Kariškį už žmogžudystę siūloma ilgam įkalinti

Teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą ir jau po mėnesio paskelbs nuosprendį nužudymu kaltinamam buvusiam Karo policijos pareigūnui.

Vakarėlį vainikavo šūviai

Kauno apygardos teismas sudėjo paskutinius taškus baudžiamojoje byloje, kurioje 28 metų Albertas Iskandirovas teisiamas už praėjusių metų vasario 26-osios naktį įvykdytą nusikaltimą. Tuomet Karo policijoje tarnybą ėjęs, o šiuo metu į Lietuvos kariuomenės Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centrą perkeltas karys kaltinamas paleidęs mirtiną šūvį į 29 metų kaunietį Irmantą Paunksnį.

Kaip jau buvo rašyta „Kauno dienoje“, tąnakt I.Paunksnis, tarp kauniečių vairuotojų garsėjęs kaip itin geras automatinių pavarų dėžių meistras, kartu su bičiuliu ir merginų kompanija vakarojo naktiniame klube „Amerika pirtyje“. Ten jiedu susipažino su A.Iskandirovu, kuris pasiūlė vakarėlį pratęsti savo namuose. Kariūno automobiliu nuvykus į A.Ramanausko-Vanago gatvę (I.Paunksnis netilpo, todėl taksi atvažiavo vienas), ten naujas pažįstamasis apsigalvojo ir pasiūlė vyrams nešdintis, mat jis norėjęs likti su merginomis vienas. Toliau sekė šūviais pasibaigęs kivirčas.

Kulkos pakirstas I.Paunksnis paliko be pagrindinio maitintojo du mažamečius vaikus ir žmoną. Jai vyras buvo sakęs, kad ketina vykti su reikalais į Marijampolę, o iš tiesų lemtingą vakarą su draugų kompanija smaginosi šokiuose.

Vaikėsi ir šaudė

Trečiadienį teismo posėdyje apklausta paskutinė liudytoja teigė mačiusi po vidurnakčio tarp vyrų įsiplieskusį konfliktą, kurio atomazga baigėsi tuo, jog A.Iskandirovas į oponentus paleido šūvius. Moteris paneigė kaltinamojo teiginius, esą jis šaudė tik į orą ir į žemę, norėdamas tuodu pagąsdinti bei įspėti. Ji aiškiai matė pro langus, kaip vienas iš vyrų buvo ištiesęs ranką nuo jo bėgančių kitų dviejų kryptimi ir tarsi taikėsi į juos.

„Nežinau, ką jis ten rankoje laikė, bet taikėsi į kitus du ir vaikėsi juos. Grumtynių ar muštynių nepastebėjau. Po to jie nubėgo už namo ir nebemačiau, kuo viskas baigėsi, - duodama parodymus teisme kalbėjo liudytoja, kurią tąnakt pažadino po langais kieme nuaidėję šūviai. - Po to tas vienas grįžo, sėdo į automobilį į kieme likusį automobilį ir šio šviesos nutolo. Vėliau atvažiavo greitoji pagalba. Nemačiau, kad medikai būtų ką nors nusivedę į savo automobilį, todėl pamaniau, kad viskas baigėsi be sužeidimų.“

Beje, greta esančio daugiabučio laiptinės durų spynos apdailoje įstigusi kulka ir peršautas čia pat stovėjusio automobilio stiklas taipogi bylojo teisiamojo nenaudai, kad šis šūvius laidė ne vien į žemę ir orą.

Teisiamojo advokatas įteikė teismui savo ginamojo tarnybinę charakteristiką. Joje teigiama, kad 2004 metais karinę tarnybą pradėjęs A.Iskandirovas užsirekomendavęs kaip profesionalus taktiškas ir mandagus karys, paisantis kario moralės ir nė sykio neužsitarnavęs drausminių nuobaudų.

Tiesa, teisme jo taktiškumas pasireikšdavo ne visada. Į vieną prokuroro klausimų šaltai ir gan arogantiškai atsakinėjęs kaltinamasis sulaukė netgi teisėjo pastabos: „Jūs jauskite, kad ne daliny esate ir prokuroras - ne koks jūsų eilinis.“

Pabrėžė kokaino įtaką

Baigiamąją kalbą taręs prokuroras atkreipė dėmesį į A.Iskandirovo atsakomybę sunkinančią aplinkybę: atlikus kitądien po nusikaltimo sulaikyto kario šlapimo tyrimus, organizme aptikta narkotinės medžiagos - kokaino - pėdsakų. Tai reiškia, kad lemtingą akimirką kaltinamasis galėjo būti apsvaigęs nuo kvaišalų. Anot prokuroro, tai turėjo įtakos šaulio elgesiui. Juolab kad vienąkart pavartojus kokaino, žmogų gali greitai apimti nuotaikų kaita, agresija ir net paranoja.

Be to, pro akis nepraleista ir kita esminė detalė: palikęs gulėti po šūvių ant žemės sukniubusį I.Paunksnį, šaulys sėdo į savo automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos, nuvažiavo namo, o apie incidentą nepranešė policijai. Teisiamasis savo ruožtu į tai atsikirto savai, esą nemanė, kad kas nors nukentėjo, nes po paskutinio šūvio I.Paunsksnis tik sustingo, bet nenuvirto, o jo bendražygis, kaip ir merginos, jau buvo spėjęs pasprukti.

Valstybės kaltintojas konstatavo, kad surinkti įrodymai paneigia kaltinamojo versiją, esą jis tik gynėsi. Taigi prokuroras prašė teismo A.Iskandirovui skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę bei pilnai patenkinti nukentėjusiųjų - velionio žmonos ir tėvo - civilinius ieškinius. Pastaraisiais prašoma priteisti atitinkamai 1 mln. 285 tūkst. litų našle su dviem vaikais likusiai moteriai ir pusę milijono nužudytojo tėvui.

Nukentėjusiajai atstovavęs advokatas prie prokuroro argumentų pridėjo ir tai, kad teisiamasis nepripažįsta savo kaltės ir nė trupučio nesigaili dėl savo veiksmų, o be to, kėlė įvairias versijas ir taip klaidino teismą bei ikiteisminį tyrimą.

„Iskandirovas tyčia nužudė Paunksnį, o ne veikdamas būtinosios ginties ribose, kaip pats teigia, - pabrėžė velionio žmonos interesus atstovaujantis advokatas. - Būdamas Karo policijos pareigūnu, jis žino ginklo panaudojimo sąlygas, galimas pasekmes ir atsakomybę už tai.“

Laikėsi gynybinės versijos

Tuo tarpu prokuroro ir nužudytojo našlės advokato teiginius savais argumentais atremti bandė A.Iskandirovo gynėjas, pareiškęs, kad vis dėlto I.Paunksnis, kaip nustatė ekspertai, buvo nušautas ne iš nugaros, bet iš priekio į krūtinę. Anot advokato, pastaroji detalė byloje nepakankamai išanalizuota. Lygiai taip jis bandė sušvelninti savo ginamojo situaciją ir dėl kvaišalų vartojimo fakto, sakydamas, kad nėra tikslių duomenų, kada narkotinės medžiagos pateko į A.Iskandirovo organizmą, taigi negalima daryti ir išvados, kad jis šaudė apsvaigęs nuo narkotikų.

Gynėjas atkreipė dėmesį, kad drauge su I.Paunksniu buvęs bičiulis pirminiuose savo parodymuose buvo užsiminęs, kad konflikto metu jie susikibo su ginkluotu A.Iskandirovu, o vėliau viso to liudytojas nebenorėjo prisiminti ir pasakojo tik viena, esą jis su draugu bėgo nuo įsiutusio kario, o šis vijosi ir šaudė.

Teisiamasis ir toliau laikėsi savo versijos, sakydamas, kad į I.Paunksnį iššauti galėjo tik tuomet, kai šis su bendražygiu bandė jį pargriauti.

„Nieko šaudyti ir žudyti nenorėjau. Apsvaigęs nuo nieko nebuvau. Apie tai yra ir specialisto išvada. Artimųjų gaila visų, bet aš tikrai nei norėjau, nei žudžiau. Šaudžiau tik įspėjamaisiais tikslais. Sužaloti galėjau, kai mane griebė iš nugaros, bet ir dėl to nesu tikras“, - trumpai paskutinį žodį ištarė A.Iskandirovas, jau po mėnesio išgirsiantis Temidės tarnų verdiktą.

Visą įvykių scenarijų savigynos linkme pakreipti bandęs jo advokatas prašė teismo žmogžudyste kaltinamą karį išteisinti.