Karą prisimena taip, lyg jis būtų prasidėjęs vakar

70 metų praėjo, bet to užmiršti neįmanoma. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į tuo metu sovietų okupuotos Lietuvos teritoriją. Netrukus ji buvo Vilniuje. Tai buvo tragedijos pradžia.

Išleistuvių dieną

"Kaip prasideda karas, mes jau žinojome nuo 1939 m. Tuomet Lenkiją užpuolusi Vokietija bombardavo Vilnių. Tačiau 1941 m. vis vien buvome užklupti staiga, bandėme bėgti, bet nesėkmingai. Grįžome į Vilnių ir išgyvenome", – pasakojo viena iš nedaugelio gyvų karo liudininkių, Vilniaus jidiš institute bibliotekininke dirbanti Fania Brancovskaja, mergautine pavarde Jochel.

Prieš septynis dešimtmečius prasidėjusį karą moteris prisimena taip, lyg jis būtų prasidėjęs vakar. Devintą dešimtmetį nugyventi baigianti vilnietė vis dar stebina savo aktyvumu. Ir gyvais faktais, detalėmis, atskleidžiančiomis, kaip į paprastų žmonių gyvenimą netikėtai atėjo karas.

"Aš jau buvau baigusi, o mano sesuo dar mokėsi gimnazijoje Rūdninkų gatvėje. Mama buvo tėvų komitete, kaip aš juokaudama sakydavau – "komitetinė dama", o sekmadienį turėjo būti išleistuvės. Ir aš gerai prisimenu birželio 21 d., šeštadienį. Mes ėjome su draugu ir paskui ilgai stovėjome su juo prie gatvės kampo ir kalbėjomės.

Ne, ne apie karą, bet apie trėmimus. Štai daug žmonių išveža, o draugo tėvas daktaras. Jis sakė, kad ir juos gali išvežti. Atsisveikinome ir išsiskyrėme", – prisiminė F.Brancovskaja.

Ėjo į paskaitą

Iki vėlumos vakarojusi tuomet 19-metė Fania, į paryčiais išgirstus krentančių bombų garsus nereagavo. Merginai tai priminė dažnai tuo metu vykusius karinius mokymus. Dar labiau ją nuramino išaušęs rytas. Viskas atrodė kaip visada: kaimynai patraukė į paplūdimį, mama nuėjo į gretimą turgelį, o politechnikos institute dėstytojų dirbantis tėvas netgi iškeliavo į viešą paskaitą.

"Neprisimenu, kas tai buvo per paskaita, bet kažkokia vieša, kokios dažnai tuo metu vykdavo. Ir štai joje pabuvęs mano tėvas grįžo visiškai ramus ir pasakė: jokio karo nebus. Taip patikino lektorius. Ir mes nusiraminome", – prisiminė F.Brancovskaja.

Tačiau per pietus žinia apie karą žaibiškai ėmė skrieti iš lūpų į lupas. Kažkas išgirdo pranešimą iš radijo, kažkam pasakė kaimynai.

"Mes nuomojomės butą Pylimo, kuri tuomet vadinosi Zawalna, gatvės 33-iame name. Gyvenome antrame bute, o aukštu aukščiau gyveno tarybiniai karininkai ir štai jie pradėjo paskubomis ruoštis. Tuomet sužinojome, kad prasidėjo karas. Bombardavimai vis dažnėjo, ir kažkur, visai netoli mūsų, buvo girdėti sprogimai", – pasakojo vilnietė.

Vietiniai atėmė vežimą

Fania su tėvu Benjaminu netruko susiruošti. Susikrovusi daiktus į vežimą ir per klaidą pagriebusi ne savo, o mamos portfeliuką su būtiniausiais daiktais, išskubėjo Ašmenos vieškeliu, Rytų kryptimi kartu su besitraukiančia Raudonąja armija. Ji tikėjosi, kad karas truks keliolika dienų ir paskui bus galima ramiai sugrįžti. Namie liko mama su jaunesniąja Fanios seserimi.

Tačiau prasidėjusi sumaištis nieko gera nežadėjo. Jau kitą dieną iš Fanios ir Benjamino buvo atimtas vežimas ir kelionę teko tęsti pėsčiomis.

"Dėdė dirbo batų kombinate ir gavo arklį su vežimu. Mes važiavome, paskui kažkas pamatė gerą arklį ir atėmė iš mūsų. Bet vis dėlto mes pėsčiomis pasiekėme buvusią Lenkijos ir Tarybų Sąjungos sieną. Buvo galima važiuoti su besitraukiančiais kariškiais, bet dažniausiai jie civilių su savimi neimdavo. Žinoma, visokių buvo, bet dažniausiai neveždavo. Mes matėme, kad šimtai važiuoja sunkvežimiais, dar daugiau žmonių eina pėsčiomis. Visas kelias buvo lyg upė", – prisiminė moteris.

Liepė sugrįžti namo

Keliaujant Minsko plentu Jochelių šeimą, kaip ir tūkstančius kitų, karas pasivijo ir aplenkė už Maladečinos miesto dabartinėje Baltarusijoje.

"Netoli Radoškovičių miestelio užėjome pas vieną valstietį pavalgyti. Jo namukas buvo ant kalvos. O valstiečio sūnus buvo mokytojas ir jis mums sako: "Išeikite pasižiūrėti." Mes išėjome ir staiga matome, laukuose iš dangaus leidžiasi parašiutininkai. Tai buvo vokiečių desantininkai. Radoškovičių miestelio centrinėje aikštėje buvo liepta susirinkti visiems vyrams. Mus pasiekė žinia – privalome grįžti į savo namus", – dalijosi tų dienų išgyvenimais F.Brancovskaja.

Ypatingos kontrolės tik praūžus frontui nebuvo. Tačiau žmonės net negalėjo numanyti, kas jiems gresia, todėl niekas slapstytis ir neklausyti vokiečių nurodymų nebandė.

Pasinaudojo sovietų sąrašais

Jau sugrįžusi iš mamos pasakojimų Fania sužinojo, kas dėjosi Vilniuje, kol ji su tėvu bandė pabėgti. Bene tą pačią dieną Jochelių bute apsilankė buvęs namo valdytojas. Vyriškis namų šeimininkės paklausė, ar kartais jos vyras su vyresniąja dukra nebus pabėgę paskui komunistus.

"Mano mama sutriko, net nežinojo, ką atsakyti, ir čia įsiterpė ponia Sobol, kiemsargė, bet labai inteligentiška moteris. Ji pasakė, kad tėvas dar šeštadienį išvažiavo pas brolį į Kauną ir negrįžo. Taip buvo išvengta persekiojimų", – prisiminė F.Brancovskaja.

Vokiečiams padėjo ir tarybų valdžios vykdyti trėmimai. Sovietams pasitraukus Lietuvoje liko ištisi sąrašai žmonių, kurie turėjo būti tremiami į lagerius. Žydų tautybės asmenys buvo atskiruose sąrašuose ir kai šie pakliuvo vokiečiams į rankas, jie nedelsdami tuo pasinaudojo.

Vilnius pasitiko kitoks

Per daugybę metų moteriai iš atminties išsitrynė konkrečios dienos. Jos atmintyje įstrigo tik viena – sugrįžus po to, kai nepavyko pabėgti, namai jau nebebuvo tokie, kokius ji paliko.

Iki iškraustymo į getą dienos buvo virtinė patyčių, alinantis fizinis darbas ir nuolat iš paskos sekiojantis mirties dvelksmas. Mieste visur šeimininkavo vokiečių kolaborantai – baltus raiščius ant rankovių užsirišę lietuvių policininkai.

"Grįžome į sostinę kaip laisvi žmonės, bet žengę pirmuosius žingsnius gimtojo miesto gatvėmis pasijutome visiškai beteisiai. Mums buvo užkabinti balti raiščiai su J raide centre... Kartą jaunimas sėdėjome kieme, užėjo vokiečių kariai ir liepė mums dainuoti. Iš baimės negalėjome praverti burnos. Ir čia mažoji sesutė taip spiegdama uždainavo, kad vokiečiai pabėgo iš kiemo", – kalbėjo F.Brancovskaja.

Valė viešuosius tualetus

Naujoji valdžia merginą įdarbino valyti viešųjų miesto tualetų. Apie atlygį už darbą nebuvo nė kalbos.

Maža to, Fania negavo jokių darbo priemonių – nei skuduro, nei šluotos. Žydams taip pat buvo uždrausta lankytis turguose, vaikščioti šaligatviais, į parduotuves buvo galima ateiti tik tam tikromis valandomis, o bet koks pirkėjas galėjo išvaryti žydą iš eilės.

"Tokia tvarka įsigaliojo nuo pat pirmųjų dienų. Nežinau, kaip būtume išgyvenę, jeigu ne kaimynų pagalba. Jie ir į parduotuvę nueidavo, ir visko, kas būtina, mums nupirkdavo. Nors, žinoma, žmonių visokių buvo. Netrūkdavo ir patyčių, bet buvo daug geranoriškai nusiteikusių", – dėstė F.Brancovskaja.

Visiems dirbantiems žydams buvo išduoti darbo pažymėjimai, tačiau jie nuo pat pirmųjų dienų keitėsi. Per vieną naktį pakeisdavo jų formą, spalvą, o nespėjusiems pasikeisti tokio pažymėjimo grėsė būti sušaudytiems.

Pabėgo pas partizanus

Galiausiai rugsėjo 6 d. mėnesį Fania su visa šeima atsidūrė naujai įkurtame gete. 1942 m. žiemą ji įsiliejo į ginkluotą pogrindinį judėjimą. O visa F.Brancovskajos giminė buvo išžudyta. Mama žuvo Rygoje, tėvas – vienoje iš Estijos koncentracijos stovyklų.

1944 m. grįžusi į Vilnių F.Branckovskaja pirmiausia susirado savo gelbėtojus, buvusią kiemsargę Sobol. Ji išvydusi merginą suplyšusiomis kelnėmis atvėrė savo spintą ir pasiūlė imti ką nori.

"Ji buvo labai apkūni, aš pasiėmiau sijoną, pasitrumpinau, susisiaurinau ir taip vaikščiojau. O iš vienos lietuvės, kurios pavardės nepamenu, skolinausi indą uogienei virti. Kažkada jis buvo mūsų, bet tai jį moteriškei padovanojo mano mama už gerus darbus. Vilnius buvo visas sugriautas ir toks tas gyvenimas ir buvo", – pokario vargus atskleidė pašnekovė.


Šiame straipsnyje: karas

NAUJAUSI KOMENTARAI

taiiii

taiiii portretas
Dabar ir be karo viską griauna

Nu

Nu portretas
Lietuviu destytojus jau 1940 rusai isveze i Sibira, o zydai ir 1941 dar dirbo destytojais.

1-am

1-am portretas
gal ir sugriovė kai ką bolševikinio, bet iki dabar buvusių žydų NKV-edistų Lietuvope apstu.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių