Karmėlavos nežiniukų kalnelyje laidojami ir gimines turėję asmenys

Į Karmėlavos kapinių vadinamąjį nežiniukų kalnelį laidojami neatpažinti asmenys ar neturintys artimųjų, tačiau pastarųjų kartais nerandama dėl formaliai atliktos jų paieškos - tai patvirtina neseniai atliktas žurnalistinis tyrimas.

Palaidojo pagarbiai

Po to skandalingos kunigo Ričardo Mikutavičiaus palaidojimo vietos ir karsto paieškos ant mirusio neatpažinto ar neturinčio artimųjų asmens karsto pradėta kalti metalinę plokštelę su numeriu, kuriuo velionis buvo įrašytas laidojimui skirtuose kapinių dokumentuose.

Netikėtai atsiradus mirusiojo artimiesiems ar giminaičiams, sumaniusiems perlaidoti velionį į šeimos kapavietę, nebekyla abejonių dėl mirusiojo tapatybės.

Tokį numerį, kurį prikalė Karmėlavos kapinių vedėjo pareigas ėjęs Edvardas Sanajevas, išvydo ir kaunietė Virginija ant savo pusbrolio Jono S. karsto. Vyriškis į amžinojo poilsio vietą atgulė, nors turėjo ne vieną artimą giminaitį.

"Buvau maloniai nustebinta to, ką pamačiau. Tai buvo bene vienintelė šviesi, nors ir skaudi patirtis visoje mano pusbrolio Jono S. mirties ir jo palaidojimo be artimųjų ir giminių istorijoje", - tvirtino kaunietė. Moteris negailėjo gerų žodžių  savivaldybės įmonės "Kapinių priežiūra" darbuotojams, kurie neatpažintą vyriškį palaidojo su derama pagarba.

"Kai buvo nuimtas karsto dangtis, pamatėme vyrišką kostiumą su baltais marškiniais ir kaklaryšiu, kojūgalyje buvo padėti batai ir kojinės. Visa tai buvo tvarkingai sudėliota ant velionio kūno, įdėto į baltą sintetinį maišą ir aklinai užtrauktą užtrauktuku", - prisiminė Virginija, iš įmonės darbuotojų sužinojusi, kad taip laidojama tuo atveju, kai neįmanoma aprengti kelis mėnesius šaldytuve laikyto kūno.

Tačiau neslėpė: slogutis, kad velionis pusbrolis buvo atsidūręs tarp neatpažintųjų, ją persekiosiąs ilgai.

Pražudė liguistas potraukis

Sovietmečiu Jonas S. buvo populiarus gydytojas, todėl nestokojo nei pinigų, nei draugų, nei pacientų. Pamėgęs pasėdėti alaus baruose ir restoranuose, gydytojas nepastebimai įklimpo į alkoholizmo liūną ir dėl to netekęs darbo pradėjo ristis į gyvenimo bedugnę.

"Daugelį kartų ir sovietmečiu, ir dabartiniais laikais guldžiau pusbrolį į ligoninę gydyti nuo alkoholizmo. Iš gydymo įstaigos visuomet išeidavo neatpažįstamai pasikeitęs, prašviesėjęs, laimingas ir prisiekinėdavo daugiau negersiąs, tačiau po ilgesnės, o vėliau - vis trumpesnės pertraukos grįždavo pas savo sugėrovus", - išgyvenimų kupiną istoriją pasakojo Virginija.

Norėdama atitraukti giminaitį nuo pražūtingos kompanijos, abi su seserimi priimdavusios į savo namus. Ne kartą suradusi darbą, būstą, į nelaimingojo gelbėjimą įtraukusi net ir kunigus, vienuolius, Virginija nieko nepešė. "Jis vis ilgesniam laikui pradingdavo iš namų ir iš akių. Tada padėjau jam įsikurti Nakvynės namuose. Paskambinusi į tuos namus ar nuvežusi Jonui maisto, šį tą apie jį sužinodavau", - neslėpė jaudulio kaunietė.

Lemtingų sutapimų virtinė

Likus septyniems mėnesiams iki mirties, jis buvo paskutinį kartą gydytas nuo alkoholizmo. Iš ligoninės kaunietis nepanoro grįžti pas pusseserę - pradingo pusmečiui. Virginija su seserimi kreipėsi į policiją, kad surastų pražuvėlį. Surado Žemaitijoje. Grįžęs į Kauną, užėjo pas Virginiją į darbą: vėl buvo nepanašus į žmogų, apšepęs. Prašė pinigų. Gavęs išėjo, nepasakęs kur ir jau niekada nebegrįžo.

"Tada mane sukrėtė pusbrolio degradavimo greitis, tačiau eilinį jo gelbėjimo planą nuvijau šalin, nes tuo metu turėjau didesnį rūpestį nei jis - sunkiai sirgo mama. Teko ją ilgam išvežti vežti į ligoninę, o pavasarį - laidoti. Suprantama, nebuvo kada ieškoti pražuvėlio. Juolab kad pradingo jis ne pirmą kartą. Be to, policijos asmenų paieškos skyriuje buvo likę mūsų kontaktiniai duomenys ir Jono nuotrauka nuo pirmos jo paieškos. Buvome tikros, kad jei jam kas nors atsitiktų, mums praneštų.

Bėgo mėnesiai, o Jonas nesirodė. Nusprendžiau pati nueiti į policiją. Budėtojų dalyje pažiūrėjo į kompiuterį ir pasakė: "Jūsų Jonas jau seniai palaidotas." Kai pagaliau atsipeikėjau nuo žinios, paklausiau, kodėl apie tokį įvykį nepranešta jo seniai sunkiai sergančiai seseriai. Buvo atsakyta, kad šalia jo pavardės kompiuteryje nėra įrašyta jokio artimojo, jokių giminių. Ši žinia taip pat pribloškė", - pasakojo Virginija.

Dokumentais nesusidomėjo

Miesto Komunalinio ūkio skyriuje Virginijai, kai ji dokumentais įrodė esanti Jono S. pusseserė, buvo atiduoti velionio kelnių kišenėje rasti dokumentai ir mirties liudijimas. Pastarasis bylojo, kad Jono mirties ir palaidojimo laikas skiriasi net tris su puse mėnesio - tiek laiko kūnas buvo laikytas šaldytuve laukiant, kad kas nors pasiges velionio.

Kadangi tuo metu mamos liga susirūpinusios pusseserės nesiėmė ieškoti Jono, vyriškis buvo palaidotas valstybės lėšomis Karmėlavos kapinėse, "nežiniukų" kalnelyje.
Jei policijoje būtų pasidomėta mirusiojo kišenėje rastais dokumentais, būtų sužinota, kad jis buvo registruotas R.Kalantos g. 55. Tai Nakvynės namų, kuriuose visa administracija pažinojo Virginiją, adresas.

Tačiau minėtų namų direktorė tvirtino, kad niekas iš policijos nieko neklausė apie Joną, ir labai nustebo sužinojusi, kad jis jau miręs. Visa tai, ką Virginija sužinojo pati tirdama pusbrolio mirties aplinkybes, moterį sukrėtė ir privertė atidžiau jomis pasidomėti.

Formalių sprendimų virtinė

Nuvykusi į namą, kuriame drauge su viena tokio pat likimo drauge Jonas paskutinį kartą šventė savo gimtadienį, Virginija pakalbino kaimynus. Jie patikino, kad Jonas dažnai lankydavo čia gyvenusią moteriškę, kartu girtaudavo. Dieną prieš ir per patį lemtingą abiem vakarą pora gėrusi čia pat, tame pačiame Panemunės rajone nusipirktą pilstuką, o rytą kaimynas juos abu rado negyvus.

"Nepatikslintas širdies veiklos sutrikimas" - vėliau ikiteisminio tyrimo byloje nurodyta mirties priežastis.

"Kraujyje rasta tik 1,3 proc. etilo alkoholio. Tai lengvas girtumo laipsnis. Negi abu mirė nuo to nedidelio alkoholio kiekio? Gal tas pilstukas buvo kaltas?" - klausė savęs Virginija.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi Šančių-Panemunės policijos nuovados tyrėja Daiva Navickienė neslėpė: daug kas šiame rajone pilstuku prekiauja, žmonės jį perka ir geria savo noru. Tad Jono ir jo sugėrovės mirtis nebuvo smurtinė. Konstatavus šį faktą, kurį patvirtino ir tolesni medicininiai tyrimai, pasipylė formalūs sprendimai.

Kadangi mirtis buvo nesmurtinė, policijos duomenų bazėje nebuvo tikrinta, ar giminės nebuvo paskelbę jo paieškos. Be to, policijai prieinamoje duomenų apie gyventojus bazėje tyrėja neaptiko nei mirusiojo artimųjų, nei giminių. Visa tai lėmė, kad nebuvo tirtos kitos jo mirties aplinkybės: kur Jonas lankydavosi, su kuo bendraudavo ir panašiai.

Be to, tyrėja sakė nemačiusi tų dokumentų, rastų mirusiojo kišenėje, ir nieko nežinojusi apie vyriškio gyvenamąją vietą. Galiausiai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o velionio kūnas liko gulėti morgo šaldytuve.

Giminės liko nežinomi

Nuėjusi į Kauno M.Romerio universiteto Teismo medicinos institutą, kurį įprasta vadinti morgu, Virginija sužinojo, kad budintis tyrėjas, nuvažiavęs į įvykio vietą, vadinamojoje policijos užduotyje įrašė rastus Jono drabužiuose dokumentus. Vienas šio specifinio dokumento  egzempliorius liko morge, o kitas - policijoje.

"Vadinasi, tyrėja apie rastus dokumentus turėjo žinoti? Tačiau ji patikėjo tuo, ką rodė kompiuteris: velionis neturi nei artimųjų, nei giminių", - dėstė pati sekle tapusi kaunietė. Be to, buvo nustatyta, kad įvykio metu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo požymių. Vadinasi, ikiteisminį tyrimą galima nutraukti.

Tam pritarusi Kauno m. apylinkės prokuratūra, leido Joną S. palaidoti. Beje, šitame rašte, kaip ir medicininiame bei civiliniame mirties liudijimuose nurodoma, kad Jonas S. registruotas R.Kalantos g. 55. Kodėl policija neatkreipė dėmesio ir į šiuos dokumentus, iš kurių būtų galima rasti mirusiojo gimines, kaunietė nesupranta iki šiol.

"Mums tai vėliau kainavo sunkių išgyvenimų, rūpesčių ir, žinoma, išlaidų - juk reikėjo pusbrolį perlaidojant į jo tėvų kapavietę, kurią jis dar būdamas sveikas prižiūrėjo ir kurioje norėjo būti palaidotas", - Virginija iki šiol nesupranta.

Pamiršo žmogiškąjį faktorių

Policijos departamento prie VRM nuomone, atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje, buvo laikomasi įstatymo raidės, bet "nebuvo atsižvelgta į žmogiškąją reikalo pusę".

Anot to paties departamento Kriminalinės policijos valdybos Veiklos organizavimo skyriaus viršininko Dariaus Žvirono, yra daugybė priežasčių, kurios lemia tai, kad Gyventojų registre ne visais atvejais susiejami mirusių tėvų vaikai. Pavyzdžiui, jei abu tėvai yra mirę iki 1990 m. (taip buvo Jono S. atveju), jie neturėjo asmens kodų - greičiausiai dėl šios priežasties mirusių tėvų vaikai nebuvo susieti Gyventojų registre.

Policijos departamento atstovė spaudai Lina Nemeikaitė patikino, kad Gyventojų registro įstatymas numato, jog giminystės ir svainystės ryšių duomenys, nurodžius konkretų asmens duomenų naudojimo tikslą, gali būti teikiami ir teisėtvarkos subjektams. Žodžiu, policija turi teisę ieškoti mirusio asmens ne tik artimųjų, bet ir giminių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių