Kaunas – it lėtai iš pelenų kylantis Feniksas?

Kiekvienas jaunas kaunietis prisimena periodą, kada vos pabaigęs mokyklą norėjo pabėgti iš šio miesto, o bene didžioji tokių – būtent į sostinę. Tačiau laikai apsivertė.

Šiandien pagyvėjęs Kaunas pradėjo traukti net tik jaunimą iš įvairių Lietuvos kampelių bei to paties Vilniaus, bet ir svečius iš užsienio. „Matau, jog laikinoji sostinė keičiasi, ir būtent – į gerąją pusę. Miesto centre iš tikrųjų gerokai padaugėjo šurmulio“, - džiaugiasi prie aktyvumo budinimo Kaune judėjimo prisidedantis 28-erių Kultūros paveldo ir turizmo specialybės magistrantas Deividas Preišegalavičius.

Kaip konkrečiai pasireiškia pokyčiai Kauno visuomeniniame gyvenime?

Vienareikšmiškai į šį klausimą neatsakysiu. Galiu pasiūlyti tik savo subjektyvų suvokimą. Taip, miestas keičiasi į teigiamą pusę, kad ir kokiu aspektu tai nagrinėtume. Mano požiūrio nekeičia net ryški pastarųjų metų pokyčių dominantė – ekonomikos krizė. Padidėjęs bedarbystės skaičius bei su tuo susiję veiksniai įtakojo, paprastai tariant, žmonių piniginius reikalus. Tačiau atsiradusi ertmė stipriai paveikė kultūrinę Kauno gyvastį, o juk kultūra ir yra pagrindinis sociumo vidinio gyvenimo rodiklis. Taigi, galiu teigti, jog miestas šiuo atžvilgiu atrodo gerokai paaugęs.

Taip, laikinosios sostinės centre padaugėjo šurmulio, pagausėjo turistų srautai, studentų skaičius, o aktyvumo epicentras persikėlė kiek arčiau miesto ištakų – Senamiesčio. Pokyčius mieste diktuoja ne tik politikai, architektai, tačiau ir žmonių bendruomenės bei pavieniai individai. Miesto plėtrą bei pasikeitimus regiu kaip visiškai natūralų dalyką. Žinoma, norėtųsi jog architektų ir politikų veiksmuose miesto atžvilgiu būtų kokybinė darna,  kad įsivyrautų moralinė atsakomybė. Man atrodo, jog miestą reikia mylėti. Tikrai ir besąlygiškai, o to galima išmokti. Juk meilė miestui, kaip ir bet kam kitam, – it šuva: ją reikia penėti, neužtenka tik būti greta.

Kaip šiuos pokyčius priima patys miestiečiai?
                 
Na, o patys žmonės  juos pasiekiančias naujoves vertina įvairiai. Pavyzdžiui, priimdami ryškesnius erdvinius pokyčius, tokius, kaip prekybos centro „Akropolis“ atsiradimą, naujojo „Merkurijaus“ iškilimą ar Kauno pilies perstatymą, gyventojai pasirinkimo paprastai neturi. Tačiau su pokyčiais, tokiais kaip Senamiesčio renesansas, jie susigyvena nesudėtingai ir galiausiai pastaruosius pamėgsta. Juk sąmoningai neįmanoma iš tiesų nekęsti vietos, kurioje gyveni.

Į ką daugiausiai orientuojami pasikeitimai: jaunuomenę ar vyresnių kartu žmones?
            
Išskirti, į kurią visuomenės dalį orientuojami pokyčiai, pasitinkantys šiandieninį Kauną, sudėtinga. Kultūrinių renginių įvairovė leidžia įvairaus amžiaus žmonėms rinktis pagal asmeninius poreikius bei kitus kriterijus. Miesto gatvės, infrastruktūra taip pat nėra padalinta zonomis, skirtomis jaunimui ar vyresniems. Na, nesigilinant į skirtumą tarp visko ir nieko, viseto ir eterio, sakyčiau, jog stengiamasi aprėpti visus.

Gal čia tiesiog atkreipčiau į dėmesį į jaunesnio amžiaus miestiečių aktyvumą, tačiau tai greičiausiai įtakoja natūrali gyvybinė, jaunatviška energija, kuri ne visuomet lygintina su kokybiniais kriterijais. Nežinau būdų, kuriais tiesiogiai galima skatinti didesnį jaunimo ar brandesnio amžiaus žmonių įsitraukimą. Būtų įdomu, jei, pavyzdžiui, už aktyvų dalyvavimą miesto kultūriniame gyvenime, būtų dalinami raguoliai.

Kas sudėtingiausia bandant pakeisti miesto veidą?

Kalbėdamas apie Kauno vaizdą išskirsiu įvaizdį, kuris įtakoja suvokėjo emocijas „in modo oblique“ – netiesiogiai nuo „in modo recto" – tiesiogiai. Didžiausi nesusipratimai kyla iš menkos žmonių, atsakingų ir dalyvaujančių miesto vaizdo pokyčius įtakojančiuose veiksniuose, kompetencijos ir moralės stokos. Čia savo ruožtu atsakomybę turėtų pasidalinti žiniasklaida, nes juk ji yra paveikiausia formuojant asmenybės suvokimus. O Lietuvoje, mano požiūriu, populiarioji žiniasklaida tikrai nesilepina kokybės spinduliuose. Dar yra ir požeminių veiksnių, pavyzdžiui, negebėjimas jungtis ir darniai dirbti ne tik valstybinėms, miesto institucijoms, tačiau ir pavienėms, kaip antai, kūrybinėms industrijoms.

Koks iniciatyvinių grupių indėlis miesto budinimo iš letargo miego procese?

Šiuo metu Kaune nėra daug paveikių iniciatyvinių grupių. Tačiau savo žodį gražiais darbais stiprina Senamiesčio verslininkų bendruomenė, taip pat - ir mistiškieji žmonės “kavingais veidais”. Kiekvienas miestietis yra miesto veido dalis, gyvoji miesto knygos raidė. Kitaip nei „facebooke“.

Jau minėtas Senamiesčio renesansas, kuriame pastaruoju laiku itin suaktyvėjo miestiečių šurmulys. Tačiau ar tame ką nors vaidina Laisvės alėja?

Šiuo metu ji turi istorinį, simbolinį vaidmenį miesto gyvenime. Žinoma, ji vis dar traktuojama pagrindine miesto gatve, iš dalies ir dėl savo lokalizacijos. Tačiau tikiu ir Laisvės alėjos atgimimu. Nors ateityje ji nebus tokia, kokia buvo kadaise, tačiau gatvė vis tiek išliks kultinė, stebuklinga, unikali.

O ar galima būtų Kauno alėją lyginti su pagrindinėmis kitų miestų arterijomis, pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino prospektu?

Jei įsigilintumėme į semantinį laikinosios sostinės centrinės gatvės lauką, suvoktume, kaip iki jos Gedimino prospektui dar toli.

Ko Laikinajai Lietuvos sostinei šiandien dar trūksta?

Daug ko ir nieko. Vienu atžvilgiu jis tobulas – nes yra toks, koks yra. Žinoma, galėtų būti lygesnės gatvės, daugiau šypsenų, glaudesnės miestiečių bendruomenės, o ir jie patys – aktyvesni bei sąmoningesni. Mano nuomone, trūksta protingų lyderių. Kalbu ne apie sporto sritį. Jei lygiuotumėmės į legendinius I. Ilfos romane „12 kėdžių“ išryškėjusius „Vasiukus“, tetrūksta tik tarptautinio šachmatų turnyro. Juk oro uostą jau turime.

Ne vienas miestietis pastebėjo ne tik pamažu atgyjantį gyvenimą Kaune, bet ir svečių iš užsienio antplūdį. Kas tai įtakojo?

Miesto pasiekiamumas, akademiniai mainai bei kiti pavieniai faktoriai. Turistų srautai stipriai pagausėjo Kauno oro uoste atidarius vienos pigių skrydžių bendrovės bazę. Trina dabar rankomis patenkinti viešbučių, kavinių savininkai, tiek gobšūs, tiek sąžiningi taksi vairuotojai. Tačiau šalia to egzistuoja ir jaunimo emigracijos antplūdis, kuris, laiku nesiėmus protingų veiksmų, gali sukelti socialinį potvynį.

Kokią Kauno ateities viziją galima regėti?

Man patiko vieno Kauno techniko universiteto profesoriaus miesto vizija: „Miela gyventi, gera dirbti“. Tokį Kauną ir regiu. Norėčiau, jog jis turėtų stipriai bei įtaigiai suformuluotą savo įvaizdį, kuris būtų patrauklus tiek vietiniams, tiek svečiams iš užsienio.