Kai svetimos vestuvės tampa fotografų meno poligonu

Nė viena didesnė asmeninė šventė neapsieina be samdytų profesionalių fotografų bei vaizdo operatorių paslaugų. 10 metų šioje srityje dirbantis klaipėdietis Michailas Andrijanovas teigia, kad ši rinka kaskart apsivalo atsirandant naujoms technologijoms.

Pažanga koreguoja rinką

Kone kas antras klaipėdietis – privatus operatorius ar fotografas, juokauja uostamiesčio žurnalistas M.Andrijanovas, taip pat užsiimantis ir komercine veikla.

„Įvairiose televizijose dirbu nuo 2003 m., laisvalaikiu pagal individualius užsakymus filmuoju vestuves, šeimų ar privačius renginius. Kai atvažiavau į Klaipėdą prieš 10 metų, tuo besiverčiančių vaizdo operatorių buvo nedaug“, – tikino M.Andrijanovas.

Teigiama, kad kaip tik tuo metu keitėsi technika ir esą ne visi sugebėjo greitai persiorientuoti prie skaitmeninės sistemos.

„Dabar vėl vyksta perėjimas nuo vaizdo kamerų į filmavimą fotoaparatais. Vėl vyksta permainos technikoje, spėju, kad šitame etape vieni mano kolegos ir konkurentai liks praeityje, o kiti žengs į priekį“, – svarstė Michailas.

Šią rinką esą atsijoja technikos naujovės. Pasak M.Andrijanovo, žmogui išsilaikyti šitame versle padeda sugebėjimas žengti koja kojon su technikos pažanga.

Paklausa padeda išsilaikyti

Privačiai samdomų fotografų ir vaizdo operatorių paklausa Klaipėdoje niekur nedingo, tikina M.Andrijanovas.

„Žmonės pradeda suprasti, kad vienintelis būdas išsaugoti svarbių asmeninių įvykių prisiminimus yra vaizdo įrašas ir to kartais negali atstoti mėgėjiškos fotografijos“, – tvirtino Michailas.

Vaizdo įrašas žavi tuo, kad jame fiksuojami judantys žmonės.

„Vestuvinis vaizdo įrašas paprastai būna sudarytas iš 12–13 meninių intarpų. Visa kita informacija – dokumentinė“, – pasakojo Michailas.

Kova už reputaciją

Vyrauja nuostata, kad neretai privačia fotografija ar filmavimu užsiimantys žmonės atžagariai ir nekokybiškai atlieka savo darbą.

„Tačiau dar pavojingesni tie, kurie žiūri į tai, kaip į meną. Pirmasis toks “menininkas„ buvo Ostapas Benderis, kuris pasakė legendinę frazę: “Aš dailininkas ir taip regiu pasaulį„. Ir šituo daugelis tokių, kaip jis, pradeda dangstytis“, – mano Michailas.

M.Andrijanovas sako, kad nuo „menų“ jam kartais tenka pristabdyti ir savo draugus fotografus.

„Vartau vestuvinius albumus ir labai nuoširdžiai klausiu, o kur jaunieji? Matau daugybę detalių – nuotakos batelį, keliaraištį, gėlytes ar dar kažką. Bet kur yra jaunieji? Tai natūralus klausimas, jei žmonės pasamdo fotografą ar vaizdo operatorių, jie nori matyti save ir savo šventę, o ne tariamą meną“, – įsitikinęs M.Andrijanovas.

Meninės detalės, pasak Michailo, turi būti fiksuojamos, bet tai reikia daryti saikingai. Vestuvių filmavimas – užsakomasis produktas.

„Mes turėtume suprasti, kad svetimos vestuvės tai – ne mūsų meno poligonas. Mes turime atiduoti žmonėms jų vestuvių nuotraukas ar vaizdo medžiagą su mūsų meniniais intarpais. Bet ne daugiau“, – teigė Michailas.

Klaipėdietis M.Andrijanovas jau 10 metų fiksuoja kitų žmonių svarbiausius gyvenimo momentus. Andžejaus Davydenkos nuotr.

Pragyvenimui pakanka

M.Andrijanovas tikina, kad iš komercinio fotografavimo ir filmavimo pragyventi įmanoma. Kainos už šią paslaugą labai stipriai skiriasi. Tačiau kai kas kelia nerimą.

„Kad išliktų rinkoje, kai kurie žmonės bando tapti panašūs į kitus, gamtoje tai vadinama mimikrija. Bet jie kopijuoja ne kolegų darbo manierą ar stilių, o įkainius. Jie pakelia kainas ir taip klaidina klientus, kurie mano, kad kuo brangesnis fotografas ar operatorius, tuo aukštesnė jo darbo kokybė“, – pasakojo Michailas.

Operatoriaus teigimu, kaina labai priklauso nuo užsakovo pageidavimų. Paprastai ji nustatoma tada, kai išsiaiškinama, ko jis norės.

„Kai kuriems pakanka dokumentinio filmavimo. Tada kaina tikrai prieinama, valanda operatoriaus darbo su visais mokesčiais yra apie 100 litų. Jei užsakomas 5 minučių klipas, reikia apskaičiuoti, kiek laiko dirbs operatorius, ar sudėtingas bus montažas“, – teigė M.Andrijanovas.

Kiekvienu atveju atlygis už darbą būna skirtingas.

Tenka taisyti kolegų klaidas

M.Andrijanovas pasakojo, kad neretai į jį kreipiasi žmonės, kurie vestuves atšventė prieš metus ar dvejus. Jie atsineša filmuotą savo šventės medžiagą ir prašo, kad jis kaip nors pataisytų tai, ką turi.

„Nemanau, jog esu jau viską išmokęs ir labai geras vaizdo operatorius bei montuotojas, tačiau yra ne vienas atvejis, kai teko taisyti savo kolegų darbo broką. Ir kai iš trijų valandų medžiagos galiu padaryti tik 3 minučių vaizdelį, nežinau, kaip vertinti tą darbą, už kurį kažkam sumokėti nemenki pinigai“, – svarstė M.Andrijanovas.

Dabar žmonės ir patys įsigyja pakankamai gerą profesionalią filmavimo aparatūrą ar fotoaparatą, tačiau ne kiekvienas pajėgus tuo naudotis. Michailo įsitikinimu, svarbioms šventėms vis tiek geriau samdytis profesionalą.

„Jei aš groju gitara, tai dar nereiškia, kad esu geras vestuvių muzikantas. Vestuvių muzikantas yra kur kas daugiau nei mėgėjas, jis moka sutelkti publiką, padeda vedėjui. Esu matęs, kai muzikantas perima vestuvių vedėjo funkcijas, kai šis, neapskaičiavęs savo jėgų, “panyra į nirvaną„. Taip ir su fotografais ar operatoriais“, – pasakojo Michailas.

Jie esą nėra tik operatoriai ir fotografai, bet savo srities profesionalai, kurie numato visas galimas aplinkybes ir žino, kaip išvengti klaidų ir nesugadinti šventės.

„Tai, regis, smulkmenos, bet jie žino, kad po 17 val. žiemos metu fotografijos lauke nepavyks. Kiekvienas vestuvių sezonas mums atneša daug naujos praktikos. Pavyzdžiui, tenka gerokai padirbėti, jei kažkokia stilistė nuotakos veidą užtepė tokiu blizgiu grimu, kad fotografuoti neįmanoma“, – subtilybes dėstė M.Andrijanovas.

Praktikos esą reikia tiek, kol išmokstama, ir klaidos patiriamos savo kailiu.

Duoklė visuomenei

Be to, kad Michailas dirba žurnalistu ir operatoriumi televizijoje, taip pat pragyvenimui prisiduria komerciniais filmavimais, jis dar atiduoda duoklę ir visuomenei, be atlygio filmuodamas laidą „Sobytije“ („Įvykiai“ – rus.).

„Per savo žurnalistinę darbo praktiką susiduriu su tokiais įvykiais, kurie televizijai yra “per smulkūs„. Tai renginiai, kurie esą neverti televizijos eterio. Jų kiekvieną savaitę būna mokyklose, darželiuose ar tautinėse bendruomenėse. Man pasidarė gėda, kad mes, žurnalistai, nekreipiame į tai dėmesio“, – apgailestavo Michailas.

Jis pasakojo, kad neseniai filmavo koncertą E.Balsio menų gimnazijoje, kur salėje moksleivių grojimo klausėsi 400 žmonių. Jie tam ruošėsi ne vieną mėnesį. Kaip jų nefilmuoti ir neparodyti?

„Bet aš filmuoju tik rusakalbių bendruomenėse, tai darydamas dėl vienos paprastos priežasties – lietuviškai viso to neturėsiu kaip pateikti, nes mano gimtoji kalba yra rusų. Lietuviškai su mano akcentu eiti į eterį nevalia“, – įsitikinęs Michailas.

Rusakalbių bendruomenių Klaipėdoje yra bemaž 14, tai ir rusai, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai, ir žydai, armėnai bei kiti.

„Visi jie organizuoja savo renginius. Mes kreipiamės į visus, kurie filmuoja tuos renginius. Jei kokybė gera, mes visa tai transliuojame socialiniuose tinkluose internete bei puslapyje sobytije.lt“, – žadėjo klaipėdietis.

Michailui talkina kolega korespondentas Maksimas Sačkovas. M.Andrijanovas džiaugiasi, kad kiekvieną naują laidą internetinėje erdvėje peržiūri iki 50 tūkst. lankytojų.