Kauną pamilę užsieniečiai jo neišduoda ir sunkmečiu

Gyventi per sunkmetį Kaune - ne tas pats kaip Barselonoje, Milane ar Kopenhagoje. Kodėl užsieniečiai neketina sprukti iš Kauno, nors jų klientų kišenės vis tuštesnės?

Kauniečiai nepasipūtę

Itališkos picos Kaune ambasadorius Paolo Romano šešioliktus metus savo picerijoje sutinka ir lietuviškai sveikina beveik kiekvieną užėjusįjį. Toks jo darbo stilius: užmegzti ryšį su klientu, pasidomėti, ką šis mėgsta, sukurti tokią aplinką, kuri patiktų ir viliotų dar kartą grįžti.

Italas įsitikinęs, kad daugelį savo klientų pažįsta iš veido, o kai kurių ir vardus atsimena. Šešiasdešimtmečiam Paolo teko gyventi ir dirbti įvairiuose miestuose, bet Kaune jam patinka labiausiai. "Čia gyvena asmenybės, kurios vertina šiltą bendravimą, o Vilniuje ir Klaipėdoje žmonės truputį..." - pirštu kilstelėdamas nosį į viršų kitų didmiesčių gyventojus apibūdino Paolo.

Paklaustas, kokių itališkų dalykų pasigenda mūsų krašte, jis prabilo apie orą: esą Kaune galėtų dažniau būti saulėta. Kai pradėjo gyventi Lietuvoje jam sunkiausia buvo išmokti lietuviškai, bet dabar Paolo jau laisvai gali šnekučiuotis su kauniečiais įvairiomis temomis, net apie politiką.

Picos - po dešimt litų

Vienu metu P.Romano Kaune valdė keturias picerijas, tačiau po dalybų su bendraturčiais ir sėkmingų sandorių jam liko viena. Paolo sako, kad S.Daukanto gatvėje veikianti picerija jam tarsi antri namai. Nuo ankstyvo ryto jis - čia: skirsto virėjams ir kepėjams darbus, kontroliuoja visą virtuvės darbą, o pradėjus rinktis svečiams skuba juos priimti ir pasodinti prie patinkančio staliuko.

Per pietų pertrauką užsukę į Paolo piceriją laisvų staliukų matėme vos vieną kitą. Paolo įsitikinęs: išgyventi krizę Kaune jam padės nuolatinių klientų būrys. Be šio, italas turi ir kitų išlikimo receptų. Kartą per mėnesį jis važiuoja į Italiją atsivežti maisto produktų, kurie yra kelis kartus pigesni negu Lietuvoje.

Pavyzdžiui, kilogramas Parmezano sūrio Kaune kainuoja 100 litų, o Sicilijoje - 7 eurus (24 litus). Kai kurie kiti originalūs itališki produktai, savaime suprantama, ten - taip pat kelis kartus pigesni nei mūsų prekybos centruose. Paolo abejoja, ar galėtų siūlyti picas palyginti mažomis kainomis, jeigu visus produktus tektų pirkti Kaune. Jis ir pats stebisi, kaip sugebėjo optimizuoti gamybą tiek, kad galėtų picas dabar pardavinėti po 10 litų - prieš penkiolika metų jų kainos buvo dukart didesnės.

"Gera kaina, malonus aptarnavimas, jauki aplinka", - pagrindinius savo picerijos privalumus, kuriais didžiuojasi, vardijo Paolo.

Įsiminė lietuviškos vestuvės

Trylikametis Paolo pradėjo dirbti savo tėvo duonkepio padėjėju. Vėliau iš mamos išmoko kepti picas, lankė konditerijos kursus. Kiek prakutęs išvažiavo laimės ieškoti į Vokietiją - per kelerius metus P.Romano ten pavyko įkurti trylika picerijų.

"Sužinojau, kad Lietuvoje gyvena labai gražios moterys, paprašiau vieno draugo surasti man lietuvę merginą. Surado. Gyvenau su ja keturiolika metų. Paskui ją ištiko infarktas ir ji mirė", - trumpai savo gyvenimo įvykius, atvedusius į Lietuvą, dėstė Paolo. Kurį laiką po mylimosios mirties picų kepėjas naujos draugės neieškojo. Tačiau dabar jo širdis ir vėl užimta.

"Kartu negyvename, bet svarstome galimybę kelti vestuves. Jos būtų lietuviškos", - šypsosi Paolo. Kas yra lietuviškos vestuvės jis sužinojo, kai tuokėsi viena jo darbuotojų.
Lietuviškai kalbantis italas Kaune įleido šaknis ir neketina niekur kraustytis. Su savo tautiečiais bendrauti pavyksta tik retsykiais, nes, pasak Paolo, visi pakankamai užsiėmę.

Atostogauja Paolo dažniausiai Italijoje, Sicilijoje, iš kurios yra kilęs. Beje, netrukus Venecijoje jis planuoja atidaryti viešbutį su picerija. Pastarosios darbuotojai kartais pasikeis vietomis su Kauno picerijoje dirbančiais picų kepėjais. Tai P.Romano vadina gera darbuotojų motyvavimo priemone: nauja šalis, nauji įspūdžiai, nauja patirtis.

Siūlo, kas pačiam patinka

Danas Stanley Klemmensenas, vietoj apšiurusios interneto svetainės Vilniaus gatvėje praėjusį pavasarį atidarydamas kavinę, nustebino kauniečius. Ne vienas kraipė galvas: kiek išsilaikys jaukių užeigų ir restoranų kaimynystėje išdrįsęs įsikurti naujokas?

Šiandien abejojusiesiems užsieniečio sprendimu tenka pripažinti: danas buvo teisingas. Kavinėje "Pas Stanley" klientams dažnai tenka laukti laisvo staliuko. Anot S.Klemmenseno, bendras užeigos užimtumas siekia 80 proc. - tokia svečių gausa gali pasigirti reta miesto viešojo maitinimo įstaiga.

"Tai yra fantastika, svajonių pasaka, esu pamalonintas tokios sėkmės", - džiūgauja S.Klemmensenas, dar prieš dešimt mėnesių su restoranų verslu neturėjęs nieko bendra. Buvo slaugytojas, studijavo ekonomiką.

Mėgdavęs laiką leisti, kaip pats sako, kitoje baro pusėje, danas mintyse susidėliojo savo svajonių restorano vaizdą. Ir būtent tai dabar siūlo savo klientams. Savo kavinėje jis kuria jam patinkančią praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio aplinką: daug spalvų, patalpos viduryje - dvi minkštos oranžinės sofos, aplink - skirtingų dydžių staliukai. Ant sienų kabo šeštojo dešimtmečio nuotraukos ir didelis televizorius, per kurį dažniausiai rodomi populiarūs filmai arba koncertai. Ryškus interjero akcentas - spalvingos stalinės ir sieninės lempos. Jų pilna visoje kavinėje.

Atidarydamas kavinę "Pas Stanley" 55-erių verslininkas suprato, kad rizikuoja, bet niūrios ekonomistų prognozės dėl sunkmečio jo neišgąsdino. Esą krizė turi ir šiokių tokių privalumų: pigiau kainuoja remontas ir pigesni kai kurie maisto produktai.

Išsilaiko ne iš turčių

Porelės, šeimos su vaikais, solidaus amžiaus ponios, studentų kompanijos - sekmadienio vidudienį "Pas Stanley" susirinkusi įvairi publika. "Apie tai ir svajojau, norėjau sukurti vietą, į kurią žmonės ateitų atsipalaiduoti, - aiškino S.Klemmensenas ir lietuviškai pridūrė: - Jūsų antrieji namai."

Jam smagu, kad pasivaišinti ledais ar pyragu po šv.Mišių į kavinę užsuka ir vyresni žmonės, kurie, kaip pastebi Stanley, nedažnai lankosi kavinėse. Iš tiesų, kainos "Pas Stanley" palyginti nedidelės - daugelis patiekalų nekainuoja 10 litų.

S.Klemmenseno nuomone, lietuvių ir skandinavų verslininkų požiūris į verslą skiriasi. Esą lietuviai apskaičiuoja išlaidas ir pridėję solidų procentą nustato patiekalo kainą, o skandinavai linkę plėtoti ilgalaikį verslą, nesigviešdami greito pelno. "Svarbu, kad būtų daug svečių, o uždarbis gali būti ir mažesnis.

Personalas juk visą dieną pasirengęs kepti, virti ir aptarnauti. Kodėl žmonės turėtų stovėti virtuvėje ir laukti klientų?" - savo verslo filosofiją dėstė Stanley.

Jis per galvą nesiverčia viliodamas saujelę turtuolių, nes, kaip pats sako, iš jų neketina gyventi.

Paklaustas, ar sunkmečiui pasibaigus irgi nepadidins kainų, danas vėl primena, kad kuria ilgalaikį verslą, kurio pamatas - pagarba klientams. Jam žinoma, kad kai kurie Kauno naktiniai klubai per vieną vakarą uždirba tiek, kiek "Pas Stanley" per visą mėnesį. "Tačiau kiek iš tų klubų gyvuoja ilgiau nei penkerius metus?" - retoriškai klausia Stanley.

Gaili lietuvių pensininkų

Mediko specialybę pasirinkęs Stanley vėliau nusprendė imtis savo verslo - iš Danijos persikraustęs į Norvegiją jis įkūrė moteriškų drabužių bendrovę "Friendtex". Sekėsi, kaip pats sako, puikiai. Prieš aštuonerius metus S.Klemmensenas savo bendrovę pardavė ir ketino mėgautis gyvenimu.

Pirmiausia - daugiau bendrauti su trim savo vaikais: 35-erių Simonu, profesionaliu kariu, šiuo metu tarnaujančiu Afganistane, 33-ejų kompiuterių programuotoju Davidu ir studente Maria, dirbančia stiuardese.

Kaune su gyvenimo drauge lietuve įsikūręs S.Klemmensenas stebisi vyresnio amžiaus lietuvių sugebėjimu išgyventi."Jeigu pensininkams iš Skandinavijos būtų pasiūlyta gyventi tokiomis sąlygomis, kokias čia matau, jie iškart numirtų", - susirūpinęs kalbėjo Stanley. Jam skaudu Lietuvoje matyti milžinišką atskirtį tarp vargšų ir turtingųjų. Užaugusiam socialiai atsakingoje aplinkoje požiūris į solidaus amžiaus žmones Lietuvoje Stenley nesuprantamas.

"Žvelgiu į gatve einančius lietuvius pensininkus ir man jų labai gaila, noriu, kad jie galėtų sau leisti atsigerti arbatos ir suvalgyti pyrago gabalėlį kavinėje, iš dalies ir dėl to mano kavinėje kainos nedidelės", - kalbėjo S.Klemmensenas.

Indus plauna pats

Skandinavijos šalyse įprasta matyti kavinių šeimininkus bendraujančius su svečiais, padedančius jiems apsivilkti paltus ar išsiskleisti skėtį. Stanley pasakojo, kad iš tiesų verslininkai senosios demokratijos valstybėse neskirsto darbų į juodus ir baltus. Esą net ir milijardierius gali plauti indus, grindis bei šluostyti dulkes.

"Darbuotojai iš pradžių stebėjosi, kad aš, pamatęs nešvarias lėkštes kriauklėje, prišoku jų plauti. Ir tualetą valau, ir lėkštes nuo stalų renku - dirbu viską", - nei gyrėsi, nei labai pabrėžė Stanley.

Jam susidarė įspūdis, kad Lietuvoje vadovai su pavaldiniais bendrauja iš aukšto, pabrėždami savo statusą. Tuo tarpu, esą, Danijoje ar Norvegijoje puikybė yra palyginti reta savybė. "Mes nuo mažens ugdomi gerbti kitą žmogų. Jeigu aš sėkmingas verslininkas, tai kitas galbūt labai talentingas muzikantas arba nepaprastai geras virėjas. Negalima jaustis geresniam, nes kiekvienas turi savų privalumų", - mano Stanley.

Todėl jam keista, kad Lietuvoje kavinių savininkai nei patys rūpinasi užeigos aplinka, nei dirba kasdienius darbus, o dažniausiai tik užeina uždarbio pasiimti. S.Klemmensenas apgailestavo, kad kai kurie lietuviai darbuotojai sunkiai priima skandinavišką darbo stilių, labiau pripratę prie kietos rankos boso valdymo.

Norvegas, tapęs kauniečiu

Kauno menininkų pamėgtoje kavinėje "Skliautas" dažnai galima sutikti gilių mėlynų akių norvegą Gioraną Ohldiecką. Bohemos atstovai ir parodų lankytojai žino: jis - dailininkas, parodų kuratorius, daugiau kaip dešimtmetį gyvenantis Kaune.

Prieš septynerius metus įsigijęs namą Pelėdų kalne jis sako nusprendęs nieko geriau niekada nebeieškoti. Gyvena vienas, bet namas beveik visuomet pilnas žmonių. Dabar čia apsistoję keli prancūzai, atvykę aplankyti bičiulio. O savaitgaliais, dažniausiai sekmadieniais, Gioranas paruošia ištaigingus pietus, į kuriuos susikviečia draugus ir kaimynus.

"Galiu pagaminti viską, sakyk bet kokį patiekalą, - pasitikėjimo kupinu žvilgsniu ragino G.Ohldieckas. - Dvylikos aukštų tortą? Tokį jau esu kepęs, tikrai pavyktų." Kulinarijos paslapčių jį išmokė ne tėvai, kuriems maisto gaminimas, kaip pasakojo norvegas, nebuvo įdomus. Jam ir seseriai gamindavo virėja, kuri ir išmokė jaunąjį Gioraną įvairių maisto gamybos subtilybių.

Stebi vienuoles seseris

Iš turtingos norvegų šeimos kilusio Giorano kasdienybės netemdo materialūs rūpesčiai. Todėl jis turi visas galimybes gyventi taip, kaip nori. Iš tiesų taip buvo visą gyvenimą. Įspūdinguose 29 kambarių Ohldieckų namuose Bergene visuomet gyveno ir lankėsi menininkai.

"Tėvas, violončelininkas, mūsų šeimą vadindavo muzikantais, o mama, dailininkė, - dailininkais. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Bet pas mus visuomet būdavo įdomu, lankydavosi žmonės su polėkiu", - pasakojo Gioranas ir pridūrė, kad tėvas kažkada metė darbą orkestre vien dėl to, kad ten buvo grojama per daug Mozarto.

Vėliau kompozitoriai jam asmeniškai kūrę šiuolaikiškesnius kūrinius. Tuo metu Giorano sesuo jau buvo prakutusi pianistė, todėl natūraliai klausiami tėvų žvilgsniai krypo į Gioraną  - o kokį instrumentą pasirinksi tu? Esą vienąsyk įspeistas į kampą jis ir apsisprendė tapti tapytoju.

Gioranas dažniausiai kuria svetainėje, kuri yra tapusi darbo kambariu. Dabar prie rusenančio židinio ant staliuko - Henry Parlando, beje, kažkada gyvenusio Kaune, knyga. Literatūrą, kaip ir muziką, jis laiko įkvėpimo šaltiniu. Iš dalies sielai peno suteikia ir pro namo langus puikiai matomas Benediktinių vienuolynas.

Ir pastatas, ir jos gyventojos. "Kasdien 5 val. ryte jos įjungia šviesas. Pusryčiauja. O gal meldžiasi? Bet visada tuo pačiu metu, lygiai penktą, nei minute vėliau, nei minute anksčiau. Tai neįtikima", - šis pastebėjimas Gioraną apstulbino.

Nenuostabu, kad gyvendamas kaimynystėje jis su vienuolėmis gatvėje kartais susiduria akis į akį. Viena benediktinė norvegui yra nusistebėjusi, kad jis jai atrodo geras žmogus, bet kažkodėl retai matomas bažnyčioje.

Ispanų kunigas Kaune norėtų ir numirti

Kunigas Pedro Pich-Agvilera Roca, kauniečių vadinamas kunigu Petru:

Nuo 1995-ųjų su studentais iš Barselonos kas vasarą važiuodavome į Klaipėdą, Kretingą, Vilnių ir Kauną padėti vargšams. Man Lietuvoje labai patiko, todėl nusprendžiau čia atsikraustyti, pasiryžau išmokti lietuvių kalbą ir gyventi čia iki mirties. Mano pasirinkimas kai kuriems artimiesiems atrodė keistas, žmonės bandė atkalbėti pabrėždami, kad Lietuvoje pietiečiams šalta.

Bet niekam pakeisti mano sprendimo nepavyko. Esu laimingas, galėdamas dirbti čia su jaunimu, padėti žmonės išgyventi krizės laikotarpiu. Pastebėjau, kad sunkmečiu daugiau žmonių pradėjo lankyti bažnyčią.

Klausykloje darbo padaugėjo, o žmonės tapo supratingesni. Galbūt krizė yra Dievo pirštas tiems, kurie anksčiau nedirbo, tinginiavo. Tie žmonės tapo bedarbiais ir turi galimybę permąstyti savo gyvenimo būdą. Krizė suteikia naujų progų pakeisti savo gyvenimą. Manau, kad po krizės turėtų suklestėti tikrosios vertybės, žmonės taps doresni.

Gaila, kad sovietmetis sunaikino gilias tikėjimo tradicijas. Vyresnioji karta nusigręžusi nuo Dievo, bet jaunimas - atviras. Vienas mano tikslų Kaune - padėti čia gyvenantiems rusams. Apmaudu, bet sovietinė ideologija sunaikino jų tikėjimo pamatus, dabar reikia juos statyti iš naujo. Anksčiau klausydavau ispanų išpažinčių, o dabar man pasakojasi lietuviai. Pastebėjau, kad žmonių nuodėmės vienodos - visi pažeidžia tuos pačius dešimt Dievo įsakymų. Šimtmečiais kartojamos tos pačios nuodėmės, vienodai klystama visame pasaulyje.

Tiesa, lietuviai yra kuklesni negu ispanai. Tačiau šis skirtumas pamažu turėtų išnykti, ypač dabar, kai lietuviai daugiau keliauja po pasaulį. Bendraudamas su šeimomis visuomet pabrėžiu, kad reikia nebijoti gimdyti vaikų. Šeimos turi būti didelės. Pavyzdžiui, aš kilęs iš šešiolikos vaikų šeimos ir visi mes esame labai laimingi. Vienturčiai paprastai būna egoistai, o kilę iš didesnių šeimų moka dalytis tuo, ką turi, bendrauti. Net ir per krizę reikia gimdyti, nes ji - ne amžina, o vaikas yra didelis turtas, kur kas didesnis už naujausią "Ferrari".


Šiame straipsnyje: užsieniečiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių