, kompiuteriu ir fotoaparatais. Kasdien rankomis teko plauti tuos pačius marškinėlius. Tačiau tai išėjo tik į naudą – ten nebuvo kitų korespondentų. Bandžiau išlaviruoti tarp gero reportažo ir saugumo. Paskambinau tėvams, kurie karą stebėjo per  televiziją. Lietuvoje viskas buvo vaizduojama daug baisiau. Atrodė, kad nuolat bombardavo ir šaudė. Kare yra baisūs ne šaudymai, o sutiktų žmonių likimai. Buvo, kad vyrai išlindo iš rūsių, o namai – susprogdinti. Miesto centre vėjas nešiojo pinigų kupiūras, nes rusai susprogdino bankomatą. Miestas atrodė miręs. Norėjosi kaip nors padėti, bet nebuvo kaip.

– Kaip tokiomis aplinkybėmis fotografavai?

– Buvo baisu. Žmogų ištiko tragedija, o tu išsitrauki fotoaparatą. Man reikėjo fotografuoti, nes tai – mano darbas, tačiau prieš akis mačiau, kaip griūva žmonių gyvenimai.

Padariau pirmą nuotrauką, ir prie manęs priėjo vyras. Pamaniau, kad pyks, bet jis tik padėkojo. Sakė, kad reikia fotografuoti, nes anūkai nepatikės, kad šiais laikais gali dėtis tokie dalykai. Tada vėl patikėjau ta idealistine žurnalisto misija. Gruzijoje tiesiog yra labai gerbiamas žmogus. Svečias gruzinams visada yra labai brangus. Gyvenome mažuose viešbučiuose, tačiau neretai mums padėdavo ir vietiniai žmonės.

– Koks momentas Gruzijoje buvo pats pavojingiausias? 

– Kai vienas osetinas su rusų pajėgomis pradėjo šaudyti į žurnalistus. Tai įvyko Stalino gimtinėje, Gorio mieste. Mes laukėme visą dieną. Keli korespondentai priėjo prie tankų ir kareivių. Visiems trūko informacijos. Vienas kareivis pradėjo atsakinėti į žurnalistų klausimus, tačiau neužilgo pasirodė osetinai ir iš korespondento atėmė kamerą, pradėjo grasinti. Vienam žurnalistui šovė į petį. Žurnalistai pradėjo bėgti, o aš fotografavau. Tai nebuvo toks karas, kuriame buvo šaudomi civiliai žmonės, tačiau daug žurnalistų sužeidė atsitiktinės kulkos.


– Džiaugiesi savo darbo Gruzijoje rezultatais?

– Pavyko padaryti keletą nuotraukų, kurios buvo įvertintos tarptautinėje žiniasklaidoje. Amerikiečių žurnalas „Newsweek“ publikavo mano kadrą iš Gruzijos ir jį išrinko vienu įdomiausių 2008 metais. Už tą pačią nuotrauką 2009-aisiais gavau Lietuvos spaudos fotografijos metų apdovanojimą „Auksinis kadras".

Ne visiems Gruzijoje pavyko padaryti gerus fotoreportažus. Dabar, kai peržiūriu savo nuotraukas, manau, kad ir aš būčiau daręs kiek kitaip.

– Kokiose dar šalyse tau teko fotografuoti?

– Čečėnijoje, Azerbaidžane, daugelyje Europos šalių.

– Dokumentinė karo fotografija – pats sunkiausias šio amato žanras. Sutinki?

– Taip. Šiame darbe yra daug streso. Tai ypač veikia šeimą. Tačiau adrenalinas viską atperka.

– Mes, žurnalistai, istoriją galime papasakoti žodžiais. Tačiau fotografas tą pačią istoriją turi pavaizduoti nuotraukose. Ar visada tai pavyksta? 
– Nufotografavęs vien tik raukšlėtą veidą neperteiksi istorijos. Manau, svarbiausia nebūti abejingam. Pastebėjau, kad žurnalistai dažnai neišgyvena savo herojų istorijų. Jie abejingi. Istoriją atskleisti galima per menines detales, šviesą, tamsą.

– Galbūt yra fotografai, kuriuos laikai savo idealais, iš kurių mokaisi?

– Taip. Tai Jurijus Kozyrevas, Stanley Green‘as, James‘as Nachtwey‘us ir Tomas Dvoržakas. Šie fotografai diktuoja dabartinės reportažinės fotografijos tendencijas. Jie geba užfiksuoti aktualius įvykius efektyviai, tačiau kartu ir meniškai.

– Po karo Gruzijoje lankaisi kasmet, pramokai gruzinų kalbą. Paskutinį kartą Gruzijoje gyvenai ištisus metus. Kaip kilo idėja atidaryti parodą „Gruzija. 08.08.08“?

– Tai neturi būti pamiršta. Šiandien naujienų sraute tokie įvykiai greitai pasimiršta.

Iš Gruzijos tuomet į Lietuvą grįžau rugsėjį, nes studijavau Vytauto Didžiojo universiteto menų fakultete. Tuo metu daugelis paskaitų vyko auditorijoje, kuri vėliau virto „101" galerija.

– Ar turi talismaną?

– Taip. Tai – mano fotoaparatas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

A

A portretas
Super!

klausiu

klausiu portretas
ar tamstele padarei nors vieną vienintelę nuotrauką, kai gruzinai savo katiušomis masiškai žudo savo taip vadinamus tėvynainius??? Aš jau stengiuosi likti nuošalyje, kai aiškinasi įvairios grupuotės, tačiau čia akivaizdus amerikonų įtakos zonos vienapusiškas palaikymas ir padlaižiavimas Amerikos imperialistams, todėl pono fotografo nuotraukas vertinu neigiamai, ir tai vertinu, kaip vienos vietos palaižymą...

to klausiu

to klausiu portretas
A nebusi ponas Paleckis tik?
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių