Kaune 20 metų plakė Lietuvos širdis

Lietuvai sugrąžinus Vilnių, Kaunas neteko šiaip jau jokiais įsakais neįteisinto laikinosios sostinės statuso, tačiau per prabėgusį 20-metį miestas spėjo suklestėti ir tapti vakarietišku.

Laisvės alėjos gimtadienis

1919 m. Lietuva tapo gana unikalia valstybe - liko be savo istorinės sostinės. Mat 1918 metų lapkričio 11-ąją Vilniuje sudaryta Laikinoji Vyriausybė 1919 m. sausio 2 d. buvo priversta persikelti į Kauną. Įdomu tai, kad apie sostinės perkėlimą nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose.

„Tik „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“ ir ano meto spaudoje paskelbta, kad Vyriausybė laikinai persikelia į Kauną. Maža to, tik 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pirmą kartą įrašoma: „Lietuvos sostinė - Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai tam tikru įstatymu.“ Tačiau tokio įstatymo aptikti nepavyko“, - aiškino istorikė Vilma Akmenytė.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune, Rotušėje, tapusioje laikinosios sostinės simboliu, ir kituose visuomeninės paskirties pastatuose bei miesto gatvėse ir aikštėse. Kaunas buvo pasidabinęs tautinėmis vėliavomis, namų languose  išstatyti Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių portretai, vyko iškilmingos pamaldos Arkikatedroje bazilikoje. Ta proga centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja, o viena gatvių, atsiremiančių į ją - Vasario 16-osios. Taip šios gatvės vadinasi ir dabar.

Unikalus dokumentas

Pavasarį, 1919 m. balandžio 4-ąją, Kaune, Valstybės Tarybos posėdyje, šalies Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. Jis su šeima apsigyveno Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankirtoje, mažame namelyje, kurį vėliau nugriovus, 1933 m. buvo pastatytas didelis erdvus pastatas (dabar jame veikia Kauno vyriausiasis policijos komisariatas).

Tik 1919 m. rugsėjo 1-ąją A.Smetona įsikėlė į dabartinės Istorinės Prezidentūros pastatą, kuriame anksčiau veikė Rusijos gubernatūra, Pirmojo pasaulinio karo metais šiame pastate šeimininkavo okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia.

Istorinėje Prezidentūroje Kaune eksponuojamas 1919 m. blankas, kurį vizavo tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas. Šis dokumentas svarbus tuo, kad puikiai iliustruoja tuometinės Lietuvos situaciją.

Anuometiniams valstybės kūrėjams nekilo abejonės, jog Lietuvos sostinė turėjo būti Vilnius, tad ir iš anksto parengtuose dokumentų blankuose nurodant miestą buvo išspausdinta - „Vilnius“, tačiau, Vyriausybei persikėlus į Kauną, šį žodį teko išbraukti ir spausdinimo mašinėle virš jo parašyti „Kaunas“. Iškalbingas ir šiame dokumente likęs antspaudas - jame įrašyta „Lietuvos valstybės Prezidentas“. Mat dar nebuvo išrinktas Seimas, kuris turėjo priimti Konstituciją ir joje numatyti valstybės santvarką (Respubliką).

Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, kurio pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. Valstybės teatre (dabar Muzikinis teatras), o visi kiti Seimo posėdžiai iki 1927 m. balandžio 12 d. vyko dabartinės Maironio gimnazijos pastate.

S.Smetonienės gydytojų iniciatyva

Daugeliui naujų įstaigų buvo statomi jų poreikius atitinkantys pastatai, o Vyriausybė nepuolė statyti sau „valdovų rūmų“ - tenkinosi carinės tvirtovės administracijos pastatais. Pavyzdžiui, Ministrų kabinetas užėmė Inžinierių valdybos viršininko apartamentus K.Donelaičio gatvėje (dabr priklauso VDU), Krašto apsaugos ministerija - komendantūrą Gedimino gatvėje (dabar ten įsikūrusios Lietuvos kariuomenės karinės oro pajėgos) ir pan.

Anot V.Akmenytės, metams bėgant valdžia apsiprato su terminu „laikinai“, ir Kaune pradėjo dygti lyg grybai po lietaus įvairūs pastatai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo pradėta galvoti apie Vyriausybės rūmų statybą, 1934 m. rimtai svarstyta naujos Prezidentūros statybos galimybė.

„Šios idėjos autoriai buvo gydytojai. Mat tai buvo susiję su Sofijos Smetonienės plaučių uždegimu, apie kurią kasdien rašė ano meto spauda. Prezidentienės gydytojai užsispyrę rekomendavo pakeisti gyvenamąjį namą - drėgną ir šaltą Prezidentūrą, kurią buvo sunku apšildyti, tačiau ši idėja taip ir liko „ketinimų protokolo“ fazėje“, - pasakojo pašnekovė.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai ekonomika jau buvo sutvirtėjusi, litas tapęs viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, buvo nuspręsta, kad valstybė jau gali sau leisti Vyriausybės rūmų ansamblio statybas. Buvo paskelbtas tarptautinis projekto konkursas, tačiau 1939 m. spalio 10-ąją Lietuvai buvo grąžinta istorinė sostinė Vilnius, teko galvoti apie administracinių patalpų paieškas nebe Kaune, o Vilniuje.

Diplomatų valstybė valstybėje

Kaunui tapus laikinąja sostine, čia pradėjo kurtis užsienio šalių pasiuntinybės, ir iš karto pasijuto pastatų stygius. Pasirinktas paprastas sprendimas - pasiuntinybės patalpas nuomojosi. Viena pirmųjų įsikūrė vokiečių pasiuntinybė. Įdomu tai, kad pasiuntiniui 1919 m. išnuomoti pastatą Žaliakalnio prieigose padėjo S.Smetonienei.

Dalis pasiuntinybių patalpas nuomojo viešbučiuose. Tačiau užsieniečiai iš pradžių buvo nepatenkinti savo gyvenimo sąlygomis Kaune. Kai kurie diplomatai skundėsi, kad viešbučiai, kuriuose įsikūrė jų pasiuntinybės, prastai prižiūrimi, juose nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Be to, miesto gatvės negrįstos, nėra padorių šaligatvių ir t.t.

Beje, pirmieji diplomatai Kaune - tai frakuota ir cilindruota nedidelė valstybėlė laikinojoje sostinėje. Tos valstybėlės atstovai dažniausiai nuomodavosi pastatus V.Putvinskio gatvėje, kurioje įsikūrė Prancūzijos, Švedijos, Čekoslovakijos, JAV ir kitos pasiuntinybės. Diplomatiniam korpusui Kaune 1934 m. vadovavo Italijos karališkasis ministras G.Amadori, kuris lankė visas teatro premjeras, važinėjo juodu fiatu su itališka vėliavėle. Jo vadovaujama pasiuntinybė buvo įsikūrusi Vytauto kalne.

SSRS atstovas M.Karskis labai mėgo čiuožti pačiūžomis, todėl šios šalies atstovybės kieme buvo išlieta čiuožykla. Atstovybėje veikė rusų mokykla tarnautojų vaikams. Buvo tvirtinama, kad tuo metu tai buvo geriausiai įrengta pasiuntinybė Kaune.

Konsulo daržas

1926-1928 m. JAV konsulu Kaune dirbęs Robertas W.Heingartneris rašė dienoraštį. Iš jo sužinome, kad jis su žmona gyveno viename Gedimino gatvės name, šalia kurio įsirengė daržą, nes mieste stigo daržovių. Nors konsulas mėgo uždarą gyvenimą, tačiau jo žmona, graži ir išsilavinusi moteris, mėgavosi aukštuomenės gyvenimu.

Pasak konsulo, S.Smetonienė mėgo lošti bridžą ir buvo subūrusi lošėjų klubą, į kurį mielai priėmė žaviąją konsulienę. Tad dėsninga, kad konsulo šeima buvo pakviesta į Smetonų dukters, Marijos Smetonaitės, jungtuves su Aloyzu Valužiu Arkikatedroje bazilikoje. Vestuvių baliuje nei R.W.Heingartnerio su žmona, nei kitų diplomatų nebuvo - taip pasielgta taupumo sumetimais.

Anot Viskonsino (JAV) universiteto prof. Alfredo Ericho Senno, rengusio spaudai konsulo dienoraštį, atrodo, kad konsulienė patiko anuometiniam Ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui, tačiau tai galėjo būti tik vieša skandalingo politiko taktika.

Prezidentūros Vytis primena viltį

Apie Lietuvą neprarandančią vilties susigrąžinti Vilnių bylojo Prezidentūroje nuo 1925 m. kabojęs paveikslas, kurio raudoname fone nutapytas Vytis, o po jo kojomis - Gedimino pilies ir Vilniaus arkikatedros bokštai. Tautos lūkesčiai išsipildė 1939 m. spalio 10-ąją, kai savitarpio pagalbos sutartimi SSRS grąžino Lietuvai Vilnių su jo apylinkėmis, o dalį buvusios 1918 m. Lietuvos teritorijos atidavė Baltarusijai bei Lenkijai. Laikinąją sostinę menantis paveikslas su Vyčiu ir dabar kabo Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kultūrinis ir ekonominis gyvenimas

Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė skurdžiai: negrįstos gatvės, mažaaukščiai, daugiausiai mediniai, namai, lentiniai šaligatviai, vanduo buvo vežamas statinėmis iš Nemuno (vandentiekis įvestas 1928 m.), o kanalizaciją atstojo (ji buvo įvesta 1924 m.) iškasti grioveliai. Moderniausia susisiekimo priemonė buvo „konkė“ - arklių traukiamas bėgiais tramvajus. Tačiau Kaunas labai greitai tapo panašus į vakarietišką miestą ir ilgainiui buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi.

Per 20-metį gyventojų skaičius išaugo 8,6 karto (nuo 18 iki 154 tūkst., Kauno plotas padidėjo 7,1 karto (iki 3940 ha), pastatyta daugiau nei 10 tūkst. pastatų (maždaug po 640 per metus). Pirmieji lengvieji automobiliai Kaune pasirodė 1919 m., o autobusai - 1924 m. Kalvota vietovė, kurioje įsikūręs Kaunas, lėmė laiptų gausą ir funikulierių (juos įrengė šveicarų ir vokiečių specialistai) atsiradimą, o dvi upės mieste - tiltų statybą. Kuriant miesto infrastruktūrą, daugiausiai tarpukariu nuveikė burmistras Jonas Vileišis.

Įsisteigė bankai bei tokios didelės bendrovės kaip „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Drobė“, „Liteksas“ ir kt. Kaunui tapus laikinąja sostine, tai yra politiniu, kultūrinius, ekonominiu centru čia ėmė koncentruotis prekyba ir pramonė. 1929 m. Kaune telkėsi 13 proc. prekybos įmonių, 15 proc. pramonės ir net 30 proc. visos Lietuvos darbininkų. Tai iškalbingi skaičiai, žinant, kad tuomet Kaune gyveno tik 4,1proc. visos Lietuvos gyventojų.

1920 m. įkurtas Valstybės teatras, netrukus - Karo muziejus ir M.K.Čiurlionio dailės galerija, Universitetas, Konservatorija, mokyklos, Botanikos ir Zoologijos sodai ir pan.

1925 m. Kaune veikė 18 valstybių pasiuntinybės, o 1935 m. - 21 valstybės pasiuntinybė.